- Ar galime Kauną vadinti šiuolaikiniu miestu? Kas parodo jo šiuolaikiškumą?
Kauno šiuolaikiškumui, vakarietiškumui didelės įtakos turėjo faktas, kad A. Smetonos laikais [XX a. pr. – lrt.lt] jis buvo Lietuvos sostinė. Tuo laikotarpiu buvo labai daug pastatyta. To laiko architektūra neatsiliko nuo pasaulio architektūros raidos. Šiandien daugelis iš Vakarų atvažiavusių architektų pamatę statinius, ypač to laikotarpio, nustemba, kad yra toks miestas Rytuose su tokia vakarietiška ir modernia architektūra.
Lietuvos architektų sąmonėje gyvos nuostatos. Negalime pasidžiaugti ir pasakyti, kad mūsų miestas šiandien yra labai modernus. Sąvokas „šiuolaikinis“ ir „modernus“ architektai skiria. Kad Kaunas šiuolaikinis, galbūt ir galima teigti, o kai kalbama apie modernų miestą, akcentuojama, kad jame yra šiuolaikinė architektūra, orientuojamasi į priešakines linijas. Abejoju, ar šiandien galėtume tuo pasidžiaugti.
Jei kalbėtume apie miesto žmones, šia prasme Kaunas yra modernus. Žmonės turi mažiau ryšių su aukštuomene, su tam tikru dabartiniu sostinės elitu, su Vyriausybe, Seimu. Tai žmones verčia būti ambicingesniais. Pasitikėjimas savo jėgomis yra labai vakarietiškas požymis.
- Kaip vertinate Kauno architektūrinio įvaizdžio kaitą antrą nepriklausomybės dešimtmetį skaičiuojančios Lietuvos kontekste? Kokias pagrindines miesto įvaizdžio raidos tendencijas galėtumėte išskirti?
Miesto įvaizdis yra susiformuotas nuo tarpukario laikų. Dabar yra pauzė ir toks jausmas, lyg prieš pasikeitimų šuolį, kuris laukia Kauno.
Vienas kitas modernus statinys jau atsiradęs. „Akropolis“ jau šiokią tokią įtaką miestui padarė, galbūt padarys įtaką ir mūsų sporto rūmai, kurie bus centre. Tačiau pasakyti, kad miestas visiškai ir ryžtingai keičiasi, negalėčiau. Kelios pirmosios kregždės dar nėra pavasaris.
Kai suvešės verslas (per 10–20 metų), tada ir prasidės tikrasis miesto vystymasis. Dabar kaip tik toks momentas, kada architektai turėtų intelektualiai ruoštis būsimam procesui.
- Viena iš pagrindinių miesto gatvių – Kauno miesto simboliu vadinama Laisvės alėja – dažnai siejama su merdėjimu: net savaitgalio vakarą ji apytuštė, praeivių tik vienas kitas, nemažai anksčiau čia veikusių parduotuvių išsikėlę kitur. Kokie sprendimai, Jūsų nuomone, galėtų padėti atgaivinti šią kauniečiams brangią vietą?
Stereotipas. Miestas decentralizuojasi, veiksmas iš vienos gatvės pamažu persikelia į dar kelias miesto erdves. Atsirado „Akropolis“, atsiras prie Nemuno upės krantinės statiniai, todėl decentralizacija neišvengiama. Manyti, kad būtina puoselėti vieną vienintelę gatvę mieste truputį provincialu.
- Kauno šerdis – senamiestis – taip pat gyvena ne ką geresnius laikus nei anksčiau paminėta Laisvės alėja. Nemažai čia esančių pastatų yra kritinės būklės. Kokių priemonių, Jūsų nuomone, turėtų būti imtasi, kad būtų išsaugota tai, kas dar čia likę?
Tai žmonių mentaliteto problema. Visame Vakarų pasaulyje senamiesčiuose esantys seni statiniai yra labai gerbiami ir vertinami. Finansiniu požiūriu, pavyzdžiui, biurai, esantys senuose statiniuose, yra daug brangiau nuomojami negu nauji biurai.
Mes dabar viską, kas sena, griauname ir beatodairiškai išmetame. Tai labai blogai. Kiek unikalių vietų prarasta, pavyzdžiui, Kaune neliko „Tulpės“. Nėra dar pas mus įaugę tokios vakarietiškos sampratos, kad senamiestis yra brangakmenis, miestelio istorija.
Antras dalykas, Kauno senamiesčio dislokacija. Jis, žiūrint iš Naujamiesčio pusės, nepraeinamas – iš vienos pusės ateini ir nėra kur eiti: priešais Neris ir Nemunas. Senamiestis yra uždara erdvė, dėl šios priežasties trūksta žmonių ir ši miesto vieta sunkiai „įsiriša“ į patį miesto urbanistinį „audinį“. Dar su Naujamiesčiu šioks toks ryšys yra, o su Vilijampolės puse – jokio.
