Pačiame sostinės centre, Gedimino prospekte, iš išorės ne visai simpatiškai atrodančio pastato viršutiniame aukšte, esančiame amerikiečių filmus primenančiame erdviame SEB banko administracijos darbuotojų susitikimų kambaryje keliolikai minučių mane priėmęs pašnekovas sakė neabejojantis, kad realus šalies milijonierių sąrašas galėtų atrodyti visiškai kitaip nei tie, kurie kasmet skelbiami žiniasklaidoje, - skelbiama žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „13 Tamsaus lietuviško verslo paslapčių”.
DELFI siūlo paskaityti šios paskutiniu metu populiariausių šalies knygų sąrašuose besipuikuojančios knygos ištrauką.
„Jeigu būtų galima paviešinti visus asmenis, kurie mūsų šalyje iš tiesų yra turtingiausi, sakyčiau, kad tas sąrašas apčiuopiamai pasikeistų, – kalbėjo G. Nausėda. – Gal pirmosios trys vietos ir nesikeistų, bet dešimtuke ar dvidešimtuke atsirastų pavardžių, kurių dabar šiame sąraše nėra.“
Dažnai žiniasklaidai komentarus teikiantis ekonomistas G. Nausėda per mūsų pašnekesį pareiškė, kad, jo skaičiavimais, Lietuvos šešėlinės ekonomikos dalis siekia 25–30 procentų. O oficiali statistika byloja, kad tokia ekonomika sudaro 18–19 proc. Kaip galima pastebėti tokius reiškinius?
„Tarkim, peržiūrėjus biudžeto pajamų surinkimą akivaizdu, kad staiga pajamos pradedamos rinkti labai gerai, – sakė jis. – Nors planas sudarytas remiantis labai optimistiškomis prognozėmis, ekonomika auga tris kartus lėčiau, kažkodėl biudžeto pajamų planas vykdomas kuo puikiausiai. Anksčiau kai kurios įmonės slėpdavo mokesčius, bet dabar pradėjo mokėti 25–30 proc. daugiau, nes žino, kad į jas nukreiptas tam tikrų tarnybų dėmesys. Manyčiau, kad šalyje plaukioja bemaž 7 milijardai eurų, kurie galėtų būti priskirti prie šešėlinių pinigų.“
G. Nausėda nesiryžo įvardyti, kiek žmonių galėtų būti milijonieriai, tačiau ekonomikos ekspertas prisimena, koks sambrūzdis kilo 2014-ųjų pabaigoje, kai žmonės ėmė isteriškai traukti ilgai taupytus litus ir skubiai keisti į eurus.
„Buvo atvejų, kai ateidavo močiutė su 30 tūkstančių litų. Akivaizdu, kad žmonės buvo prikaupę nemažai santaupų, – teigė pašnekovas. – Dalis iš jų buvo legalios kilmės, nes kai kurie gyventojai, matyt, buvo įpratę namie laikyti grynuosius pinigus. Bet, aišku, buvo ir tokių pinigų, kurie anksčiau niekur nebuvo deklaruoti, todėl pasinaudojus palankiomis aplinkybėmis jie savotiškai buvo legalizuoti.
Juk natūralu, jog žmonės paprastai nėra linkę į savo sąskaitas bankuose dėti didelių sumų, kad neatkreiptų dėmesio. Per tą pinigų keitimo vajų buvo ir tokių, kurie į bankus eidavo ir tam tikras sumas padėdavo per keletą kartų, vadinasi, nelabai norėjo, kad visa tai kai kas matytų. Ir ne tik euro įvedimo išvakarėse, bet ir nekilnojamojo turto rinkoje mes matome, kad pinigų yra, niekada nebuvo akivaizdaus stygiaus.
Viskas priklauso tik nuo to, ar tie, kurie turi pinigų, mano, kad jau kainos dugnas ir atėjo tinkamiausias laikas pirkti, ar vis dar neatėjo tam palankus metas. Bet jeigu jau nusprendžia, kad atėjo laikas, staiga pinigai pradeda eiti iš visų pusių – pro langus, duris, stogą ir kaminą.“
Pašnekovas prisiminė, kad Lietuvoje 1996–1997 metais veikė apie 40 bankų, o šiandien jiems suskaičiuoti užteks rankų pirštų. Tiesa, G. Nausėda pabrėžė, kad kaimyninėje Latvijoje anuomet veikė gerokai daugiau komercinių bankų.
Ekonomistas esąs tikras, kad blaiviai mąstantys šalies turtingiausi žmonės niekada auksinių kiaušinių nededa į vieną pintinę.
