Jos žodžiais, linksmintojai, kaip amatą išmanantys artistai, kuria spektaklį, kur viskas turi vykti pagal jų sugalvotą scenarijų, o svarbiausia – kad publika plotų. „Žurnalistas, savo ruožtu, pristatydamas įvairias argumentuotas nuomones, požiūrius (ar galimybe juos pristatyti) gali ieškoti tiesos. Ieškodamas ir klausdamas, o ne siekdamas įtikti ir patikti“, - pabrėžė R. Miliūtė.

Anot jos, gilias tradicijas turinčiose valstybėse bulvarinė žiniasklaida irgi egzistuoja, tačiau jos puslapiuose ar laidose paprastai neišvysi „Vyriausybės nario interviu ar jo atliekamą pasodoblį, paįvairintą komentarais apie antrąjį galą“. Pasak R. Miliūtės, užribis turi teisę egzistuoti, bet nepretenduoti į solidumą ir patikimumą.

Laidą „Teisė žinoti“ per LTV vedanti žurnalistė pripažino, kad jai tenka patirti politikų spaudimą. „Jei neskaičiuosime periodiškų ir niekuo nepagrįstų pavaitojimų Seime apie mano kosminį atlyginimą, kurio taip ir negavau“, - sakė R. Miliūtė.

Žiniasklaida vadinama „ketvirtąja valdžia“. Ar Lietuvoje nepriklausoma žiniasklaida turi galios, prilygstančios politikų arba didžiojo verslo galiai? Ar ją galima vadinti „valdžia“?

Galima, bet Lietuvoje tai dažnai ne pačios žiniasklaidos, su jos funkcija informuoti, įtaka, bet savininkų interesų galios tąsa. Kai žiniasklaidos priemonė, kad ir metų metus dirbanti nuostolingai, išlaikoma tam, kad būtų galima suvedinėti verslo ar asmenines sąskaitas, ji atsiduria toli nuo to įprasto ketvirtosios valdžios apibrėžimo ir suvokimo.

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį politikai buvo labai jautrūs žiniasklaidos apie juos skelbiamai informacijai. Po kai kurių žurnalistinių tyrimų, išviešintų faktų skubiai atsistatydindavo. Ar kinta ši tendencija? Kodėl?

Man neatrodo, kad jie buvo labai jautrūs ir skubėjo trauktis iš postų. Prisiminkime kad ir Adolfo Šleževičiaus indėlio atsiėmimo iš LAIB istoriją, kai buvo aiškinama, neva jam nežinant indėlį „sutvarkęs“ padėjėjas. Ir tai, kaip vėliau dalis indėlio buvo grąžinta į bankrutuojantį banką, verta atskiro pasakojimo...

Dabar juokinga, bet tada buvo aiškiau, kur yra faktai, o kur – pseudožurnalistų pateiktos neva „sensacijos“. Gal tai ir yra priežastis, dėl kurios svarbius dalykus galima paslėpti po bulvarinės žiniasklaidos paistalais, mostelėjus ranka pasakyti - „juk matot, kas per nesąmonės visur“ ir dėl to nereaguoti į patikrintus faktus.

Tai padeda kurti ydingą padėtį – kol politikai mėgaujasi pramoginės ar bulvarinės žiniasklaidos dėmesiu, kitos žiniasklaidos žurnalistams tenka susidurti su arogancija ir aiškinimais, kad, matote, vienam ar kitam veikėjui nedera diskutuoti kad ir svarbiausiu tuo metu ekonomikos ar kitu klausimu, nes tai sumenkinsią jo autoritetą. Aš manau, kad taip tiesiog dangstoma kompetencijos stoka arba nesugebėjimas apginti savo sprendimų.

Kada paskutinį kartą matėte diskutuojantį su specialistais energetikos ministrą Arvydą Sekmoką? Tarsi energetika ir visas jos ūkis su specialiai tam įkurta ministerija nėra visuomenei svarbūs dalykai.

Pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį sumažėjo. Kas dėl to labiau kaltas – patys žurnalistai ar politikos ir verslo spaudimas?

