- Žurnale, redaktorės skiltyje, niekada nėra tavo nuotraukos. Kodėl? Nenori būti lengvai atpažįstama?
- Nesiekiu būti matoma ir žinoma. Kadangi turėjau galimybę pasirinkti, kaip elgtis, pasirinkau ir labai gerai jaučiuosi. Manau, kad kuriant žurnalą svarbus yra ne tik redaktorius, o visi jame dirbantys žmonės, kodėl turėčiau iš jų išsiskirti?
- Ar tavo profesinė svajonė buvo dirbti “Moters” žurnale?
- Aš apskritai nesvajojau dirbti žurnaliste. Žurnalistika – keistas mano gyvenimo vingis. Vilniaus universitete baigiau rusų kalbos ir literatūros studijas ir tik vėliau Cardiffo universitete Velse baigiau žurnalistikos magistro studijas. Ir tai padariau jau po to, kai visai netikėtai buvau pakviesta dirbti į dienraštį „Respublika“.
Buvau baigusi Vilniaus universitetą, tačiau darbo net neieškojau, nes po metų ketinau stoti į doktorantūrą. Vis dėlto nesinorėjo sėdėti be kapeikos kišenėje ir kai 1993 metų pradžioje kaimynė pasiūlė dirbti stende tuo metu Sporto rūmuose rengiamose įvairių prekių mugėse – sutikau.
Vieną dieną pro šalį ėjo „Respublikos“ redaktorius Vitas Tomkus, aš jį pamačiusi, matyt, per daug garsiai apie tai pasakiau savo kolegei. Jis stabtelėjo, užsuko į mūsų stendą, apžiūrėjo baldus ir šviestuvus, kuriuos siūlėme ir po to lyg tarp kitko paklausė: „Gal norėtumėt pas mus padirbėti? Man kaip tik reikia asistentės.“
Pradžioje atsisakiau, bet vėliau, kai vėl reikėjo darbo, paskambinau ir paklausiau, ar kvietimas dar galioja. Maniau padirbėti tris mėnesius, o tada stoti į rusų lingvistikos doktorantūrą. Tačiau trys mėnesiai tapo aštuoneriais darbo metais. Dirbau užsienio naujienų skyriuje ir jaučiausi puikiai, nes mane visada domino ir domina tai, kas vyksta pasaulyje. Tuo metu ten dirbo daug puikių žurnalistų ir asmenybių – Ričardas Gavelis, Rūta Grinevičiūtė, Violeta Gaižauskaitė, Algimantas Žukas, Aldona Kvedarienė, Dalia Jazukevičiūtė.
- Dirbai kitame tuo metu labai populiariame žurnale moterims „Ieva“. Apie įdomaus ir naujoviško tuo metu žurnalo įkūrėjos ir vyriausiosios redaktorės Evos Tombak nenuspėjamą charakterį sklando legendos. Kokia tavo versija?
Tuo metu žurnalistų bendruomenėje sklandė nuomonė - jeigu dirbai pas V. Tomkų ir E. Tombak, tai gali sakyti, kad tau niekas nebesunku – profesinė jūra iki kelių. Jie abu labai reiklūs vadovai.
Tačiau su jais abiem dirbti buvo labai įdomu. „Ieva“ man labai patiko, žurnalą skaičiau nuo pirmojo numerio. Evos reikalavimai kolektyvui buvo didžiuliai. E. Tombak charakteris sunkus, bet, kai dirbi su asmenybėmis, nesitiki, kad bus lengva. Kita vertus, o kodėl turėtų būti lengva?
Šiame žurnale susiformavau kaip vadovė, turinti aiškius kriterijus, kokio rezultato norėčiau.
- Ką rodo apklausos – kas skaito jūsų žurnalą?
- Žurnalą „Moteris“ skaito išsilavinusios, aktyvios šeimos moterys, gaunančios vidutines ir aukštesnes pajamas, pagrindinė auditorija pagal amžių – 35-erių metų skaitytojos, nemaža dalis yra vyresnės moterys bei jų dukros.
Taip formuojami įpročiai ir auga nauja skaitytojų karta. Radę žurnalą namie, jį pasklaido ir vyrai. Per apklausas paaiškėjo, kad vyrai perskaito žurnale spausdinamus interviu su asmenybėmis, jiems patinka temos apie šeimos gyvenimą, juos domina kelionių ir maisto rubrikos.
