Harmonija neįmanoma be bendradarbiavimo
Mąstant filosofiškai, bet konstruktyviai – recesija gali būti prilyginama poilsio pertraukai beprotiškose laiko ir pinigų lenktynėse. O sąstingis nekilnojamojo turto (NT) rinkoje, tai laikas, per kurį mūsų miestai turės „išsilaižyti” urbanistinio sprogimo padarytas žaizdas ir rasti naują plėtros strategiją.
„Miesto plėtra – tai ne vieno namo statyba, netgi ne vieno kvartalo. Miestas kaip organizmas, kurio būklė priklauso nuo darniai veikiančių viešųjų organų, specialistų kvalifikacijos ir visuomenės švietimo”, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorė bei pernai prie Vyriausybės sudarytos darbo grupės urbanistikos problemoms spręsti narė Dalia Bardauskienė pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti darnios plėtros principus svarbiausia – bendradarbiavimas.
Priklausomai nuo iškeltų uždavinių, vienu atveju didesnė atsakomybė tenka vienos, kitu atveju – kitos srities specialistui ar visuomeninėms organizacijoms: ekonomistui, inžinieriui, architektui, nekilnojamojo turto projektus vystančioms kompanijoms, miestų savivaldybėms, švietimo institucijoms.
Beja, darni, arba harmoninga, plėtra, skambiai vadinama valstybės ekonomikos pagrindu, kaip svarbiausias tikslas buvo numatyta jau prieš penkerius metus patvirtintoje Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje.
Mums kilo klausimas, ar galima į šį laikotarpį kai NT rinka, ypač statybų sektorius, atsirado pavojaus zonoje, pažvelgi ir pozityviai – kaip į galimybių metą miestams, įtvirtinant darnios plėtros principus?
Urbanizacija – kaip stichinė nelaimė
„Reikia pripažinti, kad iki šiolei valstybė neturi pagrindinio įrankio urbanistinės politikos ir teisinių finansinių priemonių, kurios užtikrintų darnią plėtrą”, taip ekspertė D. Bardauskienė žiniasklaidai išplatintame pranešime atvirai pareiškė, kad urbanistinės politikos Lietuvoje šiandien nėra.
Valstybės vykdomoje politikoje darnios urbanistinės plėtros apraiškų nemato ir NT bendrovės „Ober-Haus” generalinis direktorius Vytas Zabilius. „Politinėje arenoje stebime daug ginčų, debatų, tačiau konkrečių, rezultatus lemiančių žingsnių, nėra. Nepriimtos Aplinkos ministerijos pasiūlytos, mano manymu, tikrai racionalios Teritorijų planavimo įstatymo pataisos. Atsakingoms valdžios institucijoms trūksta ryžto, noro, o gal kompetencijos?“, retoriškai klausia V. Zabilius.
Jo manymu, biurokratinės užkardos, ypač itin sudėtinga detaliųjų planų derinimo procedūra daro mūsų miestus nekonkurencingais ir tiesioginių užsienio investicijų kontekste.
„Šiandien pasigendame bendro gražaus miestų ir priemiesčių vaizdo, viešosios infrastruktūros bei viešųjų erdvių, kurios suteiktų pilnavertę gyvenimo kokybę“, D. Bardauskienė aiškina, kad taip yra todėl, kad iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama taškiniam, privataus sklypo detaliųjų planų rengimui.
Luošam mieste – šlubuoja mūsų gyvenimo kokybė. Juk niekam kitam, bet mums patiems tenka gyventi chaotiškai išsibarsčiusiuose priemiesčiuose, kuriuose ne tik kad neišplėtota socialinė infrastruktūra (nėra vaikų darželių, mokyklų, parduotuvių), bet neretai iki savo namo tenka klampoti balomis pažliugusiu žvyrkeliu, o nelaimės atveju net medicininę pagalba prisišaukti – problema.
Pasak specialistų, ir transporto ūkio vystymas ženkliai atsilieka nuo miestų augimo tempų. To rezultatas – transporto kamščiai, užterštumas, mašinomis užstatyti kiemai, šaligatviai, net vaikų žaidimo aikštelės. Jeigu 1989 m. 1000 gyventojų teko 119 lengvųjų automobilių, tai šiandien – apie 600, t.y. penkis kartus daugiau.
