Tačiau iki šiol didesnių konversijos pavyzdžių sostinėje ir apskritai šalyje buvo tik keletas. „Statyba ir architektūra“ nusprendė iš arčiau pažvelgti į šį projektą ir pasiaiškinti, kodėl tokios idėjos Lietuvoje – vis dar retos.
Nėra tarp prioritetų
Paradiniai Vilniaus savivaldybės vadovų pareiškimai, kad štai pradedamas vienas ambicingiausių projektų miesto istorijoje, esą tapsiantis švyturiu miesto plėtrai ateityje, slepia nykoką realybę.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorė Dalia Bardauskienė, dar prieš kelerius metus ėjusi tuomečio Vilniaus mero Artūro Zuoko patarėjos urbanistikos klausimais pareigas, teigia, kad mūsų šalyje nesama valstybinės urbanistikos politikos.
„Akivaizdu, kad teritorijų konversijos projektų šiandien nėra miestų plėtros prioritetų sąraše. Tuo dažniausiai paliekami rūpintis privačių apleistų sklypų savininkai. Todėl miesto atnaujinimo idėjos dabar, su retomis išimtimis, tyliai skęsta kasdienybėje“, – konstatavo D. Bardauskienė.
Kaip vieną pagrindinių priežasčių, kodėl konversijos projektai itin sunkiai stumiasi į priekį, specialistė nurodo ydingą jų įgyvendinimo tvarką. Anot D. Bardauskienės, visi uždaviniai užkraunami ant projektų vystytojų pečių. „Tai – gatvių, svarbiausių komunikacijų plėtra, taip pat –viešųjų erdvių kūrimas bei planavimo kaštai, kartais net žemės išpirkimo klausimai ar „kontribucijos“ elektros tiekėjams“, – vardijo pašnekovė.
LNTPA vadovė pasidžiaugė verslininkų iniciatyva imtis atnaujinti buvusios elektros skaitiklių gamyklos ir aplinkines teritorijas prie pat miesto centro. Tiesa, vieni iš pagrindinių investuotojų – apie 5 hektarų sklypą valdančios įmonės „Realtus“ atstovai – jau išreiškė savo susirūpinimą.
„Jei privatus verslas ras bendradarbiavimo su savivaldybe būdą, tas projektas pajudės į priekį“, – pareiškė bendrovės „Realtus“ generalinis direktorius Audrius Globys.
LNTPA vadovė D. Bardauskienė sako, jog suprantama, kad aukšta kokybė nulemia adekvačią projekto įgyvendinimo kainą. Ji mano, kad Vilniui šiuo atveju derėtų atsižvelgti į Vakarų Europos miestų, jau realizavusių panašių regeneracijos arba konversijos projektų, patirtį.
„Pavyzdžiui, Anglijoje yra nustatyti naujų teritorijų įsisavinimo ir esamų panaudojimo rodikliai. Tam tikros teritorijos konversijos atveju investuotojams taikomos lengvatos. Lietuvoje investuotojams ypač svarbu, kad bent jau nebūtų užkrautas visas viešosios infrastruktūros rengimas“, – aiškino D. Bardauskienė.
Rengia detalųjį planą
Nors Vilniaus miesto savivaldybės atstovai konkrečiai dar neįvardijo, koks bus jos indėlis privačioje žemėje esančio „Architektūros parko“ kūrimo projekte, „Skaiteks“ gamyklos konversijos projektą kuriantys architektai jau regi pokyčius.
Įmonės „Senojo miesto architektai“ projektų vadovė architektė Irena Kliobavičiūtė „Statybai ir architektūrai“ teigė, kad tai pirmas tokio dydžio kompleksiškai įgyvendinamas konversijos projektas Vilniaus miesto centrinėje dalyje.
Jis išskirtinis tuo, kad kelios bendrovės savo turimus sklypus, didesnę nei 16 hektarų teritoriją, nutarė vystyti pagal vieną bendrą koncepciją. Konkursą „Architektūros parkui“ kurti laimėjo bendrovės „Realtus“, „Audėjas“, „Sermeta“ ir „Markučiai“. Manoma, kad dar kelios bendrovės, kurios vystys savo projektus buvusios „Vilijos“ gamyklos ir kitose aplinkinėse teritorijose, gali taip pat derinti savo projektus, atsižvelgdamos į naują koncepciją. Skaičiuojama, jog verslininkai čia investuos mažiausiai 300 milijonų litų.
„Šiame projekte kai kur teks keisti sklypų ribas. Tai atliekama dėl to, kad bus koreguojama Aukštaičių gatvės, abipus kurios išsidėstys naujas kvartalas, trasa. Darbus jau įpusėjome“, – tvirtino teritorijos detalųjį planą rengianti architektė I. Kliobavičiūtė.
Tikimasi, kad detalųjį planą pavyks patvirtinti iki 2009-ųjų. Po to galėtų prasidėti statybos. Planuojama, kad šioje buvusių gamyklų teritorijoje, kurios viena dalis dar priskiriama Senamiesčiui, o kita patenka į šio rajono buferinę apsaugos zoną (Užupyje), gali atsirasti trys nauji pėsčiųjų tiltai ir vienas – transporto. Tokius pokyčius iš esmės nulėmė kuriama nauja gatvių infrastruktūra, Aukštaičių gatvės įliejimas į bendrąjį miesto gatvių tinklą.
