Vienas žurnalistas iš Vašingtono – Chrisas Hamby – paplušėjo ir išsiaiškino, kad daugiau kaip tūkstantis į pensiją išėjusių JAV angliakasių yra pasmerkti mirti, nes serga pneumokonioze arba, kitaip tariant, juodąja plaučių liga. Dauguma jų dešimtmetį buvo mulkinami tiek medikų, kurie pateikdavo klaidingas ir optimistines diagnozes, tiek akmens anglių pramonę ginančių teisininkų, kurie vengė mokėti išmokas. Šiemet šis žurnalistas buvo apdovanotas Pulitzerio premija. Tai tik vienas pavyzdžių, įrodančių, kad pasaulyje esama žurnalistų, kurie, užuot konspektavę valdininkų kalbas ir rašę apie sproginėjančias seksualumo bombas, gilias iškirptes bei šurmuliuojančias miesto šventes, imasi tikrosios savo misijos – informuoti visuomenę apie išties svarbius reiškinius ir problemas, kurias būtina spręsti. Ir kurios, susivienijus žiniasklaidai ir tinkamai sureagavus valdžios institucijoms, dažniausiai būna išgvildenamos ir viskas susidėlioja į savo vietas: gerieji laimi, o blogieji sulaukia atpildo. Žinoma, sukonspektuoti, ką koks nors valdininkas sakė per spaudos konferenciją, sugalvoti kvailą antraštę, publikuoti tokią naujieną ir trinant delnais laukti dar kvailesnių komentarų daug paprasčiau. Ch. Hamby Pulitzerio premijos vertą straipsnių ciklą „Breathless and Burdened“ (liet. „Uždusę ir prislėgti“) rašė metus.
Bendradarbiaudamas su „ABC News“, domėjosi šia tema ir gilinosi į ją tol, kol sužinojo visą tiesą, o ši buvo šokiruojanti: JAV akmens anglių kasybos bendrovės, norėdamos užčiaupti medikus, per pastarąjį dešimtmetį sumokėjo milijonus dolerių Johnso Hopkinso klinikoms, kad visą tą laiką mulkintų sveikata besiskundžiančius angliakasius ir pudrintų smegenis, esą jų sveikatai joks pavojus negresia. Paaiškėjo, kad į šią istoriją įsivėlęs įtakingas medikas dr. Paulas S. Wheeleris, kuris peržiūrėjo daugiau kaip 1 500 rentgeno nuotraukų ir nė karto nepastebėjo, kad buvusių angliakasių plaučiai juodi kaip smala. O kiti medikai, kurių žurnalistas paprašė įvertinti šias nuotraukas, aikčiojo susiėmę už galvų ir pateikė vienodas, bet, deja, nelinksmas išvadas. Šis straipsnių ciklas buvo paspirtis JAV darbo departamentui priimti reformas, kuriomis angliakasiams užtikrinamos įvairios socialinės garantijos.
Įsitikinus, jog pasaulyje dar neužgeso tiriamoji žurnalistika, galima ramiau atsipūsti. Nes naujienų portaluose susprogus visoms seksualumo bomboms, prašurmuliavus mugėms ir kainų pasiutpolkėms vis tiek neišsitrina žodžiai, apibūdinantys gerą žurnalistą. Atstovaujantis ne verslo grupių ar korumpuotų politikų, o visuomenės interesams. Gebantis atskirti, kada jis yra tik marionetė. Bandantis padaryti viską, kad visuomenė būtų skaidresnė. Toks žurnalistas – sveikos demokratijos požymis. Tokių buvo, vis dar yra ir jie niekur nedings, nes tik tokių kolegų dėka kiti žiniasklaidos atstovai gali ginčytis iki numirimo, kai koks nors nesusipratėlis lepteli, kad visi XXI a. žurnalistai yra prostitutės. O dabar apie juos (ne apie prostitutes, mielieji skaitytojai, o apie nematomo fronto karius, kovojančius su korupcija ir neteisybe) – truputį daugiau.
