Vakare iš kavinės galima pareiti pėsčiomis, o rytą patartina pradėti pirmame namo aukšte esančioje jaukioje arbatinėje, galbūt net atpėdinti įsisiautus į chalatą ir įsispyrus į šlepetes. Jokių tarybinių „dėžučių“ ir nuobodžių kamščių bandant patekti ten, kur jūs jau ir taip esate – į miesto širdį.
„Toks gyvenimas man labai patinka. Man labai pasisekė: universitetas, darbas ir namai yra vos keliolikos minučių atstumu vienas nuo kito, todėl niekada neturėjau problemų dėl susisiekimo, viskas tiesiog ranka pasiekiama“, – svajonę tarsi įkūnija Toma Mikulėnaitė, pastaruosius ketverius metus nuomojanti butą Vilniaus Tilto gatvėje, šalia Katedros aikštės.
Tokių argumentų dažniausiai užtenka, kad sostinės ir Kauno senamiesčiai būtų vadinami prestižiškiausiais miestų rajonais. Vilniuje taip pat prestižiniu laikomas Centras ir Naujasis miesto centras dešinėje Neries pusėje, taip pat Užupis, Žvėrynas, Antakalnis. Kaune prestižinių vietų šeimininkais dar gali jaustis Centro bei Žaliakalnio gyventojai.
Tačiau ne vienas jų pasakytų, kad apie presitižinį būstą maloniau svajoti, nei jame gyventi. Dešimtys tūkstančių litų, paklotų už vieną kvadratinį buto metrą, toli gražu negarantuoja, kad gyvenimas iš tiesų taps gražesnis. Kai kurie labiausiai viliojamų rajonų gyventojai skundžiasi dėl nuolatinio triukšmo, erzinančių kvapų ir pavojų vakare grįžtant namo.
Įspūdingos sumos
Už gyvenimą tarp išrinktųjų neužtektų vien tik iškratyti piginę ir sudaužyti visas turimas kiaules taupykles. Net, kaip prognozuojama, sprogus nekilnojamojo turto (NT) kainų burbului, prestižinėse Vilniaus ir Kauno vietose esančių pastatų kainos netaptų pasiekiamos kiekvienam mirtingajam.
„Senamiestyje didžiausios tiek butų, tiek individualių namų kainos. Tai pirmiausia siejama su ribota pasiūla. Naujų daugiabučių ten beveik nestatoma – paprastai pagal šiuolaikinius standartus rekonstruojami seni namai. Be to, daugelis pirkėjų įvertina ir tai, kad būstas Senamiestyje yra pati saugiausia investicija į gyvenamąjį nekilnojamąjį turtą.
Šiuo metu Vilniaus centre didžiausio susidomėjimo sulaukia prestižiniai butai naujuose daugiabučiuose. Tai išskirtiniai būsto projektai dėl aukšto aptarnavimo, apsaugos ir įrangos lygio, be to, per tokių apartamentų langus paprastai atsiveria viso miesto panorama“, – aiškino NT agentūros „ŽIA valda real estate“ Projektų plėtojimo departamento direktorius Benediktas Laurušonis.
Šios agentūros duomenimis, visiškai įrengti naujos statybos butai pirmą šių metų pusmetį Vilniaus Senamiestyje ir Centre vidutiniškai kainavo 9,7–14 tūkst. litų už kvadratinį metrą. Už kvadratą būsto su daline apdaila teko vidutiniškai atseikėti 8,5– 12,2 tūkst. litų. Senos statybos rekonstruotų butų kainos siekė 8,6–11,7 tūkst. litų už kvadratą, neatnaujintų – nuo 4,1 iki 7,9 tūkst. litų. Užupyje, Naujamiestyje, Antakalnyje bei Žvėryne butų kainos beveik šeštadaliu mažesnės.
