Atrodė, kad, pasimokę iš šios avantiūros, panašių klaidų nedarysime. Ir še tau boba devintinės – vien remiantis pagrindu, kad XX a. pradžioje tautos patriarchai J.Basanavičius ir M.K.Čiurlionis iškėlė idėją Vilniuje ant Tauro kalno įkurdinti lietuvių kultūrinį centrą – Tautos namus (dėl Pirmojo pasaulinio karo jie nebuvo pastatyti), po šimto metų toje pačioje vietoje nutarta šią idėją įgyvendinti.
J.Basanavičius ir M.K.Čiurlionis gyveno kitokiame Vilniuje
M.K.Čiurlionio manymu, šiuose namuose turėjo būti koncertų ir teatro, parodų ir posėdžių salės, tautos muziejus, klubas, taip pat „kambariai nuomai, kaip pelno šaltinis“. Panašias patalpas planuojama įrengti ir dabar, gaila, užmirštant visišką aplinkybių pasikeitimą – teatrus, koncertų ir parodų sales skaičiuojame dešimtimis, tautinė kultūra tapo ne grupelės entuziastų, o visos valstybės rūpesčiu. Pagaliau ši vieta infrastruktūros prasme tapo visiškai netinkama tūkstantiniams susibūrimams.
Nepaisant šių naujų aplinkybių, pavasarį buvo paskelbtas Tauro kalno teritorijos tarp Pamėnkalnio, Sierakausko, Čiurlionio ir Tauro gatvių urbanistinės plėtros atviras urbanistinis–architektūrinis konkursas, iš esmės – Tautos namų statyba. Konkursą organizavo Lietuvos architektų sąjunga, konkurso koordinatorė – Vilniaus miesto savivaldybė.
Buvusių Profsąjungų rūmų ateičiai ir viso Tauro kalno sutvarkymui dar praėjusių metų rugpjūtį buvo įsteigta darbo grupė, sudaryta iš Vilniaus miesto savivaldybės, „VIPC Vilnius“ ir asociacijos „Tautos namų santara“ atstovų. Darbo grupė sutarė, kad vietoje buvusių Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno turėtų iškilti visuomeninės paskirties daugiafunkcinis kompleksas, kuris virstų visuomenės traukos centru.
Galėčiau prisiminti, kad Tauro kalnui nesisekė ne dėl to, kad XX amžiaus pradžioje nespėta pastatyti Tautos namų. Nesisekė ir su pavadinimais: archeologiniuose šaltiniuose jis buvo vadinamas Pamėnkalniu, vėliau – Velnio kalnu, o Taurakalnis buvo sukurtas Mykolo Biržiškos prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Toks ir liko.
Ant dabartinio Tauro kalno 1809–aisiais buvo įsteigtos evangelikų liuteronų kapinės. Čia buvo palaidota daug žymių Vilniaus mokslo ir kultūros žmonių. Sovietų valdžia 1958–aisiais kapines uždarė, o galutinai jos sulygintos su žeme 1974–aisiais, kai buvo nugriauta didžioji koplyčia su vargonais bei varpu ir kiti statiniai, o jų vietoje pastatyti dabartiniai Santuokų rūmai. Likę kapinių paminklai, antkapiai, koplyčios buvo pradėti naikinti statant Profsąjungų kultūros rūmus, o galutinai sunaikinti 1973–iaisiais. 2004–aisiais šiuose rūmuose įvyko gaisras, dar po kelerių metų rūmų šeimininke tapo VIPC grupė, besiverčianti nekilnojamuoju turtu. Tauro kalnas yra matomas iš daugelio Vilniaus gyventojų ir turistų lankomų vietų, o nuo kalno atsiveria puiki Vilniaus panorama.
Koncertų salė gali būti įrengta ir Sporto rūmuose, ir Lazdynuose
Konkurso sąlygose iškeltos užduotys buvo tokios: rekonstruojant statinį, neviršijant pastato altitudės bei užstatymo daugiau kaip 10 proc., išdėstyti šias iš viso 11000 kv. m ploto visuomeninės paskirties patalpas: a) koncertų salę – iki 1700 vietų; b) patalpas visuomeninių organizacijų veiklai; c) parodų salę(es); d) biblioteką; taip pat komercinės paskirties iš viso 10000 kv. m ploto patalpas: a) kavinę; b) restoraną; c) administracines (biurų) patalpas.
Visas projektas turėjo siekti „aukštos urbanistinės darnos tarp projektuojamo pastato ir viešo intereso, patogaus transporto ir pėsčiųjų judėjimo sprendimų“, o „projektuojant automobilių stovėjimo aikšteles ir požeminę pastato dalį įvertinti sudėtingą esamą arba pasiūlyti naują transporto judėjimo sprendimą“.