Blogi policininkai ir švogerių koledžas
Ryškų pėdsaką 2009 m. tiriamojoje žurnalistikoje paliko dvi „Philadelphia Daily News“ žurnalistės – Barbara Laker ir Wendy Ruderman. 2010 m. jos gavo Pulitzerio premiją. Šios žurnalistės po metus trukusio tyrimo demaskavo korumpuotus ir į narkotikų klaną įsivėlusius Filadelfijos policijos pareigūnus. O istorija prasidėjo paprastai – 2008 m. gruodį į redakcijos duris pasibeldė Ventura Martinezas – žmogus, kuris septynerius metus dirbo pačiu svarbiausiu policijos informatoriumi ir kurio dėka pavyko sučiupti daugiau kaip 200 narkotikų bei ginklų prekeivių. V. Martinezas žurnalistėms atskleidė netikėtų faktų apie Filadelfijos policiją: paaiškėjo, kad dauguma policijos bylų buvo ne tik falsifikuojamos, bet ir apraizgytos melo, įtakos bei pinigų voratinklio. Sulaukęs grasinimų iš korumpuotų policininkų ir kankinamas baimės, kad bet kurią dieną gali nebegrįžti namo, V. Martinezas kreipėsi į žiniasklaidą. Prisipažino, kad glaudžiai bendradarbiaudamas su pagrindiniu blogiuku – pareigūnu Jeffrey Cujdiku – ne kartą padėjo policininkams klastoti įrodymus, rengti nelegalias kratas ir areštus. Kai žurnalistės pradėjo gilintis ir domėtis, buvo atskleista dar pikantiškesnių detalių – atsirado liudytojų, kurios tvirtino, jog per policininkų vykdomus narkotikų reidus buvo seksualiai išnaudojamos. Negana to, paaiškėjo, kad policininkai, mojuodami pistoletais ir ženkliukais, įsilauždavo į imigrantų parduotuves, sudaužydavo apsaugos kameras ir apšvarindavo kasą argumentuodami tuo, jog parduotuvėje neva gali būti prekiaujama narkotikais. Dabar šis žurnalisčių tyrimas su įdomiausiomis detalėmis ir žurnalistinio darbo užkulisiais įamžintas knygoje „Busted: A Tale of Corruption and Betrayal in the City of Brotherly Love“ (liet. „Sučiupti. Pasaka apie korupciją ir išdavystę broliškos meilės mieste“). Šią korupciją, išdavystę ir žurnalisto misiją aprašančią knygą reikėtų įtraukti į tiriamosios žurnalistikos privalomosios literatūros sąrašą.
Kitas tiriamosios žurnalistikos vadovėlis galėtų būti „Associated Press“ žurnalistų, Pulitzerio premijos laureatų Matto Apuzzo ir Adamo Goldmano knyga „Enemies Within: Inside the NYPD’s Secret Spying Unit and bin Laden’s Final Plot Against America“ (liet. „Vidiniai priešai. Niujorko policijos departamento Slapto šnipinėjimo skyrius ir Bin Ladeno paskutinis prieš Ameriką nukreiptas scenarijus“), kurioje aprašomas vienas didžiausių nacionalinio saugumo skandalų po Rugsėjo 11-osios. Nors siekta išvengti dar vienos tragedijos, akivaizdžiai buvo peržengta riba: žurnalistai išsiaiškino, kad Niujorko policijos departamentas, padedamas Centrinės žvalgybos valdybos, nelegaliai sekė ir stebėjo musulmonų bendruomenes. Paaiškėjo, kad policija, padedama informatorių, kuriuos vadino šlavėjais ir mečečių šliaužikais, rinko duomenis, sekė, stebėjo ir šnipinėjo niekuo nenusikaltusius musulmonus. Šis sensacingas žurnalistinis tyrimas, atskleidęs, jog vien dėl savo religijos buvo nelegaliai šnipinėjami net knygų pardavėjai, taksistai, naktinių klubų, kavinių darbuotojai ir maisto į namus išvežiotojai, sukėlė daugybę diskusijų apie žmogaus teises, nacionalinį saugumą ir jo ribas.