Į valdžios raginimus palikti automobilius ir sėsti ant dviračio galime atsikirsti – miestai nepritaikyti nei pėstiesiems, nei dviratininkams. Pavyzdžiui, Vilniuje, nepaisant neginčijamų valdžios pastangų, važinėdamas dviračiu veikiau rizikuoji savo sveikata bei gyvybe, nei suteiki apčiuopiamos naudos sau ir miestui.
Specialistai nebeneigia, jog statybų bumo periodu neapseita be statybinio broko, kuris pastebimas plika akimi. „Tačiau žymiai sunkiau pastebėti broką urbanistinio planavimo sprendimuose, neapibrėžtuose architektūros ir urbanistikos veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nors būtent jie turės įtakos ilgalaikėms veiklos pasekmėms socialinėje, ekonominėje ir aplinkosauginėje srityje“, pastebi LNTPA direktorė.
Dar viena aktualija, daugiabučių namų renovacija – taip pat viena iš darnios plėtros įgyvendinimo strategijų. Kuri taip pat įstrigo vos įsibėgėjusi.
Darbo grupės urbanistikos problemoms spręsti š. m. liepos mėnesį pateiktoje apžvalgoje reziumuojama: iki šiol vykusią Lietuvos miestų, ypač didžiųjų, plėtrą, galima vadinti nekontroliuojama urbanizacija.
Darnios plėtros suvokimas
2007 m. spalį įkurtos Darnios plėtros akademijos memorandume teigiama, kad darni plėtra yra išimtinai gera miestų, miestelių ir gyvenviečių plėtros koncepcija, kuri atitinka vyraujančias klimato atšilimo, energijos taupymo ir urbanizacijos tendencijas. Darnios plėtros idėja nėra nauja pasaulyje, ji pripažįstama viena pažangiausių koncepcijų, siekiant darnios arba harmoningos plėtros ne vienoje Europos šalyje. Nurimus NT karštinei, ši tema tampa vis aktualesne viešojoje erdvėje, ir tai ekspertai laiko geru ženklu. „Tačiau turime pabrėžti, kad tokios diskusijos yra teorinio pagrindo. Praktinė veikla neįgavo apčiuopiamos formos“, realiai situaciją įvertina ir projektavimo įmonės „ARX ARTIS“ savininkė Aistė Būdvytytė. Architektų ir interjero dizaino komandai vadovaujanti specialistė pastebi, kad darni urbanistinė plėtra turėtų apimti ne tik pačius miestus, bet įvertinti miestų sąsajas su aplinkinėmis vietovėmis ar kitais miestais bei miesteliais, gyvenvietėmis. „Svarbiausias žingsnis yra detali miesto vystymosi analizė, padėsianti tiksliai išsiaiškinti, kas yra reikalinga miestui ir jame gyvenantiems žmonėms. Antra – istorinis aspektas. Kaip susieti naują statybą su istorine miesto dalimi, išsaugant žaliąsias miesto vietas“, darnios urbanistinės plėtros prioritetus išskiria pašnekovė. Jos nuomone, stabdant nepasotinamą chaotišką statybą, nuo kurios daugiausiai nukenčia gražiausios ir kartu jautriausios miestų centrinės dalys, būtinas centralizuotas urbanistikos „aparatas“. Būtent tokį „aparatą“ bei neesamą urbanistinę politiką turėtų sukurti ar įgyvendinti pernai prie Vyriausybės sudaryta darbo grupė urbanistikos problemoms spręsti. Šią darbo grupę sudaro Lietuvos savivaldybių asociacijos, LNTPA, Aplinkos ministerijos, savivaldybių ir valstybės institucijų specialistai, mokslininkai iš Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos, Vilniaus universitetų, kitos visuomenės organizacijos.
Statybos – dar ne darni urbanistinė plėtra
„Apmaudu, bet iki šiol neturime ir aiškaus urbanistikos specialisto apibrėžimo“, neįtikėtiną faktą atskleidžia D. Bradauskienė. Ko gero šis faktas, aiškiau nei bet kuris kitas, leidžia suvokti, kad esama Lietuvos miestų padėtis tik stebuklo dėka nėra katastrofiška.
