Išdirbęs joje daugiau nei 30 metų, sukūręs 500 televizijos muzikinių programų, koncertų ir transliacijų, muzikinių filmų, baletų, pramoginių programų, režisierius prisipažino, kad „televizijos režisūra kaip saldainis – labai gražiu popierėliu, labai skaniai atrodantis, o viduje kartais pridėta pipirų. Be to, įtraukiantis kaip bala, iš kurios išlipti nei norisi, nei įmanoma“. Tai V. Pauliukaitis pabrėžė ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) Kūrybos komunikacijos studentams, lankantiems jo režisūros paskaitas.
- Televizijos režisieriaus darbas visada atrodė sunkus ir reikalaujantis daug pastangų... O kaip dabar –gal lengvesnis? Juk jis pakito, palyginti su tais laikais, kai televizijoje pradėjote kopti karjeros laiptais.
- Visa režisūra grindžiama principu, kad režisierius yra vadovas, gal netgi valdovas. Kaip dramoje jis stengiasi pjesę ar idėją pateikti scenos erdvėje, taip televizijoje jis turi idėją perteikti vaizdais ekrane, nes to reikalauja televizijos kaip medijos prigimtis ir esmė. Ir čia kyla didžioji dilema: kaip režisieriui per tą mažą televizijos ekraną perteikti savo idėjas taip, kad vaizdas žiūrovui būtų paveikus.
Kino teatre ar teatre žmogus tiesiogiai bendrauja pritemdytoje erdvėje, o televizijos ekranas yra labai atviras, tarsi kokia aikštė: prie televizijos ekranų valgoma, kalbamasi, nuolat nueinama ir grįžtama. Kaip išlaikyti žmogų prie ekrano, režisieriai galvojo mano karjeros pradžioje, tebesprendžia ir dabar. Skirtumas gal tas, kad dabartiniai režisieriai turi daugiau galimybių savo darbą atlikti įdomiau ir šiuolaikiškiau, nes televizijos technika nenustotinai tobulinama.
- Technika pakito ir režisieriai turi daug daugiau galimybių, tačiau televizijos produkcija, lyginant su praėjusio šimtmečio dešimtmečiais, labai pakito. Kaip ją vertinate?
- Televizija vis dažniau tampa radiju, nes mes matome labai daug laidų, kuriose nuobodūs tetos ir dėdės sėdi už stalo ir šnekučiuojasi. Televizija pirmiausia yra vaizdas! Taigi laidos, kuriose tie dėdės ir tetos kalba apie savo gyvenimus, mažų mažiausiai paneigia televizijos prigimtį. Galbūt įdomi jų reakcija? Jų kalba? O gal būdas? Bet nuo radijo čia nutolstama nedaug... Tada kai kurių programų vedėjai stengiasi tai kompensuoti tapdami dideliais artistais, labai reikšmingai klausiančiais visiškai „birzginų“ klausimų apie primityvius įvykėlius: „Ar jūs, dėde, to nesupratote?“ Ir mes visi prie ekranų kraipome galvas: „Vaje, dėdė kažko nesuprato...“
Kad ir kaip būtų gaila, ekranuose nebeliko daug specifinio televizijos meno. Vis mažesnę reikšmę ji teikia aukštos meninės vertės produkcijai, edukaciniams įvairių žanrų projektams, daug mažiau dėmesio skiria muzikiniams, teatro ar kito meno reiškiniams – viskam, ką galime laikyti žiūrovo emocijų ir darnios sąmonės formavimo mokykla. Susidūrėme ir su įvairių televizijos žanrų mirtimi. Tarkime, neliko televizijos teatro.
Tačiau nesutinku su tvirtinančiais, kad televizija gali suteikti tik informaciją arba tik „greitus pietus“. Joje galime rasti ne tik informacijos ar pramogų, bet žiūrėti ir televizijos filmus – meninius ar dokumentinius. Pastebiu, kad televizija dažnai orientuojasi į kino meną – rodo tai, ką matėme kino salėse. Televizijos serialų prie didelių laimėjimų gal nepriskirčiau, nes juos taip pat galima pavadinti „greitais pietumis“, kad ir kokie skanūs kam nors jie būtų.
- Tikriausiai ne kartą ir ne du sulaukėte klausimo, kaip pakliūti į televiziją. Kokį receptą pateiktumėte?
- Yra ne vienas žmogus, kuris užduodamas šį klausimą prisimena savo pažintis ar kitus panašius būdus. Kažkodėl visi mano, kad televizijos kūrybos pagrindų, profesinio meistriškumo nereikia mokytis ir studijuoti; ir dabar televizijoje išties pasitaiko labai daug atsitiktinių žmonių, kurie mokosi darbo vietoje kaip kokios audėjos prie staklių. O kur toks režisierius žiūrovus nuves, jei jo išsilavinimas, supratimas, profesinis pasirengimas – „iš gatvės“?
Aš noriu kalbėti apie tikrą televizijos žmogų kūrėją, kuris išauklėtas toks būti. Mes turime jį išmokyti režisūros, jis turi tapti profesionalu ir stipria asmenybe, labai plačių ir gilių pažiūrų žmogumi, galinčiu vesti mūsų žiūrovus į priekį.
Dėstydamas Kūrybos komunikacijos studentams sakau, kad režisieriais jie taps tikrai ne per du semestrus. O jei kiltų labai stiprus noras, jie būtinai turi mokytis toliau – daug skaityti ir daug stebėti. Tiesą sakant, režisūros mokomasi visą gyvenimą, juk tai, kaip įvardija vienas televizijos teoretikas, – „praktinė psichologija“. Tai ne tik psichologiškai, bet ir visomis kitomis prasmėmis yra sudėtinga specialybė. Pasirinkus šią profesiją niekas kelio rožėmis neklos ir į priekį nestums.
- Kokią televizijos ateitį matote?
- Aš manau, kad ilgainiui mes galėsime transliuoti ir iš Mėnulio, ir iš Saulės, iš įvairių planetų bei žvaigždžių. Tikiu, kad dar išmoksime įsiskverbti į šiuolaikinį žmogų ir parodyti, kas su juo vyksta ir kur yra svarbūs jo išlikimo momentai. Galbūt kartu ir patys mes kada nors būsime harmoningi, savo paskirtį „gyventi laimingai“, pasak Epikteto, suprasime platesne prasme – ne tik ta, buitine.
Tai ir turėtų būti televizijos paskirtis – taurinti, prisidėti prie mąstančios asmenybės ugdymo, praturtinti mūsų sąmonę ir širdis. Savo studentams pabrėžiu, kad televizijos režisieriai turėtų būtų vienu žingsneliu toliau už savo publiką, vesti žmones į priekį. Televizijoje turėtų būti viešinamos teigiamos didžiosios žmogaus gyvenimo idėjos, žmogus turi būti truputėlį pakeltas nuo savo kasdienos. Jam privalu suteikti progą pamąstyti apie tai, kas ir kodėl pasiūlyta pažiūrėti.