Pasitikėjimas žiniasklaida buvo nenormaliai aukštas, nesigilinant net į tai, ar pačiai žiniasklaidai jis svarbus. Šiuo atžvilgiu reiktų klausti: ar ji gali skelbti bet ką, kad tik ją vartotų – skaitytų ir įsijungtų, ar ji apsieis be nuogų merginų nuotraukų bei širdį veriančių vienadienės žvaigždutės atsivėrimų apie tai, kur ji pirko geltoną rankinę ar melsvaplaukį katiną? Ar apsieidama be tokių „vertybių“ ji pasitenkins mažesniu tiražu ar auditorija, tačiau sieks tapti solidžia?

Kritusių reitingų nedramatizavau ir nedramatizuoju. Kur kas baisiau, kad per dvidešimt metų veik nepadaugėjo supratimo, jog ne viskas, ką „rodo per televizorių“ arba „laikraštyje rašė“ yra žurnalistika ir kad žiniasklaida žiniasklaidai nelygu.

Taip, gilias tradicijas turinčiose valstybėse bulvarinė žiniasklaida irgi egzistuoja, ir seniai. Tačiau nei Jungtinėje Karalystėje, nei JAV nešautų į galvą, kad jos puslapiuose ar laidose išvysi Vyriausybės nario interviu ar jo atliekamą pasodoblį, paįvairintą komentarais apie antrąjį galą. Užribis turi teisę egzistuoti ir egzistuoja, bet yra užribis. Nori – skaitai jį, nori – dirbi jame, bet nepretenduoji į solidumą ir patikimumą.

Jei jau kalbame apie politikų ar verslo spaudimą tam, ką priimta laikyti žurnalistu, o ne linksmintoju, tai kiekvienas laisvas rinktis, ar laikytis profesinės etikos, ar vykdyti su ja prasilenkiančius nurodymus, kad ir kas juos dalintų. Gaila žiūrėti į žmones, kurie turi versti kailį sulig kiekvienu vadovybės pokyčiu, tačiau yra tokių, kurie kailio niekada neverčia ir kvailio vietoje neatsiduria. Tai juk tinka ne tik žiniasklaidai.

Ar Jus tenkina žodžio laisvės būklė Lietuvoje? Kokių turite nuogąstavimų?

Žodžio laisvės per akis, sąžinės – per mažai. Jei galima dergti žmones be jokių faktų tam, kad taptum populiarus ir gautum už tai pinigų, ką tai turi bendra su žodžio laisve?

Informacinis raštingumas Lietuvoje tebėra nežinoma žemė. Kartą prisiverčiau pažiūrėti vieną lietuviškos televizijos laidą ir tiesiog susumuoti joje pateikiamus vienos neva nelegalios veiklos Vilniuje skaičius, kaip jie buvo pateikiami toje laidoje. Tokios apyvartos ir pelno pavydėtų ir Pietų Amerikos narkotikų karteliai, ir ginklų kontrabandos caras Viktoras Butas. Bet ar daug žiūrovų panašiai skaičiuoja ir susimąsto, ar pateikiami dalykai apskritai yra įmanomi? Maža to, daug kas tokios „informacijos“ rodytojus vis tiek laiko žurnalistikos dalimi. Žurnalistikai tai tikrai ne į gera.

Kaip ekonominė krizė ir mokesčių reforma paveikė Lietuvos žiniasklaidos būklę: ar žurnalistika tapo labiau nepriklausoma, ar kaip tik – priklausoma?

Ir krizė, ir reforma padėtį pablogino. Kurti gerą produktą veltui mažai kas nori. O parengti tiek pat straipsnių ar laidų už keliskart mažesnes lėšas sugeba ne visi. Kai girdžiu ar skaitau žiūrovų klausimus – „kiek galima rodyti užsienio agentūrų parengtą medžiagą; žiūrėkit, kad ir Rusijos televizijos daug ką nufilmuoja ir štai kokių laidų apie kultūrą ir meną parengia“, tegaliu atsakyti klausimu į klausimą: kaip jums atrodo, ar jie skraido, skambina ir samdo žmones už tyro lietaus lašelį?