Kaune brangiausi butai yra centrinėje miesto dalyje – Senamiestyje, Centre ir Žaliakalnyje. Naujos statybos visiškai įrengti butai čia vidutiniškai kainuoja 5–8,1 tūkst. litų už kvadratinį metrą. Butą su daline apdaila galima nusipirkti už kvadratą mokant 3,8–5,45 tūkst. litų. Butai po rekonstrukcijos vidutiniškai kainuoja 4,15–6,25 tūkst. litų už kvadratinį metrą, neatnaujinti – nuo 3 iki 5, 8 tūkst. litų. Toliau nuo centro būstas penktadaliu pigesnis.
Visuose miestuose mažiausios būsto kainos yra pramoniniuose mikrorajonuose, kurie anksčiau buvo netoli miesto ribos. Vilniuje pirmiausia minėtini Žemieji ir Aukštieji Paneriai, Naujoji Vilnia, Naujininkai, Kaune – Vilijampolė.
Brangiausi ir prestižiškiausi individualūs namai Vilniuje pirmąjį šių metų pusmetį buvo parduodami Antakalnyje, Valakampiuose, prie Nemenčinės plento, Centre, Liepkalnyje, Senamiestyje ir Žvėryne.
„Tai išskirtinės vietos, kuriuose atsiveria gražus kraštovaizdis, yra sutvarkyta inžinerinė infrastruktūra, miesto komunikacijos ir viešasis transportas, todėl ir kainos yra didžiausios“, – komentavo B.Laurušonis.
Tiesa, ypač prestižine vieta sostinėje laikomos ir Turniškės, tačiau ten apsigyventi vien pinigų neužtektų. Naujos statybos įrengtų namų kainos prestižinėse miesto vietose Vilniuje vidutiniškai svyruoja nuo 8 iki 15,8 tūkst. litų už kvadratinį metrą. Beveik tiek pat tektų pakloti ir už senos statybos, bet rekonstruotą namą. Tačiau namų, kuriems verkiant reikia remonto, vidutinės kainos 35–40 procentų mažesnės.
Kaune brangiausi individualūs namai yra ten pat, kur ir butai – Žaliakalnyje, Centre, Senamiestyje. Naujos statybos visiškai įrengto namo vieno kvadrato kaina siekė 6,4– 7,4 tūkst. litų, rekonstruotų – nuo 3,6 iki 5,1 tūkst. litų, namų, „nusipelniusių“ remonto – 2,5–3,6 tūkst. litų.
Atsilupinėjęs prestižas
Anot NT specialistų, prestižiniai daugiabučių mikrorajonai yra arčiau miesto centro, juose veikia daug švietimo įstaigų, nedidelis nusikalstamumo lygis, nemažai žaliųjų zonų, papildomą vertę sukuria ir greta gyvenantys garsūs visuomenės veikėjai.
Kauno Centro bendruomenės atstovas Sigitas Vaikšnys irgi nurodė žinomas pavardes kaip vieną mikrorajono prestižo bruožų.
„Kaune, kaip ir sostinėje, labai daug kas priklauso nuo konkrečios vietos. Ir prabangiausiame mikrorajone pažengus 50 žingsnių į šalį gali pasirodyti, kad ta vieta visai kitokia. Mano galva, Vilniuje yra tam tikros prestižinių mikrorajonų ar mini kvartalų salelės.
Kaunui tai galbūt ne taip būdinga, bet pas mus, jeigu pažiūrėtume, kur gyvena didieji – saboniai, lubiai ir taip toliau – kiek įsivaizduoju, prestižiškiausia vieta reikėtų vadinti Žaliakalnį. Mūsų miesto centras kol kas dar labai mišrus, tad nedrįsčiau sakyti, kad čia gyventi yra labai didelis prestižas. Tačiau perspektyvų, žinoma, yra. Jeigu čia nebus karo, maro, bus tvarkoma aplinka, stogai, fasadai, ko gera, išgražės ne tik miesto centras, bet ir daugiau erdvių“, – kalbėjo vyras.