„Mūsų bankai nėra labai atviri ar uždaresni nei kitose Europos Sąjungos šalyse veikiančios bankinės institucijos, – sakė jis. – Manyčiau, turtingi žmonės paskirto savo pinigus po įvairius bankus. Be to, neturėkime iliuzijų, kad tie pinigai yra laikomi grynaisiais arba šiuo metu beveik jokių palūkanų neduodančių terminuotųjų indėlių forma. Manau, kad didžioji dalis santaupų investuojama į vertybinius popierius, galbūt į brangiuosius metalus. Mažoji dalis – į tokias tiesioginių pajamų neduodančias formas kaip indėliai. Galbūt daugelis yra susidaręs tokį turtingo žmogaus įvaizdį – tai asmuo, sėdintis ant pinigų krūvos kokiame nors banke. Bet šiuolaikiniame pasaulyje taip nėra, viskas šiek tiek kitaip. Jeigu galima metaforiškai kalbėti, tai yra žmogus, prisidėjęs visą kambarį vertybinių popierių portfelių. Nors ir vertybiniai popieriai – tai įrašai, depozitas, bet žmonės stengiasi tinkamai investuoti, kad gautų grąžą iš tų pinigų, kuriuos sukaupė.“
G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad Lietuvos turtingiausieji savo sukauptomis pinigų sumomis gerokai skiriasi nuo, tarkim, Rusijoje gyvenančių milijonierių, oligarchų.
„Bet mūsų šalis ir fiziškai negali turėti tokių turtingų žmonių kaip Rusijoje. Net ir turtingiausias mūsų žmogus Rusijos standartais viso labo yra tik kaip koks nors viešbučio berniukas ar panašiai, – vaizdžiai kalbėjo žinomas ekonomistas. – Bet tai suprantama. Juk sandorių, verslo mastas Rusijoje ir Lietuvoje – nesulyginami dalykai. Rusai, ko gero, yra išskirtiniai visame tarptautiniame kontekste.
Tai žmonės, kurie galbūt dėl savo mentalinių ypatybių stengiasi gyventi plačiai. Nors ir čia yra išimčių, bet jie stengiasi demonstruoti savo turtus. Mano nuomone, kuo žmogus turtingesnis, tuo jis atsargesnis, santūresnis. Juk juos supa ir geri specialistai, patarėjai, pamokantys, kaip reikia elgtis, kad nepakenktum savo socialiniam įvaizdžiui. Jeigu žmogus nori išsidūkti, jis turi visas galimybes nuvažiuoti kur nors tyliai ir smagiai praleisti laiką ten, kur nemato pašalinių akys. Pseudomilijonieriai yra tie, kurie mėgsta prieš merginas ar kitus aplinkinius nevaržomai žongliruoti savo turtais, nors iš esmės jie nėra dideli arba jų apskritai nėra.“
Susitikimo pabaigoje patyręs ekonomistas prasitarė, kad stebėdamas pasaulinius procesus mato, jog ekonominio augimo laikotarpiu formuojasi pražūtinga audra.
Ar artėja toks pat juodas periodas, kaip tą niūrų 2008-ųjų rudenį visą planetą stipriai paveikusi milžiniška finansinė krizė?
„2008-aisiais niekas nenorėjo niekam skolinti, nes patys sėdėjo ant pinigų ir bijojo juos pajudinti. Dabar atvirkščiai – skolinti nori visi, bet niekas nenori skolintis. O norinčiųjų skolintis nėra dėl to, kad niekas neturi gerų lūkesčių. Nenori investuoti, nes aplink daug netikrumo, neapibrėžtumo, geopolitinių konfliktų ir niekas tiksliai nežino, kaip esant tokiai situacijai tinkamai išjudinti automobilį. Toks neparankus laikas gali trukti kelerius metus. Kiekvieni tokie pramiegojimo metai – tai negautos pajamos, sumažėjęs ekonomikos augimas, negerėjantis žmonių gyvenimas. Taigi džiaugtis nėra kuo“, – pesimistine gaida pokalbį baigė G. Nausėda.
Herojais tampa atviri, netradicinį verslą išsukę milijonieriai
Populiariame socialiniame tinkle Facebook sparčiai plinta puslapis pavadinimu „Milijonieriaus užrašai“. Kai buvo rašoma ši knyga, puslapis turėjo daugiau kaip 77 tūkstančius gerbėjų.
Jame skelbiami gražūs paveikslėliai su tekstais, skambančiais maždaug taip: „Tikrasis gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi komforto zona...“ arba „Pats didžiausias malonumas – daryti tai, ko, kitų nuomone, tu daryti nesugebi...“ Čia dažnai skelbiamos ir pasaulyje pripažintų didžiojo verslo atstovų citatos, mintys, įžvalgos. Sakoma, kad tokie puslapiai įkvepia visus, kurie aistringai dirba savo mėgstamą darbą ir svajoja uždirbti pirmąjį milijoną.
Tarp šio puslapio gerbėjų yra nemažai nuosavą verslą plėtojančių mano bičiulių, pažįstamų ar kasdieniame gyvenime sutinkamų įdomių pašnekovų.
Šio puslapio iniciatorius Mantas Širvinskas pasakojo, kad prieš sukurdamas jį buvo Vilniaus dailės akademijos antro kurso architektūros specialybės studentas. Vaikinas teigė, kad ši mintis jo galvoje atsirado naršant po rusiškus interneto puslapius, kuriuose jis aptikdavęs įvairiausių istorijų ir citatų. M. Širvinskas sumanė sukurti panašų puslapį Facebook lietuvių kalba.