Tad minėta darbo grupė greta kitų tikslų iškėlė būtinybę tiksliau apibrėžti urbanisto specialybę, šios srities mokslą ir studijas. Tuo atveriant kelią normaliai šių disciplinų raidai, adekvačiai ES šalyse, kuriose diegiami darniosios plėtros principai.
Kalbėdama apie architekto-urbanisto vaidmenį darnios plėtros procese, A. Būdvytytė pabrėžė, jog galvoje turi elementarų urbanistinės plėtros procesą, kitaip tariant – statybas. „Negalėčiau to dar pavadinti darnios plėtros procesu, nes dar tik judame link to“, sakė pašnekovė.
Jos teigimu, kiekvienas architektas dalyvauja urbanistinės plėtros procese. Kiekvienas pastatas savo formomis ar fasado įmantrumu siejasi su aplinka ir taip arba sukuria darną, arba ne. „Tačiau, net jei objektas ir buvo kruopščiai projektuojamas siejant su jį supančia aplinka, tai vis dėl to dar nėra darnios plėtros kūrimas“, pastebi A. Būdvytytė.
Specialistai piktinasi ir svaidosi kaltinimais, tad ką veikia valdžios institucijos, kurių užduotis kontroliuoti miesto vystymo procesus? Miesto plėtros departamento specialistė Vilniaus savivaldybėje Vaiva Deveikienė, atsakydama į klausimą kokie pagrindiniai kriterijai leidžia spręsti apie darnios plėtros buvimą arba – nebuvimą, augant Lietuvos sostinei, sakė: „Darnios plėtros siekius Vilniaus mieste padeda užtikrinti strateginis planas, Bendrasis planas, kiti planavimo bei teisiniai dokumentai ir reglamentai, kuriuose yra sutelktos pagrindinės miesto vystymo nuostatos ir prioritetai. Juose yra įtvirtinama saugomų teritorijų ir objektų, miškų, vandens telkinių ir jų pakrančių, istorinių miesto želdynų, parkų, miesto sodų, skverų apsauga ir plėtojimo galimybės bei gairės“. Miestovaizdžio skyriaus vedėjos teigimu savivaldybių prerogatyva yra koordinuoti ir vykdyti Bendrojo plano sprendinių monitoringą bei siekti viešo ir privataus intereso dialogo.
Ryškėja „žalios“ tendencijos
Anksčiau tai, kad statybvietės tampa sąvartynais, ir net pasibaigus darbams naujų pastatų aplinka lieka nusiaubta lyg po karo, vertinome kaip normą - juk tai statybos, ne apželdinimo konkursas! Šiandien NT projektų plėtotojai vis dažniau investuoja į aplinkos apželdinimą, žaliųjų poilsio zonų įrengimą, net baudžiasi sodinti parkus. (Kaip bendrovė „MG Valda“ – pasiryžusi į viešą parkelį greta statomo objekto investuoti pusę milijono, konkurso „Žydintis Vilnius“ nugalėtoja NT bendrovė „Archidis“ su projektu „Villa A City“, ir kitos. ) Architektė Jolita Sarpaliūtė, suprojektavusi minėtą kompleksą „Villa A City“ sako, kad darnus nekilnojamojo turto projektas - tai harmoninga visuma : statinių architektūra deranti prie aplinkos, racionalus pastatų išdėstymas sklype - įvertinant privažiavimo kelius, optimalų regėjimo kampą tarp kaimynų, sklypo ir patalpų insoliaciją (saulės apšvietimas). Ne paskutinėje vietoje ir sklypo sutvarkymo ir apželdinimo darbai , atitinkantys pastatų koncepciją. Beje, pagal Vilniaus strategini planą, programa „Žaliasis miestas“ sostinėje vykdoma nuo 2004 m., tačiau ši programa apsiriboja miesto žaliųjų zonų: parkų, skverų ir k.t. tvarkymu bei puoselėjimu.
Tačiau nors „žaliasis“ miestas daugelio supratimu yra žaliųjų bendruomeninių erdvių sutvarkymas bei atnaujinimas, rekreacinių zonų kūrimas, miesto gatvių ir kitų transporto infrastruktūros objektų apželdinimas, terminas „žalias“ iš esmės apibūdina ne spalvą ar augaliją, bet orientuojasi į aplinkos, socialinius ir ekonominius veiksnius.