Tiek NT specialistai, tiek gyventojai sutaria, kad vien geros vietos ar garsių visuomenės veikėjų kaimynystės neužtenka, kad būstas būtų vadinamas prestižiniu – svarbi ir paties būsto kokybė.
„Reikalingas tinkamas architektūrinis sprendimas ir jo įgyvendinimas, išspręsta automobilių statymo problema. Labai svarbu ir tinkamos, kokybiškos medžiagos, vidaus įranga – liftai, fizinė ir vaizdo apsauga, laukiamasis, parduotuvės, sporto klubai ir kitos papildomai teikiamos paslaugos“, – teigė B.Laurušonis.
„Jeigu šeimos nariai, išėję iš namų, iškart sėda į automobilį ir išvažiuoja, tai gyvenamasis rajonas ne taip ir svarbu – juk prestižas lieka už nugaros. O jeigu kas nors naudojasi viešuoju transportu, svarbu, ar patogi jo schema, ar lengva patekti į kitus miesto objektus, prekybos taškus. Šiuo atžvilgiu mano gyvenamoji vieta labai patogi – per 15 minučių galiu pasiekti būtiniausias vietas: bankus, parduotuves, kultūrines įstaigas. Net ne vieną, o kelias turgavietes“, – sakė S.Vaikšnys.
T.Mikulėnaitė atkreipė dėmesį, kad dauguma senamiesčiuose stūksančių namų jau yra tokie atgyvenę, kad prestižiniais juos sunku pavadinti.
„Namas, kuriame nuomojuosi butą, senas, jį reikia remontuoti. Gyvenu pusrūsyje, todėl žiemą čia būna labai šalta, tenka daug mokėti už šildymą, nors realiai tos šilumos pajausti neįmanoma. Dažnai lieku dirbti namuose, nes tai leidžia profesija, bet visą laiką reikia darbuotis įjungus šviesą, nes apšvietimas mano bute labai blausus, o dėl į kiemą išeinančių langų vos pradėjus temti turiu nuleisti žaliuzes. Priešingu atveju jaučiuosi visą laiką stebima praeivių – lyg kokiame realybės šou „Akvariumas“. Be to, ilgas buvimas tamsioje ir vėsioje patalpoje slegia“, – minėjo mergina.
„Kol kas tai, ką matau pro savo langą arba išėjęs į laiptinę, akies nedžiugina. Jeigu pasakytume kokiam nors užsieniečiui, kad tai prestižas, jis tikriausiai atšautų, kad atsilupinėjęs tas mūsų prestižas ir kiauri stogai“, – pritarė ir Kauno Centro bendruomenės atstovas S.Vaikšnys.
Kai kurie gyventojai apie mikrorajono prestižiškumą sprendžia pagal dar kitus kriterijus. „Jaučiuosi gyvenanti prestižiniame rajone, nes visi nuolat man tai primena“, – šypsojosi Vilniaus Antakalnio mikrorajone butą turinti Rasa Joveikienė.
Nusikaltimų pavojus
Vieną rugpjūčio sekmadienio pavakarę ramiai pasivaikščioti išsiruošę vilniečiai Užupyje išvydo ir kuriozišką, ir liūdną vaizdelį. Galerijoje „Galera“ susibūrusių menininkų ir ten pašėlti atklydusių chuliganiškai nusiteikusių jaunuolių kivirčas peraugo į muštynes, kurių įkarštyje imta mojuoti lazdomis. Fotomenininkui Žilvinui Jasiui ginčas su septyniais agresyviai nusiteikusiais svečiais dėl galvos sumušimo baigėsi ligoninėje.
