Net ir suaugę žmonės, puikiai suvokdami reklamos tikslą, dažnai neatsispiria jos vilionėms. Tad nieko keisto, kad vaikai, dar neišmokę kritiškai mąstyti, susižavi televizoriaus ekrane, žurnalo lankstinuke ar tiesiog parduotuvėje matomais daiktais ir trūks plyš įsigeidžia juos turėti.
Kaip sugebėti jiems paaiškinti, kad galbūt ne viskas, ką jie mato ar girdi, yra tiesa?
„Vaikams paaiškiname įvairius fantastinius dalykus: kad nėra raganų, kad supermenas yra išgalvotas personažas ir nėra tokio žmogaus skraidančio su apsiaustu. Taip pat mes turime paaiškinti ir kai kuriuos nelabai realistiškus dalykus iš realaus gyvenimo, kad nebūtina paragauti visus saldainius ir sužinoti, ar tikrai reklamuojamas yra keturis kartus skanesnis, nes suprantame, kad taip nėra“, - šypsosi psichologė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė.
A. Kurienės nuomone, tokie klausimai tėvams kyla, kai jie jaučiasi nepajėgūs vaikams pasakyti „ne“ ir pamiršta, kad jie neprivalo tenkinti visų vaikams kylančių norų.
Tačiau jie privalo padaryti kitą dalyką – pasistengti į vaikų norus įsiklausyti, juos suprasti ir nenuvertinti, kad ir kokie neprotingi tie norai suaugusiam žmogui gali atrodyti.
„Pagrindinė tėvų klaida yra ta, kad jie iškart nuvertina vaikų norus, nesigilindami, kokie tie norai, iš kur jie kyla ir ką gali slėpti. Dažniausiai mes sakome: neišsigalvok, čia niekalas, kaip tau iš viso tai gali ateiti į galvą.
Daug nuvertinimo ir tuščio moralizavimo, visiškai nebandant suprasti. Jei tai tik tuščias godulys, galbūt mes turime patys susirūpinti, kaip taip vaikus užauginome. Bet galbūt vaiko norai slepia jautrius vertės klausimus, gal vaikas nesijaučia pakankamai vertingas, saugus, įdomus draugams, savo šeimai, ar galų gale sau pačiam? Juk jei vaikas sako, noriu mokytis Kembridže, mes labai džiaugiamės, o kai sako noriu naujų džinsų, pykstame, kad sugalvojo nesąmonę, nors emociškai net toks noras gali būti labai stiprus. Taigi esminis patarimas – rimtai pasidomėkime ir pasišnekėkime“, - sako A. Kurienė.
Mažos gudrybės, kaip niekam nesijausti nuskriaustam
Psichologė Rosita Pipirienė prisipažįsta pati labai mėgstanti reklamą ir vertinanti ją kaip vieną iš meno rūšių.
Ji siūlo išmokyti taip į ją pažvelgti ir vaikus.
„Tėvystė šiais laikais turbūt yra pati sunkiausia profesija. Tėvai visur yra gąsdinami, ko negalima daryti. Nemanau, kad reikia bijoti reklamos – kartais ja galima net pasidžiaugti kaip kokiu filmu. Jei žiūrėdamas su vaiku kalbi apie tai, kokie čia gražūs žaislai rodomi, aptari, kaip jie žaidžia, ir kartu džiaugiesi pačiu žiūrėjimu, vaikui išnyksta poreikis galvoti apie tai, kas reklamuojama, jis neprisiriša prie paties daikto, o žiūri kaip filmuką“, - pasakoja ji.
Dar vienas psichologės patarimas – pasikalbėti su vaiku, kam jam norimas daiktas bus reikalingas. Jei reklamoje matytas daiktas pernelyg brangus, gal galima rasti kitą alternatyvą.
