Prieš 30-40 metų statyti sostinės daugiabučių kvartalai šiandien atrodo prastokai. Per tiek metų namai susidėvi natūraliai. Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektai įsitikinę, kad jie gali būti prikelti naujam gyvenimui. Grožiu ir patogumu gyventojams jie gali net pranokti per pastaruosius keletą metų pastatytus naujuosius daugiabučius.
„Architekto akimis žiūrint tie namai labai estetiški, išlaikytos visos proporcijos, reljefas, erdvės. Lazdynų rajonu aš iki šiol žaviuosi, jis labai gražus, atspindintis savo laikmečio estetiką“, – sakė nuo pat įkūrimo „Vilniaus plane“ dirbantis architektas Saulius Dagelis.
Statant Lazdynus buvo taikomi mažesni užstatymo intensyvumo reikalavimai, todėl šiame rajone mažesnis gyventojų skaičius, daugiau erdvės. Vėliau statytos Karoliniškės labiau sugrūstos. Savo architektūra jos gal ir išraiškingesnės, bet urbanistiniu bei mastelio požiūriu čia erdvės atšiauresnės.
Lygindamas naujuosius ir senuosius gyvenamuosius rajonus, S. Dagelis pastebi, kad statyti šeštajame – devintajame dešimtmetyje kiekvienas jų turi savo stilistinį veidą, yra vientisi. To nepasakysi apie dažną naujai statytą rajoną, kur namai statyti nekoordinuojant pavienių plėtotojų darbų. Jie kurti skirtingų architektų, projektuotojai tarpusavyje nebendradarbiavo. Dirbdami su savo projektais mažai domėjosi, kas daroma kaimyniniame sklype. „Užtat ir turime margučius. Vienas namas toks, kitas kitoks. Apie jų dermę tarpusavyje niekas nekalba. Niekam ji ir nerūpi“, – atsiduso architektas.
Vienas seniausių Vilniaus rajonų – Žirmūnai. Šiandien jie jau yra miesto centre. Deramai sutvarkyti Žirmūnų namai būtų nė kiek ne prastesni nei naujos statybos. Todėl, architektų manymu, į juos verta investuoti. Nekilnojamasis turtas miesto centre visada turės atitinkamą kainą.
Siekė reabilituoti
Vilniaus miesto tarybos ir tuometinių politikų užsakymu „Vilniaus planas“ prieš keletą metų pradėjo rengti tipinius senųjų stambiaplokščių renovacijos projektus. Architektai pradėjo nuo tų rajonų, kurie yra seniausi ir pastatyti arčiausiai miesto centro – nuo Žirmūnų. Vėliau perėjo prie Lazdynų, Karoliniškių. Pagal jau parengtus projektus galima renovuoti apie tūkstantį daugiabučių namų. Nuo 1959 iki 2000 m. stambiaplokščiuose namuose iš viso buvo pastatyta apie 89 840 butų, t. y. 4 764 174 kv. m bendrojo ploto.
„Esame savivaldybės įmonė. Rengdami tuos projektus siekėme atstovauti viešajam interesui, išsaugoti vientisą miesto estetinį vaizdą“, – sakė įmonės architektė Sigita Dagelienė.
Pasak jos, senųjų pastatų susidėvėję vidaus inžineriniai tinklai, išorės sienų siūlių sandarinimo medžiagos, stogų dangos, mediniai langai bei visa vidaus apdaila. Ypač prasta padėtis namų, kurių gyventojai per visą eksploatacijos laiką nebuvo atlikę jokio remonto. Tuo tarpu pagrindinės pastatų laikančiosios konstrukcijos nėra labai susidėvėjusios. Pagal ekspertų pateiktas išvadas, namų gelžbetoninių konstrukcijų gyvavimo trukmė – 125 metai. Jie gali dar ilgai tarnauti žmonėms.
Architektai siekė reabilituoti senus namus, parodyti, kaip dailiai ir racionaliai galima juos atnaujinti. Rekonstruoti yra kelis kartus pigiau nei nugriauti ir jų vietoje pastatyti naujus. Rekonstruojant pastatus nereikia iškeldinti gyventojų, todėl nekyla jokių problemų dėl laikino būsto.