Teigiamai vertinant idėją papuošti Vilnių šiuolaikiniu visuomeninės paskirties pastatu, pirmiausia vertėtų išdėstyti kai kurias koncepcijos abejones, perskaičius šias sąlygas ir peržiūrėjus pateiktus projektus. Kad Vilniui reikalinga didelė koncertų salė, turbūt neabejoja niekas. Lietuvos tūkstantmečio programoje buvusi įrašyta „koncertų salė ir kultūros centras Vilniuje (1800 vietų)“, aišku, jau nuplaukė į neįgyvendintų projektų sąrašą. Tačiau juk šiuo metu yra net du pasiūlymai tokiai salei pastatyti ar įrengti: buvę Sporto rūmai netoli Katedros aikštės ir Parodų rūmai Lazdynuose. Abu šie projektai jau plėtojami. Todėl keista, kad lygiagrečiai siūlomas dar ir Tauro kalno variantas. Negi vien dėl to, kad ši vieta buvo paminėta lygiai prieš šimtą metų?
Bet juk Vilnius neatpažįstamai pasikeitė. Tai, kas buvo siūloma prieš 100 metų, kažin ar aktualu ir būtina įgyvendinti dabar. Lygiai taip pat būtų galima suabejoti dėl tuose rūmuose siūlomų įrengti patalpų visuomeninių organizacijų veiklai. Tai buvo aktualu Vilniaus lietuviams XX amžiaus pradžioje. Dabar tokių vadinamųjų biurų patalpų Vilniuje – kiek tik nori. Kaip ir parodų salių, nors, žinoma, jų nebūtų per daug žinant Lietuvos muziejų fonduose dūlančių paveikslų kauges. Na ir jau visai naivu būtų skirti nemažas patalpas bibliotekai, kai netoliese yra M.Mažvydo biblioteka. Beje, ši biblioteka greitai bus iš esmės remontuojama, ten sukišant vos ne šimtamilijonines sumas.
Tauro kalno rūmų architektūra – skurdi
Šalia tokio dydžio koncertų salės turėtų būti bent pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto fojė. Taip pat reikėtų ir mažesnių salių kameriniams koncertams ir kitiems renginiams. Galima būtų priminti, kad analogiškos paskirties „Finlandia“ rūmuose Helsinkyje yra net šešios koncertų ar kitokių susirinkimų salės: 1700, 340, 320, 250, 130 ir 84 vietų. Be šių salių Helsinkio rūmuose dar yra dvi kongresų salės, viena – 650, kita – 250 vietų, kurios lengvai sujungiamos į vieną 900 vietų patalpą.
Kur visa tai sutilptų Tautos namuose ant Tauro kalno? O juk Vilnius yra šiek tiek didesnis už Helsinkį, todėl ir statyti reikėtų ne mažesnius rūmus už „Finlandia“.
Suomių ir kartu pasaulio architektūros klasiko Aivaro Aalto projektuotuose rūmuose dar yra kelių tūkstančių kvadratinių metrų parodų salės, trys valgyklos, du restoranai, o kokteilių salėje gali susirinkti net 2500 žmonių. Šalia viso to puiki infrastruktūra – puikus privažiavimas visuomeniniu ir asmeniniu transportu, įrengta 400 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. „Finlandia“ pastatyta dar 1971–aisiais. Vilnius 2008–aisiais remiasi 1907–ųjų idėjomis ir sovietinio tipo rūmų Tauro kalne pagrindu, ten grūste grūdantis XXI amžiaus statybą ir ją vadindamas Tautos namais.
Ar tikrai Tautos simboliui labiausiai tinka buvę sovietinio modelio kultūros namai, kuriuos lengviau būtų visai nugriauti nei rekonstruoti? Galėtume prisiminti, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais tautos ir valstybės simboliu tapo Kaune pastatytas Vytauto Didžiojo muziejus – didžiausias ir moderniausias tuo metu Baltijos šalyse muziejų kompleksas. Tai buvo iš tikrųjų gėdos nedarantys ir moderniai valstybei puikiai atstovaujantys rūmai. Deja, Vilniuje reprezentanto vietą užėmė nežinia kam skirti Valdovų rūmai – XVI–XXI amžių architektūros kokteilis.
„Atgimimui“ labai svarbi Tavo nuomonė! Pareikšk ją čia.
Paskutinaime „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Lopas ant biudžeto skylės
Daug kalbama apie būsimas naujosios Vyriausybės reformas, tačiau neretai pamirštama jų esmė ir konkrečios numatytos priemonės krizei įveikti.
B.Lubys – dar vienos aferos dalyvis
Kol vykdyta įmonių apklausa dėl suskystintųjų dujų terminalo, ant politikų stalo jau gulėjo sutarties su AB „Achema” projektas.
Teoriškai arklys, praktiškai nebeatsikelia
Kur link eis Lietuvos aukštasis mokslas švietimo ir mokslo ministru tapus liberalui Gintarui Steponavičiui.
Dekalogas – galvoje ar širdyje?
Vargu ar šalto dušo Arūnui Valinskui, naujajam antrajam asmeniui, užteko, kad jis išmoktų pagarbiau kalbėti su kolegomis ir kad nesikartotų „improvizacijos”.
Melžiamos karvės merdėjimas
Tirpstančios naftos kainos plauna Rusijos ekonomikos pagrindus.