„Tikslas buvo sukurti puslapį, kuriame būtų įvairiausių citatų, istorijų ar minčių tų žmonių, kurie yra turtingi ne tik materialine prasme, bet ir dvasiškai, – kalbėjo M. Širvinskas. – Man daug kas sakė, kad internetas pilnas tokių puslapių su citatomis, todėl aš stengiausi nekelti banalių minčių, tokių kaip „Tikėk savo jėgomis, ir viskas bus gerai...“ Kadangi Facebook tuo metu tik pradėjo populiarėti, supratau, kad tai puiki proga rašyti būtent jame. Todėl stengiausi sugalvoti skambų pavadinimą, kuris pritrauktų dėmesį.“
Įkvepiančių istorijų, citatų puslapio „Milijonieriaus užrašai“ autorius ieško įvairiausiuose interneto puslapiuose, knygose, kartais įdomesnių minčių išgirsta klausydamas per Webinar (internetu vykstančių seminarų) apie verslą ir ne tik. „Dauguma citatų ir minčių – užsienyje gyvenančių žmonių, jie pateikia puikių istorijų, dalijasi mintimis apie gyvenimą, verslą, motyvaciją“, – teigė M. Širvinskas.
Jis sakė, kad siekė sudominti ir pritraukti kuo daugiau skaitytojų į vieną iš daugybės tokių puslapių Facebook vandenyne.
„Dažnai ieškodavau įdomios istorijos ar citatos po kelias valandas, stengiausi parinkti tinkamų nuotraukų, o tam taip pat reikia nemažai laiko ir pastangų, – pasakojo M. Širvinskas. – Kartais rasdavau kokią nors įdomesnę istoriją rusų kalba, lietuviškai niekur nebūdavo išversta, tad tekdavo versti pačiam. Viena tokių istorijų, kurią verčiau iš rusų kalbos, – apie merginą oro uoste. Ji sulaukė daugiausia patiktukų – apie 20 tūkstančių, o ją peržiūrėjo beveik 50 tūkst. žmonių.“
Facebook puslapio „Milijonieriaus užrašai“ autorius tikino sulaukęs nemažai pasiūlymų įdėti reklamą už pinigus ar net parduoti savo puslapį. „Jeigu atvirai, negalėčiau jo parduoti už jokius pinigus, nes tai daroma ne dėl pinigų“, – sakė M. Širvinskas.
Lankosi klystkeliuose pasiklydę klientai
Garsus specialistas Olegas Lapinas, turintis aukščiausią psichoterapeuto kategoriją, besispecializuojantis psichoanalitinės psichoterapijos, psichodramos srityse, prasitarė, kad tarp jo klientų pasitaiko ir verslininkų, tačiau tai nėra garsūs, dažnai žurnaluose mirgantys A lygio verslo pasaulio atstovai. Bet jis pastebi, kad dažnas iš jų jaučiasi išties nelaimingas.
„Sakyčiau, kad jie nėra laimingi, – kalbėjo nuo sovietinių laikų psichoterapeuto veikla besiverčiantis O. Lapinas. – Galbūt ir nematau laimingų. Sudėtinga būti laimingam, kai tavo kokie nors pagrindiniai poreikiai nėra patenkinti, pavyzdžiui, jeigu esi paliktas, sutrikęs, gyveni tuo, tai tave apsėda. Laimė jiems – tai dažniausiai svajonė iš ko nors išsilaisvinti. Pavyzdžiui, tokia idėja: dabar sukuosi kaip voverė rate, bet tai laikina, nes kai pasieksiu tam tikrą lygį, mano verslas dirbs pats, į darbą ateisiu retai ir, ko gero, gyvensiu paprastą gyvenimą kur nors gamtoje arba Viduržemio jūros pakrantėje. Į savo įstaigą atvažiuosiu tik du kartus per metus, nes ten viskas savaime suksis. Tai – svajonė, o jai įgyvendinti reikia labai nedaug, tik dar šiek tiek padidinti pajamas. Jie imasi viską organizuoti ir tuomet ketina palikti ir išvažiuoti. Tokia ta auksinė svajonė.“
Nuo 1985-ųjų įvairių psichologinių problemų kamuojamus žmones konsultuojantis O. Lapinas sakė, kad dažniausiai į jį kreipiasi trijų krypčių negandose įstrigę asmenys.
„Viena kryptis – tai meilė, asmeniniai santykiai, nesusivokimas, bandymai skirtis, tuoktis, neištikimybė, skyrybos. Antra kryptis – aš ir mano profesija, tai yra bankrotas, pajamų kritimas, partnerio išdavystė. Trečia – aš ir mano kūnas, mano nemiga, nerimas, baimės, ligos, kurių negaliu išsigydyti, arba visų šių problemų mišinukas“, – kalbėjo O. Lapinas.
