Įmonės gautą paramą panaudos rinkodaros specialistams, eksporto vadybininkams įdarbinti, vizitams į užsienio šalis, dalyvavimui parodose, mokesčiams už dominančių užsienio rinkų tyrimus, informaciniams leidiniams, interneto svetainėms ir kitoms veikloms, padėsiančioms įmonėms tirti naujas rinkas ir į jas įeiti. Labiausiai įmones domina Rusijos, Kazachstano, Lenkijos ir Skandinavijos šalys.

Apie Lietuvos statybų ir nekilnojamojo turto plėtros verslo galimybes susirasti vietos ir darbo užsienio rinkose, kalbėjomės su tarptautinių prekybos rūmų ICC Lietuva direktoriumi Algimantu Akstinu. ICC Lietuva nuolat organizuoja verslo delegacijų vizitus į užsienio šalis, kurių vienas pagrindinių tikslų – verslo ryšių ir eksporto nišų paieškos.

– Ar statybų verslo atstovai aktyviai dalyvauja Jūsų organizuojamose kelionėse?

– Keletas paskutinių verslo delegacijų į Azerbaidžaną, Gruziją, Kazachstaną buvo specializuotos statybų verslo atstovų kelionės. Azijos šalys, ypatingai tos, kurios turi savo energijos išteklius, dujų ir naftos, beveik nejaučia ekonominės krizės. Statybų aikštelėse darbas ten verda ir neketina sustoti. Azerbaidžano sostinė Baku – labai nugyventas ir apleistas miestas. Šiuo metu ten statoma daug naujų daugiabučių namų, valstybinių įstaigų.

Kazachstanas apskritai stato naują sostinę – Astaną. Ten dabar viena didžiausių statybų aikštelių pasaulyje. Alžyras pajamas, kurias gauna pardavęs energijos žaliavas, labai protingai investuoja į transporto infrastruktūrą – geležinkelius ir kelius.

Po karo nukentėjusi Gruzija gauna nemažai dotacijų, donorų pinigų iš Europos sąjungos šalių, Pasaulio banko. Ten statomi ne tik namai karo pabėgėliams, bet ir valstybiniai pastatai, modernūs viešbučių ir verslo centrai.

Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emiratuose, vyskta didžiausios pasaulyje statybos. Tačiau paskutiniu metu jos pristabdytos.

Tos pačios Balkanų šalys dar nesusitvarkė savo ūkio po karo, neatstatė sugriautų pastatų.

Visa tai tos vietos, kur statybų verslui, statybinių medžiagų tiekėjams, architektams, projektuotojams ir inžinieriams yra didžiulės galimybės ir pasireikšti, ir užsidirbti.

– Kokių konkurencinių pranašumų turi mūsų verslininkai Azijos šalių rinkose?

– Sunku patikėti, bet čia jie susiduria su labai aukštos kvalifikacijos konkurentais turkais ir kiniečiais, turinčiais pasaulinio garso objektų statybos patirtį. Jie sugeba ne tik deramu lygiu atlikti objektų generalinio rangovo funkcijas, samdyti subrangovus ir organizuoti tarptautinių komandų darbą, bet ir parūpinti didelį reikalingos darbo jėgos kiekį. Kiek aš turiu informacijos, mūsų statybininkams tai būtų sunki užduotis.

Gruzinai planuoja statyti modernų viešbučių centrą. Konkurse geriausias sąlygas pasiūlė kiniečių kompanija, kuri sukėlė tam tikrų abejonių. Mitas, kad kiniečių kokybė prasta, vis dar gyvas. Tačiau kai užsakovai nuvyko į Kiniją susipažinti su būsimuoju rangovu ir pamatyti jo darbus, išvydo pagrindinius olimpinio miestelio statinius.

Kinų architektai dalyvauja tarptautinėse kūrybinėse darbo grupėse, kurios projektuoja pasaulinio garso statinius. Ten jie įgyja neįkainuojamos patirties ir žinių. Aš linkėčiau Lietuvos architektams padirbėti tokio lygio projektuose.

Konkurencija yra labai didelė. O apie kažkokius ypatingus mūsų pranašumus neturėčiau ką pasakyti. Galbūt statybinių medžiagų tiekėjai, langų, medinių namų gamintojai galėtų konkuruoti, pasiūlydami geresnės nei turkiškos kokybės produktus ir už geresnę kainą.

– Kokie paskutinių Jūsų organizuotų verslo vizitų rezultatai?

– Didžiausia kliūtis, trukdanti Lietuvos verslininkams prasiminti takus į užsienio rinkas yra kooperacijos stoka, nenoras dalintis informacija. Tie, kurie prasibrauna ir pradeda dirbti, stengiasi kuo ilgiau išsilaikyti vieni, be tėvynainių konkurencijos. Net ir mus informacija apie vizitų metu įvykusius sėkmingus sandorius kartais pasiekia po dešimties metų!