Kivirčą stebėję aplinkiniai nenukentėjo. Jie pasakojo, kad jiems netgi buvo mandagiai pasiūlyta būti atsargiems ir šiek tiek pasitraukti, kad netyčia nekliūtų. Tačiau tai menka paguoda Užupio respublikos šeimininkams, mat jaunuoliai į „Galeros“ kiemą užsuka nebe pirmą kartą. Menininkai teigė, kad šios kompanijos nariai dažnai būna apsvaigę, kelia triukšmą ir šiukšlina. Iš pradžių juos esą pavykdavo atbaidyti kieme užgrojus klasikinę muziką, tačiau po minėto sekmadienio kūrėjai pradėjo galvoti apie fizinę apsaugą. Jie vylėsi, kad apsisaugoti nuo išpuolių galėtų padėti stacionari policijos stebėjimo kamera ar net pasamdyta saugos tarnyba.
Šis atvejis – šiek tiek išskirtinis. Tačiau kriminogeninės situacijos miestų centruose negalėtume pavadinti prestižine. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per septynis šių metų mėnesius Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate (PK), kuruojančiame Senamiestį, Naujininkus ir Rasas, užregistruotos 1965 nusikalstamos veikos.
Tai trečias rezultatas tarp septynių Vilniaus PK. Mažiausiai nusikaltimų nuo sausio iki rugpjūčio užregistravo Naujosios Vilnios ir Antakalnio policininkai – atitinkamai 610 ir 460.
Kauno Centro PK per tą patį laikotarpį užregistruotos 942 nusikalstamos veikos, Žaliakalyje – 888. Šie skaičiai labai panašūs į kitų miesto PK duomenis, išskyrus Panemunę, ten užregistruoti 479 nusikaltimai.
Tačiau, anot Vilniaus trečiojo PK viršininkės Liucijos Borusevičienės, nusikalstamų veikų statistika ne visai tiksliai atspindi realią situaciją, bent jau jos komisariato teritorijoje.
„Apiplėšimų ir smulkių vagysčių Senamiestyje galbūt pasitaiko itin daug, bet juk čia apsilanko daugiausia žmonių. Gyventojų Senamiestyje tikrai nėra daug. Bet jeigu skaičiuotume kartu su turistais, per metus čia jų praeina milijonai. Mes apytiksliai skaičiavome tuos srautus. Pernai Senamiestyje apsilankė 3,5 mln. turistų. Pridėkime į geležinkelio ir autobusų stotį atvykstančius užsieniečius, kitus keliaujančius per Senamiestį ir pamatysime, kad per šį rajoną per metus pereina ir pervažiuoja apie 12 mln. žmonių“, – kalbėjo komisarė.
Tačiau ji pridūrė, kad butų plėšimų Senamiestyje pasitaiko retai, nes pasiturintys žmonės investuoja į savo namų apsaugą, įsirengia signalizaciją.
Vis dėlto vaikščioti sostinės širdyje, ypač tamsiu paros metu nėra itin saugu, tačiau tai, anot pareigūnės, visų didmiesčių problema. „Palyginti su kitais Vilniaus rajonais, statistiškai gal ir yra pavojingiausia, bet niekur kitur mieste nėra tiek kavinių ir barų kiek Senamiestyje. O jie dar ir veikia beveik visą parą“, – tvirtino L.Borusevičienė.
Tokių susirėmimų, koks vyko Užupyje, taip pat esą pasitaiko nedaug, nors tikrąją situaciją nusakyti sunku, mat apie daugelį atvejų pareigūnai nesužino, jei į juos nesikreipia žmonės.
S.Vaikšnys pasakojo, kad Kauno Centre reikia būti ypač budriam. „Mano šeimos nariai per pastaruosius penkerius metus buvo 2 ar 3 kartus užpulti grįždami namo, nukentėję yra ir kaimynai. Kartais net už 100 metrų nuo namų“, – pasakojo vyriškis.
R.Joveikienė sakė Antakalnyje muštynių nemačiusi, bet dažnai perskaitanti suvestinėse apie pavogtus mobiliuosius telefonus ir pinigines.