„Šiuo metu visame pasaulyje, kiekvienoje išsivysčiusioje šalyje pastebima tendencija kuriami „žalieji miestai“ arba toks statusas priskiriamas jau egzistuojantiems. Pastaraisiais metais atsirado ir sąvoka - „žalieji“ pastatai. Tai tokie pastatai, kurie orientuojasi į mažiausius kaštus skirtus jų išlaikymui, naudojant tik natūraliai atsinaujinančius gamtinius išteklius“, „City24.lt” pasakojo A. Būdvytytė.
Kuriant „žaliuosius“ miestus didžiausias dėmesys skiriamas atsinaujinantiems energetiniams ištekliams, tokiems kaip vėjo, saulės, vandens, žemės gelmių energija, atliekų naudojimas energijai išgauti.
„Vienas paprastesnių pavyzdžių šviesoforo šviesos signalui užsidegti naudojamos energiją taupančios lempos. Tai menkas indėlis, tačiau visgi prisidedantis prie energijos taupymo“, apibendrino „žalioms“ idėjoms pritarianti A. Būdvytytė.
Ne tik ideologija
Tokie pastatai gali atnešti realios naudos ne tik gyventojams ar kitiems pastato naudotojams, bet ir investuotojams. „Žaliame“ pastate vartojami atsinaujinantys ištekliai. Tai, žinoma, ilgalaikės investicijos, atsiperkančios tik po tam tikro laiko. Pridėtinę vertę pastatui teikia taip pat ir žalių zonų šalia pastato ar pačiame pastate kūrimas. Pastatas projektuojamas taip, kad didžiąją dalį apšvietimo sudarytų natūrali šviesa ir t.t.“, pasakojo A. Būdvytytė, teikdama, kad pastato vertę, tiek finansine, tiek moraline prasme pakelia „draugiško aplinkai“ sąvoka. Jei tai visuomeninės, komercinės paskirties pastatas, jame darbo vietos užtikrina didesnį produktyvumą. „Todėl toks pastatas gali greičiau pritraukti nuomininkus net ir už padidintą nuomos kainą, o tai padės greičiau susigrąžinti investicijas. O nuomininkams naudinga, nes patalpų išlaikymo kaštus sumažina įdiegta energiją taupanti atsinaujinančių energetinių išteklių sistema“, tvirtina pašnekovė. „Žalio“ miesto statusas suteiktas 15 pasaulio miestų. Vienas tokių – Pasadena, Kalifornijos valstijoje, JAV. „Šis miestas yra nusistatęs 21 specifinį tikslą. Pavyzdžiui, kad iki 2010-ųjų 20% energijos tiekimą sudarytų atsinaujinantys ištekliai. Savo mieste jie net suskaičiavo medžius, užsibrėždami tikslą didinti šį skaičių“, - kalbėjo pašnekovė. Statant visuomeninį pastatą, privalu jame įrengti saulės baterijas, nes naujai statomi komerciniai objektai turi 10% energijos gauti iš atsinaujinančių išteklių. Elektros vartotojams taikoma ypatinga apmokestinimo programa piko ir ne piko valandomis. Nustatyti griežti šiukšlių perdirbimo normatyvai. Maitinimo įstaigos privalo griežtai laikytis atliekų perdirbimo tikslo ir naudoti tik perdirbamas pakuotes. Naudotas vanduo išvalomas ir toliau naudojamas miesto reikmėms. Už miesto iškeliami pagrindiniai važiuojamieji keliai, plečiamos žaliosios zonos. Šiems ir kitiems miesto tikslams įgyvendinti yra sukurtas specialus institutas, kuris rūpinasi strategijos įgyvendinimu ir priežiūra.
Skęsim ar plauksim?
Nors tokių įkvepiančių pavyzdžių – ne vienas, abejonių kelia klausimas, ar Lietuvoje tai pasiteisintų. „Užsienio praktikos taikymas yra subtilus reikalas. Kiekviena šalis vystėsi vis kitaip, turėjo savo istoriją, savo poreikius ir savo įstatyminę bazę. Tad užsienio praktiką taikyti rekomenduojama tik atsargiai ją išanalizavus“, mano A. Būdvytytė.