Būna atvejų, kai mūsų verslininkai nelaimi konkursų dėl to, kad vienai kompanijai neužtenka pajėgumų, patirties, dydžio. Kodėl nekviečia kolegų? Juk esame nedidelis kraštas, savo rinkose visi puikiai žino kiekvieno stipriąsias ir silpnąsias puses. Norint patekti į užsienio rinkas reikėtų keisti požiūrį vienų į kitus – iš konkurentų į partnerius. Ypač statybų, nekilnojamojo turto plėtros, kelių tiesimo versle. Šiems projektams įgyvendinti reikalingas labai platus įvairių specializacijų įmonių sprektras.

Dabar, ekonominio sunkmečio sąlygomis užsienio rinkos vis labiau ima dominti verslininkus. Tačiau bet kokioje stadijoje bendrovė, jei nori būti gyvybinga, privalo dirbti tarptautiniu mastu. Tik tada ji gali pradėti augti iš nedidelės, vietinės, šeimyninės kompanijos marškinių.

– Ar pakankama valdžios pagalba į užsienio rinkas besidairančiam verslui?

– Valdžios vyrai ir moterys, diplomatai per dažnai skrupulingai laikosi taisyklių, kurias kitos šalys meistriškai apeina. Komercijos atašė už rankos vedžioja savo tėvynainius, nes žino, kad rūpinasi ne vienos kurios privačios kompanijos, bet pirmiausia savo šalies ekonomine gerove. Aš pasigendu, kad mūsų diplomatai viešai pristatytų tai, ką mes turime geriausio – pažangias langų, fasadų gamybos technologijas, pasyvius namus ir daug kitų gerų dalykų.

Kartais mes nemokame pasinaudoti net ir tuo, kuo nepasinaudoti yra visiškai neprotinga. Lietuva politiškai palaikė Gruzijos demokratiją jos konflikte su Rusija, užsitraukė vieno iš pagrindinių savo ekonominių partnerių nemalonę. Turėtume gauti politinių dividendų. Juolab, kad mūsų šalis skyrė ir finansinę pagalbą. Tačiau mūsų statybininkai darbo ten negauna. Dalyvauja bendruose konkursuose.

Verslininkai siūlo kokybiškus medinius, rąstinius namus, tačiau gruzinai prašo pastatyti ką nors itin paprasto ir pigaus. Tai gal geriau reikėjo padėti ne pinigais, bet būstais, už kurių statybą būtų iš karto sumokėta savo šalies statybininkams?

Diplomatų užduotis – šalyse, kuriose dirba, pamatyti potencialias nišas savo šalies verslui, įžvelgti proveržio kryptis. Dabar jau pasiekėme, kad periodiškai iš skirtingų užsienio atstovybių yra ruošiamos ataskaitos verslui, nurodomos rekomendacijos, kontaktai, informacija apie verslo nišas.

– Kaip ta informacija pasiekia verslininkus?

– Per asociacijas. Nė viena organizacija, panaši į mūsų, neturi tiek pinigų, kad galėtų skelbti informaciją laikraščiuose. Aktyvūs, verslūs žmonės ją susiranda. Tai nėra paruošti receptai, tačiau skaitančiam ir mąstančiam žmogui ta informacija naudinga.

Iš kitos pusės ir patys statybų verslo atstovai galėtų daugiau teikti informacijos apie save Lietuvos diplomatinėms tarnyboms. Jos turi matyti ir žinoti lietuviškų įmonių stipriąsias puses, galimybes, kad žinotų, kam renka informaciją, ką gali pasiūlyti.

– Kurių užsienio šalių rinkose patartumėt žvalgytis Lietuvos statybų verslo atstovams?

– Lietuvos statybininkai jau yra gerai įsitvirtinę Skandinavijos šalyse. Jų rąstiniai ir karkasiniai namai ten gerai žinomi ir perkami. Reikėtų ir toliau puoselėti tuos ryšius.

Kita kryptis – Balkanų šalys ir artimieji rytai. Balkanuose valstybės praeina tuos pačius etapus, kokius ir mes praėjome žlugus sovietų sąjungai. Mūsų žmonės turi privatizacijos patirties. Statybų ir nekilnojamojo turto verslas ten tikrai ras darbo.

Šios potencialiai galimo eksporto kryptys yra užfiksuotos vyriausybiniu lygiu. Reikia tikėtis, kad iš valdžios pusės verslas sulauks apčiuopiamos pagalbos. Rengiama eksporto skatinimo strategija, bet jau laikas pereiti prie konkrečių veiksmų planų ir veikimo.

Man labai patiko Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, vieno susitikimo metu su verslininkais iš Lietuvos pats asmeniškai gyręs savo šalį ir galimybes joje dirbti, investuoti. Tai nuskambėjo daug įtaigiau, nei tos pačios mintys, pasakytos žemesnio rango pareigūno. Aš manau, kad Lietuvos vadovai irgi pačiu aukščiausiu lygiu turėtų skinti kelią šalies verslininkams į tarptautines rinkas. Ne išimtis ir naujoji Prezidentė, kurios pirmoji pareiga yra atstovauti Lietuvos interesams užsienyje. Vienas svarbiausių užsienio politikos aspektų kaip tik ir yra ekonominiai verslo interesai.