Susiklosčius dabartinei ekonomikos situacijai ne vienas verslininkas, anksčiau turėjęs daug darbinių reikalų su Rytais, šiandien pasuko į kitą, mažiau rizikingą Vakarų pusę. Kita vertus, turbūt tai padaryti nėra taip lengva, ypač jei didžiausias įmonės pelnas buvo būtent tuomet, kai smėlio dėžėje vyravo bent apsimestinė draugystė.

Dabartinė situacija aktuali ne tik gamybininkams, eksportuojantiems savo produktus į kitas šalis, bet ir viešųjų ryšių specialistams, kuriems bendravimas ir tarpusavio ryšiai yra viso verslo pagrindas. Viešųjų ryšių agentūros „Komunikacija ir konsultantai“ vadovas Andrius Kasparavičius svarsto: 

„Turime gana sudėtingą situaciją, nes verslo sienos tarsi ir nėra uždarytos. Turbūt ir Rusijoje, ir Baltarusijoje bei kitose mažiau draugiškose šalyse yra įvairių žmonių, kurie kuria ar plėtoja verslą. Tikrai yra ir tokių, kurie neturi nieko bendro su šalies politika. Jie tiesiog nori plėsti savo verslą ir laimingai gyventi. Tokiems verslininkams taip pat svarbūs viešieji ryšiai ir bendradarbiavimo galimybės mūsų šalyje. Tačiau čia iškyla klausimas, kokiais kriterijais vadovaujantis atsirinkti, kuri įmonė yra ta „geroji“, o su kuria nė nesileisti į kalbas?“

Galingas informacijos mechanizmas

Andrius Kasparavičius
Iš tiesų, įsibėgėjant informaciniam karui atskirti „gera“ nuo „bloga“ darosi vis sudėtingiau. Dar KGB laikais sukurta dezinformacijos sistema šiandien ne tik puikiai veikia, bet dar ir gerokai patobulėjo, nes puikiai išnaudojama viešoji erdvė ir komunikacinės technologijos. Neigiama informacija braunasi į mūsų televizijas, puola didžiausius žiniasklaidos portalus, skverbiasi į kultūrą ar net sportą, ką jau ir kalbėti apie socialinius tinklus – vietą, kurioje dažnas lietuvis praleidžia pusę gyvenimo. Paprastas žmogelis šiandien turi būti itin akylas, kad atskirtų tiesą nuo melo. Ne ką lengviau ir verslui.

Anot informacinio saugumo eksperto Nerijaus Maliukevičiaus, Rytų rinkos visada buvo laikomos padidintos rizikos ir atitinkamai didesnio pelningumo zonomis. „Jei eini į Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano ar pan. rinką žinodamas, kad ten yra didesni tam tikri rizikos veiksniai, bet planuoji, pavyzdžiui, didesnę finansinę grąžą, turi būti pasiruošęs priimti ir pasekmes, t. y. kyla ne vien finansinė, bet ir, tarkime, reputacijos rizika. Akivaizdu, kad didėjančios įtampos kontekste, rizikų vis daugėja ir jos tampa didesnės. Ko gero, jas gerokai didina ir Vladimiro Putino kuriama aplinka. Jei pažvelgsime į mūsų šalies verslo kontekstą, pastebėsime, kad jau daugelis verslininkų suprato tokios rizikos kainą, t. y. suvokė, kad tai nebėra įprastos verslo rizikos, o rizikos su konkrečiomis grėsmėmis“, – sako apžvalgininkas. Jis įsitikinęs, kad šiandien svarstyti, kur yra tos nerizikingos nišos, darosi vis kebliau, juolab kai treniruotos Rusijos tarnybos prisidengia visiškai apolitiškomis ar nekaltomis veiklomis.

N. Maliukevičius siūlo prisiminti ne taip seniai praūžusį skandalą dėl iš prezidentūros nutekintos saugumo ataskaitos pažymos: „Joje konkrečiai buvo šnekama apie tokį Vadimą Smirnovą, kuris ataskaitoje buvo įvardytas kaip užsienio žvalgybos pareigūnas, bet jo priedanga buvo labai įdomi. Jis buvo Kaliningrado universiteto tyrėjas, mokslininkas, kuris šiuo pretekstu bandė rasti ryšių, atlikti tyrimus ir pan. Ir šiuo atveju absoliučiai nebuvo jokio politinio ar valstybinio konteksto, bet akivaizdžiai matome, kad rizika buvo.“ Apžvalgininkas verslui pataria vadovautis sveiku protu ir kiek įmanoma labiau įvertinti didėjančias rizikas dirbant su Rusijos projektais. Kita vertus, įvertinti gali būti misija neįmanoma.