Tikimės, kad gal ateityje, statant Vilijampolėje gyvenamuosius namus, atsiras pėsčiųjų tiltai, kuriais žmonės galės tiesiai iš senamiesčio patekti į Vilijampolę ir atvirkščiai. Galbūt tada jis bus daugiau lankomas.
Senamiestį reikia restauruoti, pagražinti, bet tam nėra pinigų. Kad jų Kaune atsirastų, reikia, kad vystytųsi verslas. Tada atsiras pasiturinčių žmonių, kurie galės sau leisti ateiti į senamiestį ir jį rekonstruoti.
Svarbiausia, kad šiandien senamiestyje nepristatytume laikinų, neskoningų ir menkaverčių statinių, kuriuos paskui bus labai sunku panaikinti ar pakeisti.
- Vienybės aikštės Kaune konkursą įveikė kūrėjų – Manto Olšausko, Mindaugo Reklaičio, Julijos Kšivickaitės ir Irenos Olšauskienės – grupė. Kaip vertinate jų pasiūlytą minėtos aikštės sutvarkymo projektą, kokios, Jūsų akimis žiūrint, stipriosios ir silpnosios jo pusės?
Pats buvau žiuri sudėtyje. Pliusas [projekto – lrt.lt] tas, kad bandoma atsižvelgti į aplinką ir prie jos prisitaikyti. Tačiau yra šioks toks minusas – projektas per daug sudėtingas. Planuojamoje aikštėje, manyčiau, per daug išreikštos funkcijos. Ji turėtų būti lakoniškesnė.
Man sunku kalbėti, nes projektas dar tik konkursinis. Kaip jis išsivystys, pamatysime vėliau. Vis tik aikštės sutvarkymo projektas gana skoningas, gal truputėlį perkrautas kai kuriais elementais, bet tai skonio ir koncepcijos reikalas.
Jaunesni kolegos įsivaizduoja, kad Vienybės aikštė turėtų būti aktyvesnė negu dabar yra, bet manau, kad ji turėtų būti solidesnė, nes ji – reprezentacinė miesto aikštė. Ji turėtų turėti kuo geresnį kompozicinį ryšį su istorine aikšte prieš Karo muziejų.
- Jūsų sukurtam Kauno arenos Nemuno saloje projektui kurį laiką teko konkuruoti su prancūzų bendrovės „Bouygues Batiment International“ pasiūlytu arenos projektu. Kokius didžiausius savo sukurto projekto privalumus ir trūkumus anksčiau minėtos bendrovės siūlyto projekto atžvilgiu išskirtumėte? Manau, tai visiškai nelygiaverčiai dalykai. Prancūzai pateikė ne projektą, o eskizą. Mes – projektą. Eskizus, kuriuos jie padarė, bet kuri architektų grupė padarytų per savaitę.
Mūsų arenos projektas buvo daromas ne vienerius metus. Studijuota, detalizuota... Lyginti projektą su eskizu labai sunku. Manau, jie darė komercinį siūlymą, siekdami gauti užsakymą.
- Kaip manote, ar laikinojoje sostinėje pastačius areną neims griūti Vilniaus – Lietuvos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo centro – įvaizdis?
Tikrai negrius. Viename interviu esu sakęs, kad Lietuvoje yra du didesni miestai. Taip, kaip yra Milanas ir Roma, Peterburgas ir Maskva, Barselona ir Madridas, Paryžius ir Marselis. Tai yra stambių valstybių privilegija turėti konkuruojančius miestus. Tuo galime didžiuotis.
Pirmiausiai Kaunas ir Vilnius yra konkurentai, antra – vienas kitą papildo. Kaunas yra labiau sportiškas, technokratiškas, daugiau masinės kultūros miestas. Vilnius turi universitetą, Operos ir baleto teatrą, Dailės akademiją. Dėl to Vilniuje labiau dominuoja aukštoji kultūra.
Štai Kaune daugelį metų dominavo krepšinis ir netgi rankinis, o futbolas visada buvo Vilniuje dominuojanti sporto šaka. Man atrodo, kad viena iš priežasčių, kodėl po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo sustiprėjo krepšinis, yra tai, kad turime du sporto klubus – Kauno „Žalgirį“ ir Vilniaus „Lietuvos rytą“, kurie konkuruoja kaip „Barcelona“ su Madrido „Real“.
- Nemuno sala – vienas gražiausių Kauno žaliųjų kampelių. Lietuvos žalieji kritikavo sprendimą Kauno areną statyti šioje vietoje. Kokių architektūrinių sprendimų, kurie kiek įmanoma mažiau žalotų šios vietos kraštovaizdį, ėmėtės?
