Įvaizdžio svarba auga

Ar darbdavys turi teisę domėtis tuo, ką jūs veikiate ne darbo metu, kokie jūsų pomėgiai, įsitikinimai, kaip jūs atrodote ar elgiatės, kai nesprendžiate profesinių klausimų? Galite ginčytis, kad tai – ne jo reikalas, tačiau šiuolaikinė realybė sako ką kita. Asmeninis „brandas“ ar, vadinant paprasčiau, asmeninis įvaizdis, pastaruoju metu – labai aktuali tema.

„Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – apie mus visus viešai skelbiama labai daug informacijos, daugiausiai socialiniuose tinkluose, todėl tapo natūralu ieškant tinkamo kandidato darbui pažiūrėti, ką apie jį galime rasti internete. Antroji priežastis – pasikeitęs darbo pobūdis visame pasaulyje. Jei anksčiau žmogus įsidarbindavo vienoje įmonėje dešimčiai ar daugiau metų ir apie darbo paieškas negalvodavo, dabar dažniau kalbame apie trumpalaikius, projektinius darbo santykius, kai žmogui gana dažnai reikia ieškoti darbo ir nuolat galvoti, kaip save pristatyti“, – sako įmonės „CVO Recruitment & Simplika” vadovė Valerija Buzėnienė.

Vadovų paieškos kompanijos „AIMS International Lietuva” vadovaujantysis partneris Šarūnas Dyburis pastebi kitą pokytį, padiktuotą pasikeitusio vartotojų požiūrio: pastaruoju metu mažėja takoskyra tarp įmonės ir joje dirbančių žmonių. „Kuo toliau, tuo labiau įmonės yra identifikuojamos su konkrečiais žmonėmis. Visi supranta, kad už bet kokio pranešimo spaudai, kiekvieno produkto, ar ypač paslaugos, stovi konkretūs žmonės, be kurių iš įmonės lieka tik vardas“, - aiškina jis.

Foto: Bendrovės archyvas

Dar vienas niuansas – nykstanti riba tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo. „Anksčiau ši riba buvo labai aiški ir konkreti, pavyzdžiui, žmonės net turėdavo atskirus mobilius telefonus darbui ir asmeniniams reikalams. Dabar žmogaus gyvenimas tampa vis viešesnis: tai, ką jis daro laisvalaikiu, jo pomėgiai, kai kuriais atvejais netgi šeimos atostogos yra pakankamai vieša informacija. Žmonės socialiniuose tinkluose į draugus priima ne tik tuos žmones, kuriuos tikrai laiko draugais, bet ir verslo partnerius, mažai pažįstamus ar net visai nepažįstamus žmones“, - pastebi Š. Dyburis.

Nesinaudojantys socialiniais tinklais kelia įtarimą

Paprasčiausias ir populiariausias būdas kurti asmeninį įvaizdį – pasinaudoti pasaulį užkariavusiusiais socialiniais tinklais. Net jei esate kategoriškas jų priešininkas ar laikote tai laiko švaistymu, pagalvokite, gal verta bent jau susikurti juose savo anketą su esmine informacija.
„Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečios profesijos. Bet jei ieškočiau, pavyzdžiui, rinkodaros specialisto, personalo atrankos konsultanto ar kito specialisto, kuriam svarbūs ryšiai su kitais žmonėmis, ir matyčiau, kad žmogus nesusikūręs profilio „Linkedin“, kiltų klausimas, kodėl? Gal jis vengia ryšių su kitais žmonėmis, gal neturi asmeninio tinklo, ar tą tinklą kuria kažkaip kitaip. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus negaus darbo, bet iškiltų klausimas“, - neslepia V. Buzėnienė.
Bent minimali informacija apie save svarbi ne tik ieškantiems darbo, bet ir užimantiems vadovaujančias pareigas. „Jei vadovas yra daug pasiekęs, bet apie jį negalima rasti jokios informacijos, kils klausimas, kokia veikla jis užsiėmė, kokioje terpėje ta veikla buvo vykdoma, kad visiškai jokio ženklo neliko“, – sako V. Buzėnienė.

Š. Dyburis bent minimalios informacijos apie save skelbimą atvirai vadina būtinybe, kurios išvengti šiais laikais neįmanoma. „Aš tai palyginčiau su paso nuotrauka. Ar galime sakyti, kad aš esu intravertas, savo nuotraukos į pasą dėti nenoriu? Niekas nesako, kad tu privalai nuolat aktyviai veikti socialiniuose tinkluose – užtenka vieną kartą susitvarkyti informaciją, kad ji apskritai egzistuotų“, - įsitikinęs jis.