Tas pat sakytina ir apie informaciją, ne tik kultūros laidas. Geri dalykai dažniausiai kainuoja, ir kainuoja ne tik žmonės – kainuoja technika, kurios dykai niekas neduoda. Dėl to rašinėlių ar reportažų, kurie išties yra reklaminiai, tačiau pateikiami kaip informaciniai, tik daugės, o ne mažės.

Jei negali išsilaikyti ir išlaikyti savo žmonių, tai anokia čia nepriklausomybė. Iki tokio solidarumo, kai žiniasklaidos priemonių vadovai (jau nekalbu apie savininkus) nepažymėtai reklamai paskelbtų nulinę toleranciją ir, gerbdami save ir savo auditoriją, šios nuostatos laikytųsi, yra dar toliau, nei iki visų mūsų parlamentarų reikiamos kompetencijos ir sugebėjimų ją pasiekti.

Visuomenėje pastaruoju metu plinta žurnalistikai nepalankūs stereotipai. Vieni sako, kad žurnalistas negali būti objektyvus, nes viskas esą subjektyvu. Kiti tvirtina, kad žurnalistas negali ieškoti tiesos, nes tiesos nėra – neva esančios tik įvairios nuomonės ir įvairūs požiūriai. Jei nėra nei tiesos, nei objektyvumo, tai ką veikia žurnalistai? „Kabina makaronus“?

Grįžkim prie to, kad žurnalistais turėtume vadinti žurnalistus, o ne cirkininkus. Pastarieji, kaip amatą išmanantys artistai, kuria spektaklį, kur viskas turi vykti pagal jų sugalvotą scenarijų. Apsaugok, Viešpatie, kas nors pasakys ką nors, kas nepatiks ar per mažai patiks areną užpildžiusiai publikai: ta neplos. Žurnalistas, savo ruožtu, pristatydamas įvairias argumentuotas nuomones, požiūrius (ar galimybe juos pristatyti) gali ieškoti tiesos. Ieškodamas ir klausdamas, o ne siekdamas įtikti ir patikti.

Ne viskas yra subjektyvu: subjektyvūs yra vertinimai, bet ne pati tiesa. Jei lyjant žurnalistas sakys, kad lauke yra sausa, nes nelyja, tai jau bus ne „subjektyvus vertinimas“, o netiesa, ar ne? Žinoma, gyvenimas kupinas daug sudėtingesnių situacijų, bet jei jau nežinai patikrintų dalykų, faktų, pirma pamoka žurnalistui yra tokia: jei nežinai, tai nesakyk, kad žinai.

Kai kas tvirtina, kad žurnalistika – mirštanti profesija, nes šiuolaikinei visuomenei nebereikia tikrų žinių: ji tingi skaityti analitinius straipsnius, žiūrėti analitines laidas, gilintis. Ji nori tik pramogų, „popso“ ir paviršutiniškų informacijos nuotrupų blizgiuose pakuotėse, kurias galima būtų lengvai ir greitai „praryti“. Ar sutinkate su šiuo požiūriu ir pesimizmu žurnalistikos, kaip profesijos, atžvilgiu?

Ne. Kai atsirado radijas, pranašavo (ir atrodė, pagrįstai) spaudos mirtį. Lygiai taip pat televizija turėjo būti radijo giltinė, o internetas – visų jų, kartu sudėjus, apokalipsė. Jau tyliu apie mobilųjį Internetą… Bet nepaisant būdo “pasiimti” informaciją iš ten, kur ji pateikiama ar kur ją pats pasidėjai – nesvarbu, ar tai laikraštis ryte, radijas pakeliui į darbą automobilyje ar Internetas su iPod’u bet kuriuo patogiu metu bet kur, - kažkas tą informaciją turi parengti. Manau, kad tai dar ilgai darys žurnalistai.

