Pasak A. Matonio, dabar dažniausiai pasitaikančios informacinio istorinio karo apraiškos yra nostalgiškas požiūris į sovietmetį – toks karas vykdomas ne tik televizijos ekranuose kur šmėžuoja raudonos žvaigždės, bet ir kiekvienos parduotuvės lentynoje, dešrelių, alkoholinių gėrimų, duonos lentynose.
Pasak A. Matonio, bet koks praeities fakto iškraipymas yra grėsmė tautos identitetui. Pagrindine savo pasakojimo tema jis pasirinko Žalgirio mūšį. Garsaus lenų dailininko Jano Matejko paveikslo centre puikuojasi LDK kunigaikštis Vytautas didysis, o greta jo – Kryžiuočių ordino didysis magistras, kurį kėsinasi nužudyti lietuviai. Ir šie lietuviai pavaizduoti su kailinėmis kepurėmis bei plikomis krūtinėmis.
Su tokiu lietuvių atvaizdavimu A. Matonis kategoriškai nesutinka – pasak jo, iki šiol išlikusiose XIV a. graviūrose vokiečių pilyse galima matyti įamžintus lietuvių ir vokiečių mūšius – lietuviai šiose graviūrose yra sunkiai šarvuoti, puikiai ginkluoti ir su vėliavomis – o tai reiškia, kad lietuviai buvo ir organizuoti į būrius, o ne šiaip laisvai lakstančių laukinių gaujos. Ir lygiai taip pat puikiai ginkluoti buvo kryžiuočiai. Tai, pasak žurnalisto, reiškia, kad prie kryžiuočių ordino magistro pliki, kailiniais prisidengę kariai nebūtų priartėję nė iš tolo.
Filmą apie Žalgirio mūšio istoriją sukūręs A. Matonis (jį bus galima pamatyti jau lapkričio pabaigoje) su istorikų pagalba rekonstravo mūšio eigą – režisieriaus teigimu, pats mūšis vyko visai kitoje vietoje, nei dabar rašoma istorijos knygose ir visai kitaip išsidėsčius kariuomenėms: mūšis, pasak A. Matonio, vyko trimis kilometrais vakariau, lietuvių ir lenkų jungtinei kariuomenei esant pietvakariuose, o kryžiuočiams – šiaurės rytuose.
Ir tai, pasak A.Matonio, buvo priežastis, dėl ko mūšis neprasidėjo kariuomenėms susirinkus mūšio lauke – jungtinei lietuvių ir lenkų kariuomenei į akis švietė Saulė, todėl jie nieko nematė. Ir būtent dėl to mūšis, nulėmęs mūsų tautos likimą, prasidėjo keliomis valandomis vėliau, o ne todėl, kad Jogaila buvo be galo religingas ir visą ankstyvą rytmetį meldėsi už mūšio metu žūsiančių krikščionių sielas.
O visiems su tokia įvykių versija nesutinkantiems A. Matonis pasiūlė stoti prieš jį ir kautis.