Į rubriką „Kulinarinės kelionės“ rašanti Aistė Misevičiūtė yra tikras atradimas. Ji turi galimybę keliauti po visą pasaulį, lankosi geriausiuose pasaulio restoranuose ir originaliai, talentingai aprašydama įspūdžius, plečia skaitytojų akiratį šioje srityje, sužinome apie kulinarijos naujienas, apie kurias galbūt niekada nesužinotume.
Praėjusiais metais Aistė įtraukta į komisiją, kuri reitinguoja geriausius pasaulio restoranus. Žinau, kad ji yra vyrų mėgstama autorė.
Šiuo metu žurnalo tiražas – 21 – 22 tūkstančiai, ir, kadangi vieną numerį dar perskaito trys - keturi žmonės, tai galima daryti išvadą, kad vieną numerį perskaito iki 80 tūkstančių skaitytojų. Vilniaus ir kitų miestų skaitytojų interesai, poreikiai taip pat skiriasi. Privalome ir į tai atsižvelgti.
Pagrindinė žurnalo užduotis – pozityvumas. Siekame, kad net liūdniausioje istorijoje būtų šviesos, vilties. Negatyvo aplinkui ir taip yra per daug.
-Jau įpratome skaityti ir internetinę žurnalo versiją. Galbūt portalo skaitytojai skiriasi nuo žurnalo?
-Portalas „Moteris.lt“ turi 120 – 130 tūkstančių unikalių lankytojų. Tyrėme ir tai, kas skaito internetinę žurnalo versiją. Apklausoje dalyvavo per du tūkstančius žmonių ir paaiškėjo, kad jauniausia portalo skaitytoja yra šešiolikos metų, o vyriausia – aštuoniasdešimties.
Mūsų auditorija labai reikli. Nuvertinantieji moterų skaitytojų auditoriją, manydami, kad jai tinka bet kokio lygio straipsniai, labai klysta. Moterys vertina kokybiškus straipsnius ir nori gerų, įdomių publikacijų.
-Ir pirmoji „Moters“ redaktorė Stefanija Paliulytė – Ladigienė, ir antroji Marija Draugelytė – Galdikienė buvo aktyvios redaktorės, siekusios keisti moters padėtį visuomenėje, žinomos ir svarbios asmenybės to meto inteligentijos atstovės. Kokią misiją esi paskyrusi sau?
- Žurnalas nėra nutolęs nuo istorinių siekių, prioritetų. Stengiamės laiku sureaguoti į visuomenėje vykstančius pokyčius. Aktyviai dalyvaujame akcijose ir judėjime „Prieš smurtą prieš moteris“.
Nuo 1992 metų žurnalas renka Lietuvos metų moterį. Mano manymu, tai labai svarbus apdovanojimas, nes valstybė nelabai linkusi įvertinti moteris. Kartą net skaičiavau, kiek valstybinių apdovanojimų gavo moterys, ir rezultatas – tikrai nedžiuginantis. Mes norime, kad visuomenė žinotų apie moteris, kurios dažniausiai tyliai, nesireklamuodamos atlieka didžiulius darbus - rūpinasi neįgaliais vaikais, imasi įvairių socialinių iniciatyvų, atlieka mokslinius darbus, savo kūryba palaiko mūsų visuomenės kultūrinį lygį.
-Redakcijoje dauguma dirbančiųjų – moterys. Kaip pavyksta išlaviruoti ir neužplaukti ant povandeninių rifų? Tiki moteriška bendryste ar esi iš tų, kurios sako, kad moteris moteriai visada konkurentė ir jokio geranoriškumo tikėtis neverta?
- Nėra lengva dirbti moteriškame kolektyve. Esame mažas kolektyvas, o vadovė privalo jausti, kas jame vyksta. Visgi esu įsitikinusi, kad kuriant žurnalą neįmanoma nejausti bendrystės. Jeigu nėra bendrystės, tai nebus ir žurnalo.
Visada stengiuosi klausti žurnalistų, ką jie patys norėtų rašyti, ką mano apie vieną ar kitą temą. Darbe esame lyg maža šeima, kolegos turi tradiciją kartu pietauti redakcijos virtuvėlėje – ragauja vieni kitų gaminto maisto, daug kalbasi apie kulinariją, juokauja. Pasitaiko ir konfliktinių situacijų, nes kolektyvas mažas, o darbo krūviai kartais yra didžiuliai, atsiranda įtampa, bet stengiuosi, kad ant santykių seklumos neužplauktume.