Svarbiausia – išlaikyti vientisumą

Ekspertai sutaria, kad kuriant asmeninį „brandą“ svarbiausia – išlaikyti vientisumą. „Jei žmogus, pavyzdžiui, bus atsakingas už vegetarų sąjungos rinkodarą, o grįžęs po darbo į savo feisbuką kels steiko nuotrauką, kažin, ar kas juo patikės“, – šypsosi V. Buzėnienė.

Ji pataria prieš skelbiant bet kokią informaciją gerai apgalvoti, kaip norite būti matomas kitų. „Jei aš noriu, kad mane suvoktų kaip karjeros žmogų, kuriam svarbiausias yra darbas, profesiniai pasiekimai, aš tikslingai daugiau viešinsiu darbinę informaciją, iš darbinės aplinkos. Ji dominuos tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvenimo aprašyme. Be to, žmogus turėtų dalyvauti savo srities renginiuose, bendrauti su kolegomis, sekti publikacijas, galbūt pats kažką rašyti ar pasisakyti ta tema. Tiesiog jis turi dalyvauti savo srities gyvenime, bet jei žmogus to nenori, tai nebūtinai turi būti viešai matoma“, – pataria V. Buzėnienė.

Kaip ir kalbant apie bet kokį produktą ar paslaugą, taip ir apie savęs pardavimą, reklama – svarbi, nes kitaip niekas gali ir nesužinoti, ką galite pasiūlyti. Tačiau Š. Dyburis atkreipia dėmesį, kad bloga reklama ar jos perteklius užuot padėjęs gali pakenkti. „Tikrai nereikia skelbti visko, ką darote. O jei sudvejojote, ar apskritai verta kažką skelbti, pagalvokite, ar galėtumėte tai parodyti savo močiutei ar vaikui. Jei ne – geriau atsisakyti, nes galite užsitraukti gėdą“,–- sako jis.

Taip pat nereikėtų persistengti ir tobulinant savo įvaizdį. „Normalu iš dešimties nuotraukų išsirinkti gražiausią, kurią skelbiame. Bet jei su kompiuterine grafika iš vieno žmogaus padarome kitą ir apsimetame kuo nesame, yra nueita per toli“, – mano Š. Dyburis.

Apsimetimas kuo nesate kenkia savijautai

Psichologė Elžbieta Malūnavičienė asmeninio įvaizdžio svarbos nenuvertina. „Jei skirsime dėmesio ir laiko savo įvaizdžio kūrimui, galime tikėtis likti pastebėti, išsiskirti iš kitų kandidatų į tam tikras darbo pareigas ir pan. Jei pasirenkame „nešvaistyti“ laiko įvaizdžio kūrimui, o leidžiame jį, kitiems, tuo metu smagesniems ar aktualesniems, dalykams, ateityje tai gali turėti tam tikras pasekmes, pavyzdžiui, kitas kandidatas gaus norimą poziciją vien dėl to, kad sugebėjo tinkamai save reprezentuoti internetinėje erdvėje”, – rinkodaros specialistams antrina ji.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pasak psichologės, į savo įvaizdžio kūrimą galima žiūrėti kaip į tikslingą bet smagų užsiėmimą, kuris labai padidina šansus darbo rinkoje, tačiau galima žiūrėti ir kaip į sunkų darbą. „Tuomet laiko ir dėmesio investavimas į įvaizdžio kūrimą taps daug sunkesnis dėl mus supančių neigiamų minčių. Vėlgi, jei žmogus turi žemą savivertę, jis yra priklausomas nuo socialinių normų ir kodų, gali turėti polinkį apsimesti stipriu, gali apsimesti tuo, kuo nėra, o vėliau jaustis apsimetėliu. Tokiu atveju savęs įvaizdžio kuriamas „per prievartą“, nes „taip reikia“, „taip daro kiti“, gali sustiprinti neigiamas emocijas ir savijautą. Toks žmogus gali norėti pasirodyti stipresniu negu yra, parašo apie save daugiau negu reikia ir vėliau dėl to jaučiasi apsimetėliu”, – aiškina E. Malūnavičienė.

Pasak jos, kita kylanti grėsmė, kai žmogus gali pradėti kurti ne savo įvaizdį, o mėgdžioti kitų, jo manymu, stiprių asmenybių įvaizdžius. „Galima būtų panaudoti batų metaforą – batai, kurie patinka, bet visiškai tau netinka. Apsiauni juos dėl to, kad madinga/ gražu, bet negali su jais paeiti. Patys patogiausi ir geriausi batai yra paties išryškintos stipriosios savybės, o ne svetimas įvaizdis”, – sitikinusi psichologė.