Nesupranta grėsmės
Vienos tokių – liftai. Pastatų atnaujinimo programos pakeitimus kuriančius valdininkus vertėtų kelioms dienos apgyvendinti sostinės Geležinio Vilko gatvėje 3 numeriu pažymėto daugiaaukščio viršutiniame aukšte. Veikiausiai tuomet nekiltų klausimų, ar reikėtų nedelsiant į valstybės remiamų darbų sąrašą įtraukti liftų atnaujinimą.
Minėtame 15 aukštų pastate sostinės Geležinio Vilko gatvėje jau beveik pusmetį neveikia nė vienas iš dviejų liftų. Šių įrenginių saugumą tikrinančios institucijos vienu liftu uždraudė naudotis dar 2006 m. Kitas liftas sustabdytas šių metų vasario mėnesį.
„Gyventojai tapo savotiškais įkaitais. Jie kreipėsi į mus, prašydami patarimo, kaip spręsti susidariusią problemą. O ji – išties svarbi. Reikia tik įsivaizduoti, kaip viršutiniame aukšte gyvenantis pensinio amžiaus žmogus kasdien yra priverstas laipioti laiptais, norėdamas nueiti iki parduotuvės maisto ir sugrįžti namo. O jeigu yra sunkiai vaikštančių žmonių? Jeigu kam prireikia skubios medikų pagalbos, jos gali ir nesulaukti“, – padėtį apibūdino bendrovės „Kauno liftai“ generalinis direktorius Jonas Guzavičius.
Jis sakė, kad įmonės specialistai buvo apsilankę name, įvertino susidariusią padėtį. Jiems nebūtų didelių keblumų atnaujinti liftą – pakeisti beveik visas dalis naujomis, paliekant tik senąją šachtą ir bėgius. Kur kas aktualesnis atsiskaitymo už darbus klausimas. Nors iš gyventojų buvo renkami pinigai įvairiems remonto darbams, jų likimas neaiškus. O surinkti visą sumą, kuri siekia daugiau kaip 100 tūkst. litų gyventojai teigia neįstengiantys.
„Kauno liftų“ vadovui nesuprantama, kaip iš valstybės kompensuojamų darbų sąrašo buvo galima išbraukti liftų atnaujinimą. „Šitie darbai nėra pigūs, tačiau jie būtini. Liftas – potencialiai pavojingas įrenginys. Visoje Lietuvoje yra keli tūkstančiai susidėvėjusių liftų, kuriuos būtina keisti, nes gali įvykti skaudžios nelaimės“, – kalbėjo J. Guzavičius.
Jeigu vertinti iš valdžios pozicijų, jog kompensuoti reikia tik tuos darbus, kurie padeda taupyti energiją, liftų atnaujinimas irgi patenka į šią kategoriją. Mat atnaujinti liftai suvartoja iki 30 proc. mažiau elektros energijos.
Kol dar galutinai nepatvirtintos pastatų atnaujinimo programos pataisos, Liftų įmonių asociacija turi vilčių įtikinti Aplinkos ministerijos atstovus, kad šie atsižvelgtų į grėsmę, kurią kelia susidėvėję liftai. Vienas iš galimų liftininkų siūlymų – pirmajame etape atnaujinti senesnius nei 25 metų ir labiausiai susidėvėjusius liftus.
Mato daug lobizmo
Statybų įmonės nekantraudamos lūkuriuoja, kada prasidės kitas pastatų atnaujinimo etapas, pagal naujai patvirtintą finansavimo modelį. Todėl niekas nesiryžta prognozuoti, kaip procesas vyks ateityje.
„Pokyčiai jau įvyko, išskirtos keturios prioritetinės energiją taupančios priemonės – fasadų ir stogų šiltinimas, langų keitimas bei reguliuojamo šilumos mazgo įrengimas. Pasigirsta nuomonių, kad gali sumažėti kompleksinis pastatų atnaujinimas ir vėl bus grįžtama prie pavienių, pigesnių sprendimų. Tuomet vėl bus galvojama, kad vien tik pakeitus langus ar užlopius prakiurusį stogą pastatą galima bus vadinti renovuotu“, – sakė bendrovės „Alkesta“ statybinių medžiagų gamybos padalinio vadovas Giedrius Raškauskas.
Jo nuomone, kokybės klausimas niekaip nesusijęs su sumažėjusia valstybės parama pastatų atnaujinimui. Ne paslaptis, kad nekilnojamojo turto bumo metu, kuomet statybų kainos buvo labai didelės, kokybės klausimas nebuvo prioritetinis. G. Raškausko nuomone, tai buvo tiesiog verslas, o versle prioritetas yra pelnas. Vartotojai ar užsakovai mūsų šalyje yra neišprusę, jų niekas ir nesistengia informuoti, perteikti daugiau žinių.
Statybininkai, medžiagų tiekėjai, projektuotojai – tiesiog verslininkai, vadybininkai, o ne specialistai. Trūksta kompetentingų žmonių valstybinėse institucijose, mokymo įstaigose. Jeigu atsiranda koks blaiviai mąstantis žmogus, jo balsas paskęsta bendroje masėje. Trūksta teisingų sprendimų, bei gerų pavyzdžių. Dar nėra išanalizuota, kokių rezultatų pasiekta modernizavus pirmuosius daugiabučius pastatus. O gal tiesiog nuslėptos klaidos, visuomenei nepateikta apie tai informacija? Trūksta kontrolės, techninės priežiūros kompetencijos“, – piktinosi G. Raškauskas.