Numatyta, kad kvartale didžioji dalis sovietmečiu statytų menkaverčių pastatų bus griaunama. Bus išsaugoti tik keli pramoniniai pastatai, statyti dar prieš II-ąjį pasaulinį karą. Planuojama, kad šioje vietovėje iškils nedideli pastatai. Palei Vilnios pakrantę numatyti vieno aukšto su mansarda gyvenamieji namai. Kiek atokiau – palei Aukštaičių gatvę – jau gali rikiuotis 2-3 aukštų pastatai.
Prie Paupio gatvės esamuose pramoniniuose pastatuose, kurių dalį žadama išsaugoti, gali iškilti ir vienas kitas 4-5 aukštų komercinės paskirties pastatas, greičiausiai – biurai. Visos vietovės užstatymo tankis nebus vienodas. Pastatai upės link praretės.
Įmonės „Senojo miesto architektai“ atstovė Irena Kliobavičiūtė atskleidė, kad naujame kvartale svarstyta galimybė įkurdinti bažnyčią ar koplyčią, net teatrą arba cirką. Pastarųjų dviejų idėjų buvo atsisakyta. Kol kas neaišku, koks visuomeninės paskirties objektas taps „Architektūros parko“ akcentu.
Chaotiška aplinka
„Negaliu tiksliai pasakyti, ar dabar įvardytoji „Architektūros parko“ idėja keis mūsų planus. Manau, anksčiau kurtoji koncepcija neprieštarauja dabartinei. Tas darbas, kuris buvo pradėtas, turėtų būti tęsiamas“, – teigė architektas Audrius Ambrasas.
Jis dar prieš porą metų kartu su kolegomis architektais Rolandu Paleku, Sauliumi Pamerneckiu ir Henriku Štaude „Skaiteks“ gamykloje įrengtose dirbtuvėse pradėjo kurti naują šio kvartalo viziją. A. Ambrasas pasakojo, kad jie bandė užčiuopti, kokia tikroji šio kvartalo struktūra, kaip atskiros jos dalys tarpusavyje sąveikauja. Anot architekto, šiai vietovei būdingos tapybiškos perspektyvos, kuriančios savitą pasaulį.
Tai – pasvirę Bernardinų kapinių kryžiai, Vilnios upės šlaitai, taip pat – pajuodusių plytų aptrupėjusios ugniasienės, greta šviežiai suremontuotų namų fasadų esantys suklypę sandėliukai ar lauko tualetai. Architektai pastebėjo, kad ši aplinka, atsižvelgiant ir į „šokinėjančias“ gatvių „išklotines“, yra pakankamai chaotiška, neturinti aiškios urbanistinės logikos. Tačiau būtent toji aplinka kartu yra miela, nepakartojama.
Kūrybinėse dirbtuvėse architektai nusprendė, kad buvusios gamyklos teritorijoje kvartalai turėtų būti formuojami iš taisyklingų tūrių. Pastatai, orientuoti į šlaitus, turėtų žemėti upės link, o esama gatvių struktūra – įgauti daugiau plastiškumo.
„Mums buvo labai svarbu rasti motyvuotą gatvių ir viešųjų erdvių struktūrą, paremtą vizualiaisias bei funkciniais ryšiais. O pagrindinė Aukštaičių gatvė yra tiesi kaip styga, ir tarsi dalija vietovę į dvi atskiras dalis. Ši gatvė nesiderina prie esamos gamtinės ir urbanistinės aplinkos, jos erdvė skurdi ir nuobodi. Todėl jos trasą tikrai koreguosime“, – pasakojo A. Ambrasas.
Jis paminėjo, kad Aukštaičių gatvėje galėtų atsirasti nauja viešoji erdvė, galbūt – koks nors vandens telkinys. Kadaise šia vietove driekėsi vandens kanalas.
Paremtas entuziazmu
A. Ambrasas pripažino, kad architektų sprendimams didelės įtakos darė tai, jog jie kūrė pačioje „Skaiteks“ gamyklos teritorijoje įrengtose dirbtuvėse. Kartais architektai po kelių darbo valandų dirbtuvėse viską mesdavo ir apeidavo kvartalą pėsčiomis. Arba pasivaikščiojimu Užupio gatvėmis pradėdavo dieną.
„Jeigu į tam tikrą teritoriją žvelgi tiktai „iš brėžinio“, greitai atsiranda siekis viską „harmonizuoti“, sudėlioti detales pagal labai aiškią logiką. Vaikščiodamas po vietovę visuomet randi tam tikrų naujų rakursų, atskaitos taškų, nuo kurių atsiveria kartais netikėtos perspektyvos“, – mano A. Ambrasas.
Beje, architektų dirbtuvėse nuolat lankėsi ir sklypus valdančių bendrovių atstovai. Su jais architektai rado bendrą viziją.
„Dabar verslininkams galbūt bus lengviau įrodyti, kad investicijos gali atsipirkti nebūtinai žvelgiant tiktai į kvadratinių metrų skaičių. Pridėtinę vertę gali sukurti unikali kvartalo dvasia, architektūros kokybė“, – teigė architektas S. Pamerneckis.
Architektas H. Štaudė sako, kad šis projektas iš tikrųjų paremtas entuziazmu – retai taip įvyksta, kad iš karto keli privatūs investuotojai kartu su architektų komanda imtųsi iniciatyvos sukurti vieningą viziją.
„Surengti ir koordinuoti tokius projektus nėra paprasta. Lietuvoje tai kažkodėl palikta savieigai, nors, pavyzdžiui, Skandinavijoje tokias iniciatyvas nuolat remia valstybės institucijos“, – aiškino pašnekovas.
H. Štaudė norėtų, kad tokie projektai kaip „Architektūros parkas“ ilgainiui nebebūtų vadinami pavyzdiniais. „Būtų šaunu, jei tai taptų norma“, – palinkėjo architektas.