- Sovietmečiu „Tarybinės moters“ tiražai buvo stulbinami. 1989 – 1991 metais vieno numerio tiražas būdavo pusė milijono ir daugiau. Ką turėtumėt padaryti, apie ką ir kaip parašyti, kad staiga vieno numerio tiražas, tarkime, padvigubėtų?
- Ne tas metas, kad būtų tokie tiražai. Sovietmečiu nebuvo pasirinkimo. Kai kuriuos leidinius žmones versdavo prenumeruoti, juos prenumeruodavo įstaigos. Dabar leidinių pasirinkimas didžiulis.
Nemanau, kad viena publikacija galėtų taip radikaliai pakelti tiražą. Kai rašytoja Jurga Ivanauskaitė 2006 metais buvo išrinkta Lietuvos metų moterimi ir pasirodė žurnalo viršelis su jos nuotrauka, kur Jurga nepabijojo pasirodyti su trumpu plaukų ežiuku, numerį išpirko per savaitę. Tačiau tokio masto asmenybių, kaip Jurga, kurios žavi ir įkvepia žmones, mes turime labai mažai.
-Pagal kokius kriterijus atrenkate galimus žurnalo pašnekovus – jie turi būti originalūs, netradiciškai mąstyti, būti gyvenime kažko pasiekę ir siekiantys?
- Stengiamės kalbinti ir visuomenei pristatyti žmones, kurie šiuo metu pasižymi savo darbais, kūryba. Skaitytojams įdomūs rašytojai, muzikai, aktoriai, jie nori iš arčiau pažinti tuos, kurių kūrybą skaito, kuriuos mato vaidinant, dainuojant, šokant balete, kuriant verslą. Kiekvienais metais vasario numerį skiriame jauniesiems talentams.
Pristatome įdomiausius kūrėjus iki trisdešimties metų. Man pasisekė, kad nereikia ieškoti kompromiso, tarp to, ko norėtų skaitytojai ir mano pačios nuostatų. Man patinka tai, ką darome.
-Ar atsižvelgiate į pašnekovų pageidavimą suderinti straipsnį, ką nors pakeisti, išbraukti?
- Visada, jei tik žmogus pageidauja, atsižvelgiame į jo prašymus, mes – už etišką žurnalistiką. Kai kurie nenori, kad pokalbis būtų spausdinamas portale, nes jiems morališkai sunku dėl įžeidžiančių komentarų, tad ir nepublikuojame. Būkime atviri – kurio iš mūsų nesužeistų piktas komentaras?
Neseniai britų spaudoje skaičiau, kad šios šalies žiniasklaida ėmė galvoti apie tai, kad dėl žmogaus žeminimo, skaudinimo viešojoje erdvėje turėtų būti skiriama bausmė. Kita vertus, negalima žurnalisto išnaudoti tarsi psichoterapeuto, kai jam išsipasakojama, o paskui reikalaujama perrašyti interviu. Nepadoru atsisakyti beveik visų savo minčių, nes taip gaišinamas žurnalisto laikas. Taigi eismas turėtų būti dvipusis.
-Iš to, ką pasakei, galima manyti - esi iš tų žiniasklaidos darbuotojų, kurie žino, kad laikraščiu ar žurnalu galima užmušti ne tik musę, bet ir žmogų?
- Žinoma, žiniasklaida yra galingas ir kartais galintis žmogų užmušti ginklas.
-Tuo pačiu oponuoji tiems, kurie sako, kad skaitytoją pritraukti, sudominti galima tik paskelbus sensaciją, negirdėtą, šokiruojančią informaciją apie žmogų?
- Laikomės principo - asmeniškai neįžeisti žmogaus, kuris geranoriškai duoda interviu. Nežinau, ar skaitytojai tikrai trokšta sensacijų. O gal žmonės valgo tokį maistą, kuriuo maitinami, kuris jiems siūlomas? Juk skaitytojus iš dalies užsiauginame patys.
Labai patiko kadaise Andriaus Mamontovo išsakyta mintis, kad nereikia galvoti, jog anapus sėdi kvailas skaitytojas, kvailas žiūrovas, kuriam įdomios tik jo miestelio problemos arba šokiruojančios sensacijos. Mūsų žurnalas taip pat iš dalies yra įrodymas, kad skaitytojui reikia ir kitokio turinio.
-Ką pati skaitai? Ko pasigendi Lietuvos žiniasklaidoje?