Asmeniniai ar kiti tinklalapiai irgi – ne išeitis. Gerai ir sveikintina, jei turi galimybių skaityti, sisteminti ir analizuoti bet kurios srities pirminį informacijos šaltinį. Bet kiek tam reikia laiko ir žinių?

Nuolat skaitau poros Lietuvos Vyriausybės narių puslapius, bet vertinu juos kaip būdą susipažinti su tų žmonių nuomone ir patirtimi, o ne kaip žurnalistiką, nors jie rašo geriau už daugelį mano kolegų. Gerai, kai darbas toks – skaityti, žiūrėti ir kuo daugiau sužinoti. O jei mano profesija būtų kita? Kieno sąskaita reikėtų gauti laiko bent permesti akimis visus tuos puslapius?

Tingi ne visi: tie, kuriems išties reikia, netingi ieškoti informacijos. Ne visi žmonės nori tik pigaus „popso“. Yra norinčių žinoti ne tik apie tai, kas vyksta už jo tvoros, bet ir sužinoti, tarkime, technologijų, medicinos naujienas. Tam neužtenka, tiksliau, net nereikia skaityti specializuotų publikacijų. Žurnalistų darbas kaip tik yra pateikti tas naujienas suprantamai ne specialistams. Pageidautina – patiems suprantant, ką jie pateikia…

Ar Jums asmeniškai pastaruoju metu yra tekę patirti politikų spaudimą?

Nelygu, ką vadinsime „spaudimu“ ir ką – „pastaruoju metu“. Gyvenimo būdo reporteris šioje vietoje turėtų parašyti „šypsosi“ arba „nusijuokia“... Jei neskaičiuosime periodiškų ir niekuo nepagrįstų pavaitojimų Seime apie mano kosminį atlyginimą, kurio taip ir negavau, tai – yra. Asmenišką ir be proto skaudų, prieš pat tiesioginę laidą. Gal tai buvo labiau bandymas išmušti iš vėžių? Tas politikas dabar Seime, bet jei laidoje galvosi apie asmeninius dalykus, laidai – ne į gera.

Protingi politikai patys niekada neskambino pasakyti, kas turėtų būti aptariama laidose ir kas – ne. Bent kiek „apsitrynę“ irgi nebeaiškina, kaip turėčiau dirbti. Tik vienas žurnalistu anksčiau vadinęsis Ministro Pirmininko patarėjas leido sau parašyti, kad LRT eteryje organizuoti diskusiją apie visuomeninio transliuotojo veiklą neva yra nekorektiškas lobizmas. Bet apie kailio keitimą jau kalbėjau anksčiau...

Dažnai skambina ir rašo žiūrovai. Jiems jau bandau paaiškinti, kaip pasirinkau temą ir pasikviečiau dalyvius, kitus dalykus. Mus išlaiko ne politikai, kurie ateina ir nueina, pasibaigus jų kadencijoms. Jei žiūrovai tiek reikalautų iš tų, už kuriuos balsavo, tik džiaugčiausi.

Kaip Jums pavyksta laidose suderinti du sunkiai suderinamus siekius: kalbėti apie tai, kas populiaru bei traukia masinės auditorijos dėmesį tai, kas išties svarbu, bet yra palyginti nedaugeliui žmonių rūpimas bei dominantis dalykas?

Jei pavyksta, tai tik todėl, kad svarstau, ar tema aktuali ir kiek žmonių gyvenimų ji gali paliesti. Niekada nesirenku temos tik dėl to, kad ji pikantiška ir tik tenkinanti smalsumą, bet neteikianti jokios svarbios informacijos.

Jeigu dirbčiau kitaip, šiomis dienomis turėjau tartis ne dėl laidų apie „Sodros“ reformas ar biudžetą, o apie tai, ką pavogė arba nevogė kažkokia dainininkė, garsi vedyboms su asmeniu, nuteistu už dvigubą žmogžudystę. Turiu tą prabangą – mąstančius žiūrovus. Atrodo, jau sakiau, kad ne visiems reikia tik pramogos...