Dar vieną dėmesio vertą tyrimą atliko „The Birmingham News“ žurnalistas Brettas Blackledge’as. Jis aikštėn iškėlė lietuvišką švogerišką situaciją: išsiaiškino, kad mažame miestelyje esantis „Alabama Fire“ koledžas, kuris rengia gaisrininkus, yra korumpuotas iki kaklo ir kad ten – o tai visai nestebintų Lietuvoje – visi postai gaunami per pažintis. Koledžo direktorius išmintingai švaisto milijonines valstybės lėšas savo poreikiams, o jo atžaloms, draugams, kaimynams ir geriems pažįstamiems mokamos milžiniškos išmokos. Kai B. Blackledge’o kolegos sukiojo pirštą prie smilkinio ir stebėjosi, kodėl jis taip įniko domėtis mažo miestelio skandaliukais, žurnalistas tęsė savo darbą, kol pavyko išraizgyti visą korupcijos mazgą ir buvo imtasi reikšmingų priemonių – visa koledžo valdymo sistema buvo reformuota, o kitiems koledžams imta skirti daugiau dėmesio, kad panaši situacija nepasikartotų. Šis žurnalistas, beje, taip pat buvo apdovanotas Pulitzerio premija.
Tie, apie kuriuos kuriami filmai
Žinoma, bepigu dirbti žurnalistu JAV – demokratiškoje ir liberalioje šalyje, kurioje už gerus darbus tau patapšnoja per petį, sumoka 10 tūkst. dolerių premiją, išleidžia tavo knygą ir pagiria už nuopelnus valstybei. Kitose šalyse, kur spaudos laisvei kaip reikiant apkarpyti sparnai, užsiimti tiriamąja žurnalistika ir gilintis į valdžios korupciją, mafijos reikalus bei kitus įdomius ir svarbius dalykus yra mirtinai pavojinga. Turbūt ne vienas yra girdėjęs istoriją apie JAV žurnalistą Danielį Pearlą: jį 2002 m. Pakistane pagrobė teroristai, vėliau nufilmavo ir internete paviešino jo egzekuciją, kai jam buvo nupjauta galva. Tikėtina, kad neseniai džihadistai nupjovė galvą kitam amerikiečių žurnalistui – Jamesui Foley, kuris prieš porą metų buvo pagrobtas Sirijoje. Beje, yra nuomonių, jog šis filmukas gali būti surežisuotas. Tačiau būtent tokiose šalyse, kur už žurnalisto darbą gresia ištiesti kojas, netekti galvos ir atsidurti penkios pėdos po žeme, esama tokių žurnalistų, apie kurių herojiškumą, drąsą ir atsidavimą savo profesijai galima kurti filmus. Beje, apie D. Pearlą filmas jau sukurtas.