Prancūzai areną planavo viduryje salos. Mes arenai esame numatę salos pakraštį. Įsivaizduokite, sala užima 32 hektarus, o mūsų arena užima 4 hektarus. 28 hektarai lieka žali.
Mes taip pat stengiamės ją kuo daugiau įleisti į žemę, kad arena būtų kuo mažesnė tūrio ir aukščio požiūriu. Turime daug įvairių smulkių programų, kuriose numatyti teritorijos apželdinimo planai. Tačiau šitos dalies dar neviešiname, nes planuojamas salos išvystymo konkursas.
Kai kas galvoja, kad galbūt reikėtų salą urbanizuoti, tačiau aš pats, visai atvirai, esu už žalią salą.
Arena bus ne vien komercinis pastatas, bet ir dvasiniam susitelkimui tinkama erdvė. Aikštė, kuri yra šalia, galvoju, galėtų būti pavadinta Jurgio Mačiūno vardu. Lietuvis, gimęs Kaune, bet išgarsėjęs Amerikoje, kartu su Jonu Meku išvystė avangardinę meno kryptį, kuri buvo pavadinta Fluxus.
Šis kūrėjas meną matė kaip žaidimą. Saloje galėtų būti įrengta aikštė, kuri būtų moderni, naujų meno formų ir technologijų žaidimų erdvė.
- Gal galėtumėte apibūdinti, kaip atrodys naujasis Kauno pramogų centras? Kokiais pagrindiniais vidaus ir išorė architektūriniais sprendimais pasižymės?
Norime, kad jo išorė būtų solidi ir santūri. Žmogų ji turėtų nuteikti kaip teatras ar kokia nors paslaptinga skrynia, kurioje vyksta renginiai. Kauno areną įsivaizduojame solidžią savo estetika, su daugiau prabangos viduje negu Šiaulių arenoje. Norime, kad čia atėję žmonės jaustųsi patekę į šiltą ir jaukią erdvę, norėtų čia likti kuo ilgiau.
- Kokios Kauno arenos perspektyvos?
Šitos arenos projektas buvo kuriamas kartu su mūsų kolega Algimantu Bubliu, kuris dirba Amerikoje ir yra padaręs Detroito „Pistols“ arenos projektą. Ji yra viena iš pirmųjų Amerikoje komercinių salių, kurioje atsirado ložės, prekyba.
Šią praktiką mes atsivežėme iš Amerikos į Lietuvą ir, galiu pasakyti, kad buvome vieni pirmųjų Europoje. Viena pirmųjų arenų, kuri buvo pastatyta Europoje, komercinė arena, atidaryta Helsinkyje. Vėliau buvo atidarytos Prahoje, Hamburge, visai neseniai Londone. Šios salės, skirtingai nei iki tol buvusios Europoje, jau yra komercinės, sukurtos pagal amerikiečių pavyzdį.
Amerikoje salės buvo statomos kaip salės, turinčios atnešti pinigų, o Europoje jos buvo arba municipalinės, arba pastatytos kokia nors proga, pavyzdžiui, Europos čempionatui. Jos būdavo pastatomos ir po to po truputį vegetuodavo, nes nebuvo pritaikytos kitoms paslaugoms, išskyrus renginius.
Amerikiečiai pirmieji pradėjo galvoti, kaip iš renginių uždirbti daugiau pinigų. Ir štai taip tokios salės atsirado Amerikoje. Mes Kauno arenos projektą darėme vadovaudamiesi šia komercinių salių strategija. Mūsų arenoje, be pagrindinių salių, yra numatytos parodų salės, restoranai, patalpos biurams. Noriu pasakyti, kad Kauno arena bus gyva ir tuo laiku, kada niekas joje nekoncertuos ir nevyks sporto rungtynės.
Be to, Kauno arenos vieta labai patogi susisiekimui. Patogu atvažiuoti tiek iš Šiaulių, tiek iš Klaipėdos ar to paties Vilniaus. Be to, skirtingai negu iš Vilniaus „Siemens arenos“, iš Kauno arenos patogus susisiekimas su miesto centru. Jei nori, gali lengvai nueiti į „Akropolį“, Laisvės alėją arba zoologijos sodą.
Kai prieš 15–20 metų pradėjau statyti didžiules parduotuves, žmonės klausdavo: „Kas čia tiek išpirks, kam čia jų tiek reikia?“ Parduotuves stato ir stato, ir vis jų reikia, nes žmonės eina, perka. Yra maisto prekyba ir yra pramogų prekyba. Jų Lietuvoje tikrai nėra daug.
Negali žmonės visą laiką spoksoti į televizorių – jie nori išgirsti gyvą garsą, pamatyti gyvus žmones, bendrauti tarpusavyje.