Šalia Katedros aikštės bute gyvenanti T.Mikulėnaitė pasakojo nė karto per ketverius metus neturėjusi rūpesčių dėl saugumo. Niekas niekada nedingo iš kiemo, niekas nebuvo pavogta iš merginos automobilio, išskyrus vieną atvejį, kai buvo nusiaubta daug automobilių visoje gatvėje – matyt, pro šalį eidami paaugliai tiesiog daužė visų iš eilės automobilių langus. Mergina ramiai jaučiasi ir grįždama namo tamsiu paros metu, nes gatvė visuomet apšviesta, niekas nebuvo užkabinęs ar išgąsdinęs.
Baisiausia – kvapas
Miestų erdvėse, kur kasdien zuja minios žmonių, raitosi automobilių srautų gyvatės ir veikia krūvos įstaigų, dažnai pagrindiniu priešu tampa ne konkretus žmogus, o jų veikla.
„Triukšmas visus kankina, ir ypač miesto centre. Labiausiai vargina, kad jis – nuolatinis. Aplink veikia gamybos įmonės, įstaigos, o jose nuo senesnių laikų užsilikusios tokios galingos ventiliacijos sistemos, kad iš cechų išpūsti kvapai kankina visą kvartalą“, – pasakojo Kauno Centro bendruomenės atstovas S.Vaikšnys.
Triukšmas prieš keletą metų buvo tapęs ir Vilniaus Senamiestyje įsikūrusio restorano-klubo „Cozy“ konflikto su Dominikonų gatvės gyventojais priežastimi. Žmonės sugebėjo išsireikalauti, kad triukšmą keliančio klubo koncepcija būtų pakeista į savotišką „lounge“ stiliaus restorano, kuriame lankytojai gali atsipalaiduoti klausydamiesi ramios muzikos ir sėdėdami patogiuose krėsluose.
Tačiau, anot S.Vaikšnio, prasčiausiai yra ne Kauno Centro gyventojų ausims ir akims. „Žinote, kas labiausiai kenčia? Nosis! Švelniai tariant, viskas aplinkui smirda. Lango negalima atsidaryti. Arba reikia atsidaryti tik tam tikru paros laiku, kai tų kvapų mažiau. Mes su šeima gyvename kiek toliau nuo gatvės, todėl daugiausia nemalonių kvapų iki mūsų ateina ne nuo automobilių, bet iš restoranų. Tenka kęsti degėsių, kepintų svogūnų ir panašius aromatus“ – skundėsi kaunietis.
Be to, gyvendamas senos statybos name niekada negali žinoti, ar tai nebus paskutinė tavo mėgavimosi išskirtine vieta akimirka. Vilniečiai dar neužmiršo sausio pabaigoje įvykusios nelaimės, kai naujų statybų apsupties neatlaikiusi nuvirto triaukščio daugiabučio siena Šiaulių gatvėje. Kito pastato sienos suskilinėjo. Per incidentą žmonės nenukentėjo, bet apie dešimtį šeimų neteko butų ir buvo priverstos ilgus mėnesius glaustis laikinose priebėgose.
Nuolatinė paklausa
Nepaisant kai kurių trūkumų, žmonių, norinčių gyventi prestižiniame būste, nemažėja. Anot NT agentūros „ŽIA valda real estate“ atstovo B.Laurušonio, vieni žmonės prabangų būstą įsigyja tam, kad galėtų įtvirtinti savo socialinį statusą, kitiems būtini tokie patogumo atributai kaip parduotuvė pirmame namo aukšte, tretiems svarbu gyventi miesto centre, ketvirti nori matyti miesto panoramą.
„Prestižinių būstų paklausa išlieka stabili. Kaip ir minėjome, senesniuose mikrorajonuose yra daugiau žaliųjų plotų, kurių naikinti negalima, todėl čia atsiranda ne daugiabučių namų kvartalai, o pavieniai prestižiniai daugiabučiai, siūlantys vietos išskirtinumą, panoraminį miesto vaizdą, architektūrinį sprendimą bei įvairių papildomų paslaugų: fizinę apsaugą, skalbyklas, parduotuves, naktinius klubus ir taip toliau“, – pasakojo NT specialistas.
