„Keliant klausimus, kodėl dar prieš dvejus metus ar pusantrų mūsų NT kainos pasiekė tokias astronomines aukštumas, ypač didmiesčiuose, be nusikalstamai palankių kreditavimo sąlygų, be to, jog nebuvo NT mokesčio, kuris būtų vertęs atsakingiau elgtis visus NT „įgyjėjus“, ypač tuos, kurie įgyja turtą spekuliaciniais tikslais, aš manyčiau, jog tam tikrą vaidmenį suvaidino mūsų valstybinių ir nevalstybinių universitetų bei kolegijų vykdoma edukavimo politika“, - DELFI sakė M. Varaška.
Politiko nuomone, per pastaruosius kelerius metus universitetai ir kolegijos paruošė dešimtis tūkstančių absolventų, kurių įgūdžiai pritaikomi tik didžiuosiuose miestuose. M. Varaška mini viešojo administravimo specialistus, vadybininkus bei daugybę įvairiausių profesijų žmonių, kurie nebegalėjo, o dėl įgytų žinių, ir nebenorėjo grįžti į savo kaimus ar miestelius.
„Ką belieka daryti tokiam asmeniui, kuris atitinka mano išvardintus kriterijus? Jam belieka kažkaip įsitvirtinti mieste, ieškotis ten darbo, jį rasti (nes dar prieš kelerius metus įsidarbinimo sąlygos buvo tam geros) ir mėginti įsigyti būstą“, - DELFI mintis dėstė parlamentaras.
M. Varaška sako manantis, kad dešimtys tūkstančių žmonių, atvykusių iš miestelių, kaimų, periferinių savivaldybių bei nebenorėjusių ar nebegalėjusių grįžti atgalios, padidino gyvenamojo būsto paklausą didmiesčiuose, tad natūraliai sukėlė ir būsto kainas.
„Bet aš neteigiu, kad veiksmas, sukėlęs tokią disproporciją arba nelygybę tarp nekilnojamojo turto paklauso ir pasiūlos, buvo tyčinis“, - pabrėžė „prisikėliečių“ frakcijos narys bei pripažino, jog prie NT kainų „burbulo“ išsipūtimo prisidėjo ir ypač lengvai dalijamos bankų paskolos.
G.Steponavičius: šiandien ne tarybiniai laikai
Išgirdęs apie M. Varaškos idėją, kad NT kainų „burbulą“ galėjo lemti ir Lietuvos švietimo politika, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius neslėpė skeptiškos nuomonės. Jo teigimu, jauni žmonės turi teisę rinktis, ką studijuoti, bei teisę, kur gyventi – ir nieko čia nepadarysi.
„Na, mes gyvename ne tarybinėje visuomenėje, kur švietimo sistema ir universitetai dirba tam, kad paruoštų specialistus įvairioms vietovėms, pririšant juo per sutartis ar dar kitaip. Manau, kad tų paskyrimų sistema, kaip tokia, yra praeities dalykas“, - DELFI sakė ministras.
G. Steponavičius, be kita ko, teigė nematantis NT kainų „burbulo“ priklausomybės nuo Lietuvos aukštųjų mokyklų bei kolegijų absolventų specialybių pritaikomumo provincijoje.
„Kalbėti apie tai, jog dėl to dirbtinai sukilo NT kainos, tikrai negalėčiau, juo labiau, kad jauni žmonės turi teisę rinktis tiek studijas, kurias nori studijuoti, tiek gyvenamąją vietą. Manau, kad dirbtinų procesų daryti nereikėtų“, - teigė G. Steponavičius.
Klausiamas, ar dalis problemų nebūtų išsprendžiama paprasčiausiai decentralizavus valstybės valdymą, G. Steponavičius nuomonės nepakeitė: „O ką dabar taip nėra? Savivaldybėse dirba specialistai. Aš nemanau, kad iš to kas nors keistųsi“.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius: reikia didinti regionų patrauklumą
Teiginiais, jog NT kainų „burbulą“ galėjo išpūsti ir Lietuvos švietimo politika, nesusižavėjo ir Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis. Pirmiausia, pasak jo, M. Varaškos minimo tendencijos yra būdingos platesniam regionui, tad su Lietuvos profesinio rengimo sistema tai neturi nieko bendra.
„Tas teiginys yra nepakankamai pagrįstas, o, galima sakyti, kad ir visai nepagrįstas, kadangi kaip bebūtų tokios tendencijos buvo būdingos ne tik Lietuvai. Jeigu mes paimsime tą pačią Lenkiją, Latviją, Slovakiją, tai tendencijos labai panašios. Auga didieji miestai – net tas pats Paryžius arba Berlynas. Tad jeigu tai nėra tik vieno regiono padėtis, aišku, kad procesas yra platesnis ir negali būti susietas su Lietuvos profesinio rengimo sistema“, - DELFI sakė B. Gruževskis.
Antras argumentas, kurį išsakė instituto direktorius, tas, kad NT kaina priklauso nuo rinkos mechanizmų, o profesinis rengimas nėra tiesiogiai su šių rinkos mechanizmų funkcionavimu.
Galiausiai, B. Gruževskio teigimu, profesinis pasirengimas nėra tiesiogiai susijęs su specialistų pasiskirstymu teritorinėje erdvėje. Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus tvirtinimu, jeigu norime, kad regionai nepritrūktų darbo jėgos, kvalifikuotų specialistų, reikia sukurti atitinkamą mechanizmą – arba dalį finansavimo skirstyti per savivaldybes, arba didinti regionų patrauklumą.
„Mūsų institutas jau prieš 5 m. buvo parengęs rekomendacijas, kad dalį aukštojo mokslo finansavimo būtų galima perskirstyti per savivaldybes ir savivaldybės galėtų formuoti tam tikrus užsakymus bei gauti tuos specialistus atgal. Tai yra kad auštosioms mokykloms būtų paskirstoma ta pati suma, tačiau 10 proc. tos sumos ateitų per tiesioginius susitarimus su savivaldybėmis“, - pasakojo B. Gruževskis.
Jis taip pat pridūrė, kad atviros rinkos sąlygomis itin svarbu didinti mažų regionų patrauklumą, tuomet į juos ateina verslas ir kuriamos darbo vietos. „Faktiškai reikia didinti patrauklumą, rinkos sąlygomis ir demokratinėje visuomenėje tik didinant patrauklumą galima padidinti galimybę apsirūpinti tinkama darbo jėga. Turėtų būti ir atitinkama nacionalinė politika“, - teigė B. Guževskis.