„Laisva žiniasklaida yra veidrodis, kuriame visuomenė gali išvysti savo atvaizdą be makiažo ir plaukų želė. Kartais jis būna ne iš gražiausiųjų, tačiau kol bambate saugiai įsitaisęs minkštame fotelyje, žurnalistai, kurie laiko šį veidrodį, rizikuoja savo gyvybėmis. Nes toks yra mūsų pašaukimas ir mes jo neslepiame. Tikiuosi, kad mano nužudymas bus suvokiamas ne kaip laisvos žiniasklaidos sutriuškinimas, o kaip įkvėpimas, kuris paskatins kolegas dar labiau stengtis“, – tai ištrauka iš Šri Lankos žurnalisto ir pagrindinio šalies laikraščio „The Sunday Leader“ redaktoriaus Lasanthos Wickrematunge straipsnio „And Then They Came for Me“ (liet. „Ir tada jie atėjo manęs“). Jis buvo išspausdintas laikraštyje 2009 m. sausio 11-ąją, praėjus trims dienoms po to, kad šis žurnalistas buvo nužudytas, todėl dar iki šiol šis straipsnis vadinamas laišku iš kapo ir yra plačiai cituojamas kaip įkvėpimas kitiems žurnalistams, savo darbe susiduriantiems su dideliais iššūkiais ir pavojais. Kurti vyriausybę kritikuojantį laikraštį pilietinio karo kankinamoje šalyje turbūt yra drąsus, bet ne pats saugiausias sumanymas. Tačiau užsispyrusio žurnalisto niekas neišgąsdino: nei pasikėsinimas į jo ir jo šeimos narių gyvybes, nei į redakciją siunčiami laidotuvių vainikai, nei pikti ir grasinantys prezidento skambučiai, nei bandymai padegti redakciją ir uždaryti laikraštį. L. Wickrematunge buvo labai kritiškas Šri Lankos prezidento Mahindos Rajapaksos atžvilgiu ir ne kartą demaskavo įvairius nusikaltimus, įvykdytus jo prezidentavimo laikotarpiu. Pavyzdžiui, jis rinko ir publikavo duomenis, kiek žurnalistų tam tikrais metais buvo nužudyta, į kiek jų buvo pasikėsinta, kiek laikraščių nustojo eiti, kiek interneto portalų buvo uždrausta ir t. t. Natūralu, kad tokia informacija sulaukdavo didelio ažiotažo, o suinteresuotiems asmenims tai labai nepatiko. Kai žurnalistas buvo nužudytas, Vakarų žiniasklaida šį įvykį vadino didžiausiu spaudos laisvės sprogimu Šri Lankoje, tačiau redaktoriaus mirtis laikraščio nepalaidojo ir jo misiją perėmė ištikimi kolegos. Dabar šis žurnalistas Tarptautinio spaudos instituto yra įtrauktas į didvyrių, kovojusių dėl spaudos laisvės, sąrašą.
Ne ką menkesne drąsa visame pasaulyje išgarsėjo Meksikos žurnalistė Lydia Cacho, kurios tyrimų taikiklyje – vaikų pornografija ir prostitucija, moterų teisių pažeidimai, organizuotas nusikalstamumas ir politikų korupcija. Pasidomėjus šios žurnalistės, kuri dabar yra garsi moterų teisių aktyvistė, istorija, iškart supranti, iš ko meksikietiškų serialų kūrėjai semiasi įkvėpimo. Jau 1990 m. jauna žurnalistė rašė ne itin šviesiomis ir linksmomis temomis – apie Kubos ir Argentinos mergaičių prostituciją. Vėliau žurnalistė dirbo laikraštyje „Por Esto!“, jame išgarsėjo savo skandalinga publikacija apie viešbučio šeimininko išnaudojamą mergaitę. 2005 m. pasirodė jos knyga „Los Demonios del Edén“ (liet. „Edeno demonai“), kurioje įsitraukimu į pornografijos klaną, veikiantį Kankūne ir JAV, kaltinami galingiausi šalies verslininkai ir politikai. Deja, knygos pasirodymas daug kainavo: iš pradžių vienas iš knygoje minimų verslininkų padavė L. Cacho į teismą už šmeižtą. Ją suėmę Pueblos policijos pareigūnai išvežė žurnalistę už miesto, įrėmė pistoletą į kaktą ir grasino, kad reikalui esant ją paskandinti, išprievartauti ar užmušti jiems vienas juokas. Tokius kaltinimus pareigūnai vėliau neigė, o žurnalistė greitai buvo paleista, nes nesulaukė šaukimo į teismą. Negana to, po dviejų mėnesių Meksiko miesto žurnalistai dovanų gavo įrašus, kuriuose girdėti, kaip verslininkas su vietos valdininku diskutuoja apie tai, kaip ketina suimti žurnalistę ir patupdyti už grotų, o ten – išprievartauti. L. Cacho po tokių veiksmo filmo vertų potyrių daug mąstė apie savo profesijos prasmę. Ji buvo įsitikinusi, kad žurnalistika yra realybę apšviečiantis žibintas, o mūsų, žurnalistų, užduotis – užtikrinti, kad dėl profesionalumo, etikos ir kitų išklausymo jis niekada neužgestų.