Specialistai parengė senųjų miesto dalių namų spalvinius sprendinius, kurių pagalba būtų išlaikyta vieninga stilistika, bylojanti, jog tai vienas ar kitas rajonas. Žinodami vidaus erdvių planavimo trūkumus, jie pasiūlė, kaip balkonų ir lodžijų sąskaita padidinti butų plotą, pvz. – išplėsti virtuves. Atsižvelgus į daugelio gyventojų pageidavimus projektuose pateikti sprendiniai, kaip sujungti virtuvės ir valgomojo erdves bei kaip padidinti esamus vonios kambarius.
Tačiau valstybė tokiems rekonstravimo darbams nenumatė kompensacijos, todėl planai liko tik pasiūlymų lygio. Matyt, ateičiai liks ir idėja pirmuosiuose aukštuose įrengti butams priklausančius kiemelius, nes dauguma namų bendrijų neturi suformuotų sklypų, o tuo pačiu ir teisės į aplink pastatus esančią žemę. S. Dagelienė džiaugėsi, kad bent pavyko įrodyti, jog įstiklinus balkonus taupoma šiluma. Išlaidos šiems darbams buvo pripažintos kaip kompensuojamosios.
Architektai įsitikinę, kad prasminga būtų renovuoti planingai, ištisais kvartalais. Tik taip būtų išlaikytas vientisas architektūrinis – estetinis miesto ir jo dalių vaizdas. Tuo pat metu turėtų būti tvarkomi ne tik namai, bet ir aplinka – želdynai, poilsio aikštelės, mažosios architektūros elementai. Neatskiriama problema yra ir automobilių parkavimo aikštelių projektavimas, nes esama padėtis, kai kiemai tiesiogine prasme yra užgrūdami gyventojų automobiliais, neatitinka jokių normatyvų.
Pasak S. Dagelienės, parengti tipiniai projektai, kuriuose numatytos ilgaamžės, kokybiškos medžiagos. „Kai kur taupėme, siūlydami atpiginti fasadų šiltinimo detales. Sutaupytas lėšas siūlėme panaudoti, gerinant bendrą estetinę pastato išraišką, pvz. – stiklinti balkonus berėmio stiklo konstrukcijomis, nes jos garantuoja vientisesnį vaizdą“, – pasakojo architektė.
Idėją, pastatyti po porą aukštų ant dabartinių penkiaaukščių ir taip atpiginti renovacijos darbus, teko atmesti. Dauguma namų turi po 5-6 laiptines, reikėtų papildomai įrengti liftus, o tokia investicija vargu ar atsipirktų.
Valdžia pametė viziją
„Vilniaus plano“ architektai apgailestavo, kad nesukurtas mechanizmas, leidžiantis vadovautis jų parengtais tipiniais projektais. Sumažėjus kompensacijoms gyventojams už renovuojamus daugiabučius nuo 50 iki 15 proc., mažėja ir valdžios noras bei galimybės kontroliuoti procesą. Bendrijos tipinių namų pritaikymo savo namams projektus gali užsisakyti bet kurioje kompanijoje. Renovuojama etapais, priklausomai nuo to, kiek gyventojai gali skirti lėšų. Po tokio pritaikymo įgyvendintą projektą sunku beatpažinti.
„Ateina kurios nors bendrijos atstovas ir sako, kad pigiai gauna skardos. Esu tikras, kad pastatą ir apsikals skarda, nors pagal projektą tokia medžiaga nenumatyta. Lazdynuose renovavo vieną namą, sienas apšiltino, bet senus balkonų įstiklinimus paliko tokius, kokie buvo. Ir kaip tas namas dabar atrodo?“, – apgailestavo S. Dagelis.
Daugiabučių namų savininkų bendrijos, rengdamos renovacijos projektus, arba negauna reikalavimų, kaip turi atrodyti sutvarkyti namai, arba jų nesilaiko. Nauji investiciniai projektai yra ruošiami taupant kiekvieną centą. Projektuotojais pasirenkamos pigiausias paslaugas pasiūliusios kompanijos, kurios nesugeba, o gal ir nesistengia užtikrinti deramos projektų kokybės.