Jo nuomone, nežiūrima visumos, kiekviena suinteresuota pusė užsiima lobizmu ir rūpinasi tik sau palankiais sprendimais. Pamirštama, kad yra projektavimo normos, kurių būtina laikytis. Pamirštama, kad reikia nešališkos statybų techninės priežiūros. Kitaip nereikia tikėtis geros kokybės.
„Dabartinė situacija – kaip pasakėčioje, kuomet vežimą kiekvienas traukė į savo pusę ir stebėjosi, kodėl jis nepajuda iš vietos. Reikia atkreipti dėmesį, kuriems darbams turi būti teikiamas prioritetas. Antai, langus gali kiekvienas pasikeisti ir individualiai, o apšiltinti fasadą ar sutvarkyti stogą pavieniui tikrai neįmanoma“, – sakė G. Raškauskas.
Pasirūpina ir aplinkos apsauga
Apie klaidas, kurios daromos atnaujinant senų pastatų fasadus ir juos šiltinant, kalbama išties nemažai. Tačiau nesklandumų vis tiek neišvengiama, mokomasi ne iš kitų, bet iš savų klaidų. Taip mano atestuotos Lietuvos-Vokietijos statybos paslaugų bendrovės „Litmaxas“ direktorius Tomas Jusys. Bendrovė užsiima pastatų apšiltinimo darbais, diegia pažangiausias technologijas bei tiekia naujausią techninę įrangą.
T. Jusio nuomone, daromų klaidų kiekis kone proporcingas norui taupyti – kuo daugiau spaudžiamasi, tuo didesnės galimos klaidos. „Maža to, kad nenaudojamos patentuotos šiltinimo sistemos, pasirenkamos tokios medžiagos, kurios galbūt iš viso netinkamos pastatams šiltinti. Kai kurios įmonės randa nusipirkti šiltinimo medžiagų be jokių sertifikatų ar kitų reikiamų dokumentų. Gero rezultato tuomet vargu ar galima tikėtis“, – kalbėjo T. Jusys.
Jis dar kartą priminė, jog gyventojai bus patenkinti apšiltintu fasadu, jeigu bus naudojamos patentuotos sistemos. O tai reiškia, kad tiek šiltinimo medžiaga, tiek klijai jai tvirtinti, tiek armavimo tinklelis ir dekoratyvusis tinkas turi būti toks, koks nurodomas sistemos tiekėjo.
T. Jusys pastebėjo, kad šiltindamos fasadus, įmonės nemažai pinigų išleidžia vėjais. Paprasčiausias pavyzdys – šiltinimui naudojamo putų polistirolo ar mineralinės vatos plokštės dažniausiai pjaustomos naudojant rankinius pjūklus. Natūralu, kad tiksliai atpjauti pavyksta retai, daroma paklaida net iki kelių centimetrų. Vėliau atsiradę tarpai tarp šiltinimo plokščių sandarinami montavimo putomis.
Taupyti reikia protingai
Jau imama kalbėti, kad rengiant viešuosius pirkimus pagrindiniu kriterijumi nebebus laikoma mažiausia pasiūlyta kaina. Pagaliau ketinama vertinti ir kokybę, nes baiminamasi, jog nerealiai mažą kainą pasiūliusios įmonės iš viso nepradės darbų.
„Taupyti galima. Tik reikia viską daryti pamatuotai. Galbūt kas nors galvoja, kad sutaupys sumažinę šilumos izoliacijos sluoksnį. Čia tikrai ne ta vieta, kur galima taupyti. Izoliacinės medžiagos storis yra reglamentuojamas statybos techniniame reglamente. Tačiau būna, kad pasirenkamos pačios pigiausios medžiagos, supaprastinami ilgaamžiškumą užtikrinantys sprendimai. Statybos objektams tiesiog trūksta techninės priežiūros“, – sakė bendrovės „Alkesta“ atstovas G. Raškauskas.
Jo nuomone, žmonės jau ima įsisąmoninti, jog neteisingai pasirinkus šiltinimo sistemą ar padarius kitokių klaidų, jas netrukus gali tekti taisyti ir papildomai mokėti pinigus. Tačiau atidžiau pažvelgus matyti visiškas visuomenės neišprusimas renovacijos klausimais. Daugiausia diskutuojama tik apie jos finansinę pusę.
„Užtenka internete paskaityti komentarus prie straipsnių apie renovaciją – didžioji dauguma neigiami. Visuomenė nėra šviečiama. Sprendimai priimami uždaruose kabinetuose ir siaurame rate, nebūtinai tinkamos kompetencijos asmenų“, – piktinosi G. Raškauskas.
Ne gyventojai ir šilumos taupymas buvo svarbiausia, todėl 2004–2008 m.
renovacijos etapas ir žlugo, įsitikinęs specialistas. Kažkas, vaizdžiai tariant, dalijosi dar nenušautą briedį miške. Kol vartotojų nepasieks objektyvi informacija, kad jie galėtų priimti teisingus sprendimus, kol valstybinės institucijos nepradės ginti kokybės bei vartotojų interesų, negalima tikėtis patikimų ir ilgalaikių sprendimų.