Dengiamasi po Europos kauke

A. Kasparavičius prisimena „Pervij Baliskij kanal“ situaciją: „Tuo metu, kai buvo pateikiama melaginga informacija apie sausio 13-osios įvykius ir įvyko pirmasis draudimas, į viešųjų ryšių agentūras kreipėsi ir bendradarbiauti norėjo Latvijoje registruota įmonė, iš esmės valdoma latvių, kurie netrukus tvirtino esą niekaip nesusiję su programa ir tėra retransliuotojai, nors atrodo sunkiai suvokiama, kaip gali nežinoti, kokią informaciją skelbi. Kita vertus, aš pats kasdien savo veikloje susiduriu su tikrai protingais žmonėmis iš Rytų valstybių, kurie tiesiog vykdo savo veiklą ir neturi nieko bendro su Rusijos politika. Tiesą sakant, padiskutavus politiniais klausimais paaiškėja, kad mūsų nuomonė visiškai sutampa. Jie lygiai taip pat smerkia V. Putino politiką ir yra linkę žygiuoti su demokratiškais Vakarais, o ne pasikliauti diktatūrine Rusijos valdžia.“

Viešųjų ryšių agentūros vadovas svarsto, ar įmanoma aiškiai įvardyti sritis, tokias kaip žiniasklaida ar energetika, kur Rusijos įtaka per įmones akivaizdi, o kurios tėra nusiteikusios draugiškam bendradarbiavimui. Ar įmanoma kurti prekės ženklo įvaizdį atsiribojant nuo politinio konteksto? Kaip pavyzdį jis pateikia turizmo sektorių. Ar viešinant informaciją apie naują skrydžių kryptį, kai kalbama apie pervežimą nuo taško A iki taško B ir pristatomas tam tikras poilsio kurortas gali būti kam nors padaroma žala? „Štai, pavyzdžiui, kelionės į Egiptą. Turbūt daugelis ramiai keliavo į Hurgadą ar Šarm El Šeiką, nors šalį valdė toks diktatorius kaip Hosnis Mubarakas, ir net nežinojo, kam priklauso valdžia. Manau, kad tikrai daug viešųjų ryšių ar reklamos agentūrų dirbo su tų kurortų žinomumo didinimu. Apskritai dirbant su šia sritimi kuriama akivaizdi pridėtinė vertė šaliai, į kurią atvyksta turistai“, – prisimena A. Kasparavičius.

Nauja niša viešiesiems ryšiams

Nerijus Maliukevičius
Sukus apsukus grįžtame prie to paties kankinančio klausimo, kaip atsirinkti, su kuo galima, o su kuo ne bendradarbiauti? „Sakyčiau, kad mėginimas atskirti Rusijos ir Kremliaus įvaizdį ir sakyti, kad dirbame ne su Kremliumi, o su Rusijos turizmo agentūra yra savotiška saviapgaulė. Ir su kelionėmis į Egiptą nekilo problemų, kol į viešumą neiškilo visi autoritarinio režimo atspalviai. Manau, kad šiuo metu į bendrą susiklosčiusią situaciją kiekvienas žvelgia individualiai ir būtinai turi apsvarstyti visas iškylančias rizikas“, – kolegai prieštarauja N. Maliukevičius.

Apibendrinant, abu pašnekovai sutaria, kad vieno recepto ir visiems tinkančio atsakymo nėra ir negali būti. Galiausiai kiekvienas verslininkas vadovaujasi savo galva ir įvertina visus pasitaikiusius pasiūlymus. Akivaizdu, kad šiandien prieš imantis naujo projekto būtina padaryti išsamų tyrimą apie įmonę, gauti reikiamų rekomendacijų ir apskritai iš anksto pasidomėti įmonės politinėmis pažiūromis, galbūt net tam tikrus aspektus fiksuoti sudaromoje bendradarbiavimo sutartyje. N. Maliukevičius susiklosčiusioje situacijoje įžvelgia ne tik padidėjusias rizikas, bet ir nišą viešųjų ryšių agentūroms. „Man atrodo, kad viešųjų ryšių agentūroms atsivėrė visai nauja erdvė, nes atsirado poreikis verslo įmonėms pasakoti ir jas konsultuoti reputacijos klausimais dirbant su didesnės rizikos projektais“, – sako jis.

A. Kasparavičius užsiminė, kad vienas šiuometinių Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos darbų – naujo etikos kodekso kūrimas. „Kilo noras pasakyti ir paaiškinti nariams, kas yra etiška ir kaip reikėtų elgtis tam tikrais atvejais, kad jų veikla nebūtų įvardyta kaip neetiška. Žinoma, konkrečiai įvardyti „blogųjų“ kompanijų negalėsime, bet vienokiu ar kitokiu kampu pažvelgsime į visą susiklosčiusią situaciją“, – tikina jis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (360)