Senų trobesių V.Šerėnas nesulygino su žeme. Priešingai. Gyvenamąjį namą apšiltino, stogą dengusį šiferį pakeitė skiedromis, išsaugojo seną iš plytų mūrytą krosnį. Norėdamas išsaugoti autentiškumą, vidaus patalpas tik vietomis patobulino, kad šios atitiktų šiuolaikinius poreikius.
Greta stūksančiame pastate įrengė garažą, sandėlius ir kitas pagalbines patalpas, o antrame aukšte – du kambarius. Viename jų sodybos šeimininkas apsistoja pats, kitame apgyvendina į medžioklę atvykusius bendražygius. Dar viename pastate šalia seno namo įrengta lauko virtuvė, malkinė ir vieta, skirta lupti kailį sumedžiotiems žvėrims.
Medinę rusišką pirtį taip pat išsaugojo. Jos viduje atlikta tik nedidelių pakeitimų. Vienas jų – plytelėmis apklijuota krosnis, kad pirties malonumais besimėgaujantys svečiai nenudegtų. Kad statinys būtų aukštesnis, pirtis paaukštinta dviem rąstų vainikais.
Daugiausia investicijų, kantrybės ir laiko tvarkant 82 arų teritoriją pareikalavo dviejų naujų rąstinių namų statyba. Juose įrengtos virtuvės, vonios ir tualeto patalpos, menės pokyliams, miegamieji kambariai. Būtent čia V.Šerėnas apgyvendina poilsiauti atvykusius svečius.
Statyba iš medžio pasirinkta neatsitiktinai. „Tai joks išmislas – senovėje juk buvo statomi mediniai namai“, – pasakojo V.Šerėnas.
Ilgai ieškojo transporto
Sodybos šeimininkas pripažįsta, jog nuolat gyventi mediniai pastatai yra neracionalūs. Be to, ir brangi jų statyba.
Abu namai pagal pasirinktą statybos būdą buvo renčiami iš natūralių apvalių ilgų rąstų. Jų kraštai nebuvo apipjauti. Nebuvo rąstai ir tekinami. Iš apvalių rąstų pastatytos sienos, funkcines zonas skiriančios pertvaros ir perdangos. Atskirai teko pirkti grindų lentas, pas vietos meistrus užsakyti medines duris, baldus. Jei rąstai būtų apipjaunami, galbūt būtų užtekę medienos ir grindų lentoms.
„Prieš penkerius šešerius metus, kai stačiau, tokia mediena atrodė brangi, bet jei statyčiau šiandien, būtų dar brangiau. Vis dėlto toks namas atrodo gražiai, įspūdingai. Ypač dėl estetinio vaizdo tinka kaimo turizmui“, – pasakojo sodybos šeimininkas.
Susidorojęs su statybos iš rąstų sunkumais, V.Šerėnas galėtų pažerti daugybę patarimų panorusiems susiręsti tokį statinį. Pirmo rąstinio namo statybos užtruko metus, antras iškilo per pusmetį.
Su šypsena humoristas prisimena užsitęsusias transporto paieškas 14,5 m ilgio rąstams iš Utenos, Molėtų vietovių ir Švenčionėlių miškų urėdijos atgabenti į statybvietę. „Mėnesį ieškojau mašinos tokio ilgio rąstams atvežti. Miškininkai veža tik iki septynių metrų rąstus“, – dalijosi patirtimi humoristas.
Šiuolaikiškos apdailos nedarė
Abiejų statinių interjerą V.Šerėnas nusprendė sukurti kuo natūralesnį, artimą pastatų išorei. Todėl apvalių rąstų sienos, lubos, pertvaros ir kitos architektūros detalės nebuvo uždengti šiuolaikinėmis apdailos medžiagomis. Grindys taip pat išklotos medinėmis lentomis.
Vis dėlto praėjus keleriems metams šeimininkas pripažįsta, kad tokios grindys – ne pats geriausias pasirinkimas. Nors šios prieš klojant buvo tinkamai paruoštos, impregnuotos, šiandien jau prašosi atnaujinamos. Medinė grindų danga kenčia nuo batų, ypač aukštakulnių.
Harmonijos mediniam interjerui teikia ir iš natūralių medžiagų pagaminti kai kurie baldai, durys. Pateikęs užsakymą vietos baldžiams, sodybos šeimininkas pageidavo kėdžių atlošus papuošti skirtingais raižiniais. Duris gaminę meistrai irgi sulaukė įdomaus prašymo: jas turėjo sukurti iš vientisų lentų taip, kad jungimo linijos būtų vingiuotos.
Interjerą pagyvina ir kalvių metalo dirbiniai – jų šiuose rąstiniuose namuose apstu. Statiniams jaukumo suteikia ant sienų kabantys tapyti ir iš medžio skobti paveikslai, gyvūnų figūros. Kelias ganėtinai tikslius miško žvėrių kontūrus primenančias ant sienos kabinamas skulptūras pagamino buvęs sodybos prižiūrėtojas.
Liaudiško stiliaus šviestuvai į sodybą atkeliavo iš sostinėje veikiančios Amatininkų užeigos. Kadaise pagal paskirtį naudoti mediniai ratai šiandien naudojami kaip šviestuvai, prie lubų pritvirtinti metalinėmis pasagomis.
Kiti interjero aksesuarai – tautodailininkų ir menininkų darbai. Beje, sodybos aplinką irgi puošia darbai iš medžio, jie išsibarstę greta įkurtame skulptūrų parke. O šeimininką ir jo svečius saugo skulptoriaus Vaido Ramoškos angelas, įkeltas į medį.
Jaukumo interjerui suteikia ir iš plytų sumūryti židiniai – jie yra neatsiejami rąstinių namų atributai.
Tarpus užpildė pakulomis
V.Šerėnas šypsosi prisiminęs, kaip židinius teko perstatyti po tris kartus. Pirmieji židiniai buvo su atviru ugniakuru, todėl juos kūrenant patalpos dažnai prirūkdavo, dėl to suveikdavo priešgaisrinė sistema.
Sodybos šeimininkas rado išeitį, kaip išspręsti šią problemą: visuose židiniuose sumontavo kapsules.Humoristas pasakojo, jog kaip ir buvo galima tikėtis, rąstiniai namai nusėdo maždaug 15 centimetrų. Ypač jie sėdo šaltuoju metų laiku – medis traukėsi pradėjus kūrenti židinius. „Sienose tarp rąstų atsirado tarpai. Plyšiams užpildyti reikėjo labai daug pakulų“, –aiškino televizijos žvaigždė.
Jei šiandien V.Šerėnas statytų rąstinį namą, stengtųsi išvengti ir smulkių klaidų, kokias anuomet darė. Pavyzdžiui, vieno namo siena nesutvirtinta su gretimos sienos rąstais ir viena kitos nelaiko, kaip turėtų būti. Kad ši nesugriūtų, buvo įkaltas metalinis strypas.
Tačiau „Dviračio šou“ vedėjas tvirtino dėl nieko nesigailintis. Juolab kad įgijo vertingos patirties. Ir ironiškai žvelgia į sodyboje nesibaigiančius rūpesčius.
„Štai dabar kaminą reikia valyti, o vieta tam nenumatyta. Ne veltui sakoma – vieną galą pabaigus reikia taisyti antrą“, – šypsojosi V.Šerėnas.