O Lietuva? Gera ir bloga naujienos
Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, įrodančių, jog žurnalisto profesija XXI a. vis dar galima didžiuotis. Deja, kaip minėjau straipsnio pradžioje, nematomame fronte esama ir tokių žurnalistų, kurie tarnauja ne visuomenės, o stambių verslo grupių ar įtakingų politikų interesams. Arba naivuolių ir marionečių, kurių dauguma net nesupranta, kad jais naudojamasi. Kai pradedi svarstyti apie žurnalistikos būklę Lietuvoje, užgriūva klausimai, į kuriuos atsakyti ir vienu sakiniu konstatuoti, kodėl žurnalistika mūsų šalyje yra tokia, kokia yra, nėra taip paprasta. Aišku tik viena: Lietuvoje esama daugybės problemų, apie jų egzistavimą visi žino ir jas būtų galima išspręsti, jei žurnalistai joms skirtų pakankamai dėmesio. Tik tada, kai problemos bado akis, atsakingos institucijos pajunta spaudimą jas spręsti ir yra priverstos reaguoti. Aišku dar ir tai, jog dėmesio verti reiškiniai, kuriems reikia didelio žurnalistų susitelkimo, dažnai paskęsta informacijos sraute.
Turbūt straipsnį prasmingiausia būtų baigti dviem – gera ir bloga – naujienomis. Pradėsiu nuo blogosios. Nesvarbu, apie ką rašytume Lietuvoje – apie į tam tikrų verslo grupių kišenes nukreiptus pinigus, apie korupciją ir neteisybę, apie nupjautas galvas – jokios atsakomosios reakcijos nebus. Paprasčiau tariant, tai nesujaudins nei kolegų, nei atsakingų valdininkų, kurie galėtų ką nors pakeisti. Jūsų sunkaus darbo ir ilgo tyrimo rezultatą geriausiu atveju vainikuos keli šimtai komentarų po straipsniu. Tuo viskas ir pasibaigs. Greičiausiai taip yra todėl, kad didelė dalis žurnalistų patys dirba verslo grupėse, turinčiose labai aiškiai išreikštus ir ne visada skaidrius interesus. Jų pašnekovai – šioms grupėms tarnaujantys populistai ir tokie žurnalistai – skambant linksmai muzikėlei šoka kalėdiniuose televizijų anonsuose pasipuošę Kalėdų Senelio kepurėlėmis baltais pūkeliais.
O gera naujiena yra ta, jog tikėtina, kad už tiriamąją žurnalistiką mūsų šalyje nebūsite nužudytas. Žurnalisto darbas yra pašaukimas ir manytina, kad tai pašaukimas keisti pasaulį į gerąją pusę. Įdomu tik, ar įmanoma tai padaryti pataikaujant oligarchų interesams.
Naujame solidžiausio ir įtakingiausio žurnalo „Valstybė“ numeryje taip pat skaitykite:
Kodėl pomidorai iš Vakarų - grėsmė nacionaliniam Rusijos saugumui?
Užvaldymo pasekmė: Ukrainai kariaujant su Rusija, Lietuvoje energetikos ministro postas atiteko Viktoro Uspaskicho komandai.
Lietuvos televizijų rinkoje įsigalėjusi oligopolija oligarchizuoja žiniasklaidą ir kėsinasi į internetą.
Faktai, demonstruojantys, kad Ukraina, kaip ir Lietuva, buvo sąmoningai ruošiama susinaikinimui.
Baudų ekonomika: Šveicarijoje milijonieriui skiriama milijoninė bauda, Lietuvoje - keturi baudos taškai.