Jos teigimu, Lietuvoje pastebima tendencija dalinai įdiegti atsinaujinančius išteklius, vis daugiau dėmesio skiriama žaliosioms zonoms šalia statomų objektų. „Tačiau vientisos pastovios „žaliojo“ pastato koncepcijos dar nėra įdiegta“, apgailestauja pašnekovė.
Vienas tokių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti „SBA“ koncerno verslo centro projektas Vilniuje „Green hall“. Projektuojant šį pastatą buvo siekiama sukurti maksimaliai ergonomiškas, funkcionalias darbo ir poilsio vietas. Naujajame pastate žadama įdiegti unikalią ekologišką vidaus klimato valdymo sistemą, leidžiančią bet kuriuo metų laiku palaikyti optimalų vidaus klimatą bei eilę kitų privalumų. Vis dėlto, projektas, griausmingai pristatytas prieš keturis metus, pradedamas įgyvendinti tik dabar. Kodėl?
Šį projektą atstovaujančios NT konsultacinės bendrovės „Re&Solution” projektų vadovas Martynas Ivinskas neslėpė: „Rinka nebuvo pasiruošusi, ar pribrendusi priimti tokį projektą“.
Ar krizė rinkoje tikrai atsijos „pelus nuo grūdų“?
„Sėkmė lydės tik tuos objektus, kurių vystytojai siekia ilgalaikės naudos, t.y. kuria patrauklią gyvenamąją ar darbo aplinką, skiria dėmesio kiemų ir prieigų erdvių ir želdinių kokybei, randa lėšų estetiniams ir ekologiniams sprendiniams įgyvendinti“, optimistine gaida atsakymą palydi Vilniaus miesto plėtros specialistė V. Deveikienė. Jog pigesnė ir paprastesnė statyba – vyraujanti statybų bumo tendencija, mano ir A. Būdvytytė: „Tai trumpalaikiai veiksniai pasinaudojant ekonomine situacija. Tačiau tik pastatas su išliekamąja verte yra miesto veidas ir dalis, turintis ilgalaikę vertę“.
Komentarai įkvepia vilties, jog dabartinė krizė iš tiesų turi ir šviesiąją pusę. Regis, miestai pasiruošę iššūkiui – kelionei darnios plėtros link? „Vienareikšmiškai tai išeis tik į gerą. Kita vertus, geriems produktams krizės negalioja ir nesvarbu – yra krizė ar ne, blogi projektai net neturėtų būti „paleidžiami“. Deja, situacija dažnai yra kitokia“, - sakė ekologiškąjį projektą kuruojantis M. Ivinskas.
Tačiau NT rinkos ekspertas V. Zabilius tokią prielaidą vertinti, visgi, pataria labai atsargiai. „Esu linkęs manyti, kad ši krizė lems dar gausesnį prastesnės kokybės produktų atsiradimą rinkoje. Įgyvendinti tokios aukštos kokybės projektus, apie kuriuos čia kalbama, reikia labai daug lėšų. Dėl tos pačios priežasties sumažės įdomesnės, originalesnės, patrauklesnės architektūrinės raiškos objektų“, - V.Zabilius manymu krizės pasekmė pigus ekonominis būstas, nes lemiamą įtaką NT įsigijimo procese turės kuo mažesnė to turto kaina, o geros kokybės būsto pigiai nepastatysi.
Tačiau straipsnį pradėjau optimistine gaida, norėtųsi jį taip ir užbaigti. Kiek žmonių, tiek – nuomonių. Bet nepamirškime, kad jokios prognozės pačios savaime nei pagerina, nei pablogina mūsų gyvenimą ar valstybių ekonominius rodiklius. Darni plėtra – ne oras, kuris priklauso nuo dieviškosios užgaidos. Miestus kuriame mes, jų gyventojai. Visgi čia prašyte prašosi pacituojama viena mintis (iš P.Gloor, S.Cooper knygos „Naujausių tendencijų paieška“) - „Nepaprastai įdomias naujas galimybes sukuria tie žmonės, kuriuos bendradarbiauti skatina bendri interesai, o ne asmeninė nauda.“