„Reikia paklausti vaiko, ką jis su tuo daiktu veiks. Gal sakys, kad, pavyzdžiui, jis atrodo labai minkštas, aš su juo miegosiu ar norėsiu prisiglausti. Ar tiesiog labai gražus ir noriu žaisti. Gerai, eikime kartu į parduotuves ir ieškokime kito daikto, su kuriuo būtų galima daryti tą patį, bet jis kainuos trigubai pigiau nei matytas reklamoje. Problema yra ne tada, kai tėvai pasako, kad kažko nepirksime, o kai jie draudžia patį norą“, - aiškina R. Pipirienė.
„Jei vaikas turi daug norų, psichologiškai tai rodo jo gyvybę, stiprybę. Mes turime džiaugtis ir sakyti: gražu, kad tu nori, čia tikrai įdomus daiktas, kai aš buvau mažas, gal irgi būčiau tokio norėjęs.
Kartais vaikams to užtenka ir jie nustoja norėti, nes tėvai juos priėmė, o ne pasakė, kad nesąmones galvoji, kam tau reikia tokio kvailo daikto. Tada specialiai jie jo nori dar labiau“, - sako R. Pipirienė.
Teks susitaikyti: paaugliams madingų daiktų reikia
Maži vaikai reklamos kūrėjų dažniausiai viliojami ryškiomis spalvomis, linksma muzika ar įsimintinais personažais. Su paaugliais viskas kiek kitaip – jie nori to, ką turi jų draugai. Kad ir kaip aiškintumėte, kad šis telefonas ar megztinis beveik niekuo nesiskiria nuo kito, tris kartus brangesnio, jis vis tiek norės tokio, kokį turi kiti.
Pasak R. Pipirienės, čia nėra nieko keisto ir tuo tikrai nereikia piktintis: „Paaugliui labai svarbu atitikti standartą, būti panašiam su kitais. Tai yra geras bruožas, o ne blogas. Tai nereiškia, kad paauglys bus neoriginalus ir susimaišys su mase – atvirkščiai, tai rodo, kad jis integruojasi ir saugiau jaučiasi. Todėl tai, kad paaugliai vaikšto su vienodomis apyrankėmis ar megztukais yra visiškai normalu“.
Žinoma, tai nereiškia, kad tėvai turi pulti pirkti visko, ko paaugliai užsigeidžia. „Turime aiškiai pasakyti ribą. Šiam daiktui, pavyzdžiui, džinsams, mes galime skirti 30 ar 50 eurų. Jei nori brangesnių, teks galvoti, iš kur gauti trūkstamą sumą. Ir jie tikrai moka suktis – kas papildomai kur padirbėja, kas, žiūrėk, susitaupė gavęs dovanų. Vaikus įžeidžia ne tai, kad kažko nenuperkame, o mūsų reakcija, kai sakome, pavyzdžiui, kad aš jaunas tokių nesąmonių nenorėjau“, - pabrėžia R. Pipirienė.
A. Kurienė taip pat laikosi nuomonės, kad paaugliui būtina turėti tam tikrus atributus būtinus jo amžiui, todėl tėvai tikrai neturi tvirtinti, kad jam nereikalingas mobilusis telefonas, jei visi kiti aplink jį turi.
Tačiau kas kita, kai kalbama apie konkretaus daikto pasirinkimą ir jo brangumą.
„Paauglystė yra laikas, kai formuojasi vertybinės nuostatos. Labai svarbu tuo metu įsisavinti, kad žmogaus vertė ir orumas nepriklauso nuo to, kokias kelnes jis nešioja ar kokį mobilųjį telefoną turi. Čia susiduriame su labai svarbia užduotimi suaugusiems: jie turi išaiškinti, kad negyvename ir nebegyvensime lygiavos pasaulyje, todėl vieni yra turtingesni, kiti gyvena skurdžiau.
Tad kai kalbamės apie kažkokio daikto įsigijimą, paklauskime, kam jam jo reikia: ar telefonas reikalingas tam, kad jis galėtų paskambinti, ar kad susidraugautų? Galbūt jam reikia ne naują daiktą pirkti, o padėti susirasti draugų?“, - žvelgti giliau ragina A. Kurienė.