Jei bendrija nesamdo specialistų projekto vykdymo priežiūrai, tad dažnai projektuotojai ir negali prisiimti atsakomybės už galutinį rezultatą. Pigumo kriterijumi vadovaujamasi ir renkantis statybos rangovą. Namų apdailos medžiagos renkamos ne pagal tai, kas numatyta projektuose, o pagal kainą ir atsitiktines galimybes gauti pigiau.
Tačiau yra ir kita, dar blogesnė medalio pusė. Rimtos, patirtį turinčios kompanijos ima vengti renovacijos užsakymų, nes žadėtų valdiškų pinigų nesulaukia.
Valstybė, tik nedidele dalimi remdama daugiabučius renovuojančius gyventojus, prarado galimybę kontroliuoti procesą. Atsakomybė už miesto estetinį vaizdą ir bendrą architektūrą permesta ant gyventojų pečių. Tačiau jie neturi nei lėšų, nei kompetencijos tam, kad galėtų šią atsakomybę pakelti.
Tarsi pageidavimų koncerte
Liūdna matyti, kokie bejėgiai yra pagrindiniai miestovaizdžio specialistai. Ištisi kvartalai, kažkada statyti centralizuotai su vieninga, architektų apspręsta estetine išraiška, dabar atnaujinami stichiškai. Niekas nedrausmina butų savininkų savivalės, diktuojančios miestui estetiką, kuri „graži“ tik buto turėtojui, bet, deja, dažnai neatitinka net elementarios grožio sampratos.
Kas moka pinigus, tas ir užsako muziką. Taip paprastai ir ūkiškai gyventojai supranta renovacijos procesą. Užtenka pasižvalgyti po atnaujintus Lazdynų daugiabučius. Susirenka bendrija, pasitaria ir nusprendžia, kad gražiausia yra žalsva spalva. Ir nusidažo savo namą žalsvai. Kitiems graži rausva. Nusidažo rausvai. „Jei ir toliau taip bus, mūsų atnaujinti rajonai taps geltonai, žaliai, mėlynai raudoni“, – perspėjo S. Dagelienė.
Labai dažnai bendrijų pirmininkai, kurie daugiausiai bendrauja su architektais ir projektuotojais, demonstruoja savo asmeninį grožio supratimą ir atkakliai reikalauja, kad jis būtų įgyvendintas. Argumentai paprasti: „Mums taip gražu, mes nusprendėme, taip ir bus, nes mes mokam pinigus“. Apie viešą interesą ir kalbos nėra.
Blogiausia, kai ruošiami renovavimo projektai sublokuotiems namams. Tokių yra daug. Juose susikūrusios skirtingos bendrijos. Konkursai projektavimui rengiami atskirai, taigi ir projektus rengia arba rengs skirtingi architektai. Kaip atrodys tie vienas šalia kito stovintys namai – niekas negali pasakyti. Priklausys nuo gyventojų bendrijos pirmininko sąmoningumo ir nuo lėšų, kurias ji galės skirti.
„Šiandien sakoma, kad valstybė kompensuoja projektų rengimo išlaidas. Todėl valstybė turėtų ir pareikalauti, kad projektai būtų rengiami tinkamai. Miestas turėtų koordinuoti jų rengimą ir atsakingai prižiūrėti, kad estetinis vaizdas nebūtų sudarkytas“, – įsitikinusi S. Dagelienė.
Architektė pasakojo, kaip buvo renovuojami seni daugiabučiai namai Rytų Vokietijoje. Namai iš pradžių buvo sutvarkyti, suremontuoti, apšiltinti, sutvarkyta aplinka, ir tik po to privatizuoti. Renovacijos kaštai buvo įskaičiuoti į privatizavimo kainą, būsimieji savininkai už ją galiausiai sumokėjo, bet buvo išvengta ginčų ne tik dėl estetikos, bet ir dėl begalės kitų dalykų. Lietuvos miestai tą progą, deja, praleido.