- Skaitau užsienio žurnalus moterims ir kai kuriuos laikraščius anglų kalba internete. Man labai patinka kultūriniai leidiniai, bet kol kas Lietuvoje nematau kultūrinio leidinio, kuris būtų skirtas platesnei auditorijai. Man patiko „Literatūra ir menas“, kai jam vadovavo Vytautas Rubavičius. Jeigu būtų tokia galimybė, mielai kurčiau kultūrinį leidinį.
-Amžinas klausimas, kaip suderinti šeimą ir karjerą. Atrodo, tau tai pavyko. Ar labai didelėmis pastangomis?
- Gimus dukrai ją auginau devynis mėnesius,vėliau vis dėlto teko grįžti į darbą. Negalėčiau nedirbti. Tačiau labai vertinu moteris, kurios atsiduoda šeimai, nes auginti vaikus – tikrai nėra lengvas darbas.
Aš, būdama vien namų šeimininke, nesijausčiau laiminga. Man patinka kūrybinis procesas. Manau, ir vaikui įdomesnė mama, turinti savo mėgstamą darbą, veiklą. Moterys yra labai kūrybingos ir gali daug ką nuveikti dėl visuomenės. Ir pirmoji žurnalo redaktorė ragino skaitytojas neužsidaryti namuose, būti aktyviomis ir kaip pavyzdį paminėjo Skandinaviją, kur moterys ir vyrai dalijasi darbais. Ragino ir lietuves kviesti savo vyrus, kad jie padėtų dirbti įvairius kasdienius darbus.
-Tavo vyras dramaturgas Marius Ivaškevičius, garsių ir įdomių pjesių „Madagaskaras“, „Mistras“ autorius. Patvirtink arba paneik mitą, kad su menininku gyventi reikia ypatingos kantrybės ir supratimo.
- Su menininku iš tiesų nėra lengva gyventi, bet mes jau kartu keturiolika metų. Kūrėjui reikalingos kūrybinės atostogos ir tada šeima laikinai lieka be tėvo ir vyro, man tenka daugiau kasdienio krūvio. Tačiau aš neįsivaizduoju gyvenimo su kitokios profesijos vyru. Mums įdomu kartu gyventi, turime sąlyčio taškų, kurie mus labai artina. Domimės vienas kito darbu, semiamės įkvėpimo ir iš šeimos. Nustembu kartais Mariaus pjesėse radusi mano ar dukros gyvenime pasakytų frazių.
-Turi teisę, o gal pareigą pirmoji perskaityti Mariaus rankraščius?
- Taip, paskaitau ir pasakau savo nuomonę, jei manęs klausia. Nesu pataikaujanti skaitytoja ir jei man kas nepatinka, tai ir pasakau. Manau, kad Marius šiuo metu yra vienas iš originalesnių kūrėjų Lietuvoje.
- M. Ivaškevičiaus pjesėse pilna originalaus, ne lėkšto humoro. Žinau, kad kai kurie publikos linksmintojai namuose yra neatpažįstami – mąslūs, rimti. Ar šeimoje, kasdienybėje jis demonstruoja ivaškeviškišką humorą?
- Marius mėgsta pokštauti, reikėjo laiko perprasti jo savotišką humorą, nepriimti visko už gryną pinigą. Dukra irgi tai paveldėjo ir jau dabar pasižymi mažomis intelektualiomis apgaulėmis. Jei žmogus neturi humoro jausmo, tai tragedija. Mes abu mėgstame papokštauti. Manau, Marius formuoja lietuvišką gero humoro jausmą. Atrodė, kad pjesė „Madagaskaras“ kels juoką tik lietuviams, bet, ją žiūrėdami, juokiasi viso pasaulio žiūrovai, matyt, pagautas universalaus humoro siūlas.
-Kaip tau atrodo, ko labiausiai trūksta Lietuvos moterims – meilės, laiko ar pinigų?
- Labiausiai trūksta meilės ir pagarbos. Pinigų dauguma moterų turbūt užsidirba daugiau negu vyrai, nes, pagal statistiką, Lietuvoje dirba daugiau moterų negu vyrų. Todėl galima daryti išvadą, kad šalies ekonomika laikosi ant moterų pečių. Tačiau pagarbos moterims trūksta. Mūsų visuomenėje apskritai labiausiai trūksta meilės ir pagarbos vienas kitam, trūksta to, kas nieko nekainuoja.