Šie būstai – tai specifiniai projektai, orientuojami į tam tikrą visuomenės sluoksnį. Užsienyje tokiems daugiabučiams sukuriamos specialios vidinės taisyklės: nurodomas pageidaujamo pirkėjo amžius, visuomeninis statusas, pareigos, reglamentuojamas net vaikų ar naminių gyvūnų skaičius. Lietuvoje tokių taisyklių dar nėra, tačiau prieš statant prestižinius daugiabučius arba daugiafunkcius pastatus, visada išanalizuojama situacija, kas ir kodėl pirks būstą statomame name.
„Elementarus pavyzdys – net iš geriausių medžiagų pastatytas daugiabutis Naujininkuose nebus prestižinis dėl jį supančių kaimyninių pastatų ir paties mikrorajono įvaizdžio, taip pat Centre ar prestižiniame mikrorajone daugiabutis negali būti statomas atsainiai, nes tokio pastato statyba – paties statytojo įvaizdžio ir kokybiškos statybos garantija“, – minėjo B.Laurušonis.
Senų būstų paklausą Vilniaus Senamiestyje dalis T.Mikulėnaitės kaimynų bando paversti ir savo verslu. Jos buto kieme Tilto gatvėje yra keli apleisti namai, kuriuos girtaujantys savininkai tikisi pelningai parduoti. Tiesa, pirkėjų kol kas nesirodo. Vienas jos name butą neseniai nusipirkęs žmogus jau gerą pusmetį jį remontuoja ir irgi tikisi pelningai parduoti. Dėl jo aplaidumo buvo kelis kartus aplieti antrame aukšte gyvenantys T.Mikulėnaitės kaimynai, vanduo pasiekė jų grindis, taigi ir merginos lubos „pasipuošė“ rudomis dėmėmis.
Atprasti sunku
B. Laurušonio minėti žalieji plotai – dar vienas prestižinių miestų rajonų ypatumų. „Ne viskas taip blogai. Mūsų namas glaudžiasi prie kalno, kuris panašus į parką: apžėlęs krūmais, medžiais, žolynais, vinguriuoja takeliai. Dėl žaliųjų plotų nesiskundžiame – ir paukščiukai čiulba, ir voveraitės šokinėja. Tiesa, šiokia tokia problema yra tai, kad tų medžių niekas neprižiūri, todėl kartais lūžta jų šakos. Jei smarkiai lyja, žalos pridaro ir vanduo – neša įvairias nuolaužas žemyn“, – pasakojo S. Vaikšnys.
„Bene didžiausias privalumas, kad gyveni tartum atokiau nuo miesto šurmulio, bet centrą mašina gali pasiekti per 5 minutes, o vakare pareiti pėsčias, jei nepavyksta išsikviesti taksi“, – mano Antakalnio gyventoja R.Joveikienė.
T.Mikulėnaitė, šiuo metu perkanti nuosavą bustą Vilniuje, neslėpė, kad iš pradžių dairėsi jo būtent centre. Tačiau kurį laiką pasekusi pardavėjų skelbimus ir paskambinėjusi parduodamų butų savininkams ji atsisveikino su šia idėja, nes daugelio butų kainos siekia, o kartais ir perkopia milijoną litų.
„Žinau, kad didžiąją tos sumos dalį sudaro būtent vieta, miesto centras, o į nusipirktą butą reikėtų nemažai investuoti – to sau šiuo metu leisti negaliu. Todėl išsirinkau butą naujai iškilusiame daugiabučių namų rajone miesto pakraštyje su dideliais langais ir sąlygiškai geru vaizdu į dirbtinai suformuotą žaliąją kvartalo zoną. Su miesto centru rajoną jungia Geležinio Vilko gatvė, o aš turiu automobilį, todėl manau, kad dėl susisiekimo problemų nebus“, – kalbėjo mergina.
Tačiau ji pridūrė, kad ateityje vėl norėtų grįžti į miesto širdį.