- Dalis žiniasklaidos ekspertų, taip pat LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius LRT įstatymo pataisose įžvelgia bandymą visuomeninį transliuotoją suvalstybinti. Ką Jūs matote šiose pataisose?

- Laisvai galima interpretuoti, kad pastangos keisti tarybos narių skyrimo tvarką – puiki sąlyga pakeisti vienų ar kitų nemėgstamą generalinį direktorių. Daug žmonių taip mano. Tačiau Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas ponas Valentinas Stundys man sakė, kad jų misija – sustiprinti LRT tarybą. Jis išsakė viziją - nežinau, kiek ji įgyvendinama - padaryti, kad taryba būtų nepriklausoma nuo administracijos, iš kurios gauna algą, kad ji būtų finansuojama atskira Seimo tvirtinama biudžeto eilute ir būtų nepriklausoma.

Kai kuriuos tarybos narius pažįstu, man ponas Artūras Račas visai nepanašus į individą, kuris nesugebėtų būti nepriklausomas. Koncepcija, kad LRT taryba būtų nepriklausoma, panaši į įžvalgą, kad dabar tie žmonės valdomi administracijos.

Mano supratimu, ne šis uždavinys yra pirmaeilis stiprinant LRT. Gal reikėtų didinti piliečių informacinį raštingumą, gebėjimą gauti svarbiausias žinias, reikalingas patiems spręsti svarbiausias problemas, išmokti kartu sąveikauti, atsakingai spręsti problemas.

Mano supratimu, Seimas daro ne svarbiausią - LRT skiria vaistus nediagnozavęs.

- Kaip vertinate iniciatyvą LRT eteryje uždrausti reklamą?

- Štai knygoje „Televizijos autonomija ir valstybė“ rašoma, kad „Apžvalgininkai iki šiol nėra vienos nuomonės, ar reklama arba kokia kita komercinė veikla susilpnina galimybes visuomeniniam radijui ir televizijai atlikti savo misiją“.

Tai kodėl dabar tą daryti? Ar tokiu atveju bus abonentinis mokestis? Kaip galima kažką daryti nepagalvojus, kaip bus generuojami pinigai? Kol jie neturi vizijos, visa, ką jie daro, nepadės sukurti pasitikėjimo.

- Keletą mėnesių vyksta aršūs ginčai dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo. Kas tai - siekis apsaugoti nepilnamečius, ar bandymas nutraukti dėmesį nuo kitų dalykų?

- Žmonėmis lengva nepasitikėti, tačiau aš norėčiau ieškoti kokių nors gerų ženklų, nes ir taip blogio daug. Atvirai pasakius, aš nesuprantu Seimo intencijų. Vienareikšmiškai vaikus reikia saugoti nuo smurto ir nešvankybių. Jei per nacionalinę televiziją iki 23 val. skamba angliški arba rusiški keiksmažodžiai, tai tikrai nepadeda tėvams gerai ugdyti vaikus.

Iki šiol galiojęs įstatymas yra įgalinęs įvairias institucijas su tuo kovoti. Bet kodėl lig šiol jų pastangos nebuvo efektingos ir veiksmingos? Aš nelabai suprantu, kodėl reikia keisti įstatymą. Gal žmonės, kurie dirba tose institucijose, gali pasakyti, kad tereikia minimalių pokyčių.

Tai - laiko gaišimas. Dabar būtų žymiai prasmingiau turėti aiškią žiniasklaidos reformos koncepciją. Seimas, kaip teisėkūros institucija, turėtų tai intensyviai diskutuoti su įvairia žiniasklaida. Teisinga Seimo pastanga būtų turėti aiškią viziją, kokios žiniasklaidos sistemos Lietuvai reikia.

-Seimas skubos tvarka ėmėsi iniciatyvos ir pasiekė, kad žurnalistų etikos inspektoriumi būtų skiriamas teisininkas. Ar tai irgi vienas iš bandymų daryti įtaką žiniasklaidai?

- Tą galima interpretuoti įvairiai. Kodėl inspektoriui reikia teisininko išsilavinimo? Jeigu mes, pavyzdžiui, norime įgyvendinti Europos Komisijos politinę valią siekiant sukurti žiniasklaidos monopolijų nedominuojamą žiniasklaidos rinką, tada reikėtų ekonomisto išsilavinimą turinčio asmens.

Neretai lieka įspūdis, kad užkertamas kelias vienam ar kitam asmeniui užimti kažkokį postą įstatymu, specialiai pritaikytu jam. Kol nėra aiškios koncepcijos, ko siekiama, pavienės pastangos atrodo įtartinos.

- Ar visas minėtas valdančiųjų iniciatyvas galime laikyti bandymu suvaržyti žiniasklaidos laisvę?

- Mes galime konstatuoti, kad šios pastangos be aiškios žiniasklaidos reformos vizijos yra tik laiko švaistymas. Tai neprofesionalu netgi teisėkūros atžvilgiu, neprofesionalu verslo valdymo atžvilgiu. Žmonės, aišku, gali teisintis, kad skuba įgyvendinti, bet kai neturi aiškios vizijos, aiškių politikos gairių, ką darysi, pastangos kitų žmonių gana pagrįstai gali būti interpretuojamos kaip noras išsiaiškinti su kritikais, noras turėti tinkamus žmones svarbiose vietose. Deja, Lietuvos politikos elitas nesubrendo turėti rimtą žiniasklaidos reformos koncepciją.

Ruošdamasis interviu paskambinau V. Stundžiui ir bandžiau suprasti, kokia yra pagrindinė visų teisėkūros iniciatyvų intencija. Jis man pabrėžė, kad šiuo metu Seimo siekiniai gerinti žiniasklaidos valdymą tiesiog atliepimas europinės direktyvos įgyvendinimui.

Ponas V. Stundys pasakė, kad „nelieka laiko konceptualiems dalykams“, tačiau jis pažadėjo prie šito prieiti. Pažadas sugrįžti prie konceptualių dalykų mane džiugina.

Manau, Seimas turėtų turėti labai aiškią koncepciją, ko siekia valdydamas žiniasklaidą. Mano įsitikinimu, pagrindinis uždavinys būtų sukurti bendruomenę, kuri pasižymi informaciniu raštingumu. Be aiškaus tikslo visos priemonės neduos efekto.
Kol nėra žiniasklaidos reformos koncepcijos, visos pastangos nėra efektyvios, tai – laiko švaistymas.

Kita vertus, reikėtų kalbėti iš esmės, kas vyksta su žiniasklaida. Reikia suprasti, kad žiniasklaida smarkiai keičiasi. Kokia pagrindinė jos misija? Įsivaizduoju, kad žiniasklaida yra ta, kuri bando būti viešumo diskusijų tarpininku piliečiams, norintiems gyventi geresnėje bendruomenėje.

Kartais žiniasklaida siekia visiškai priešingų tikslų, kurie nukreipti prieš bendruomenės tikslus, jų gerovę, fizinę ir psichinę sveikatą. Norint žiniasklaidą sureguliuoti, reikėtų grįžti prie pamatinių vertybių.

- Kokie dabar valdžios ir žiniasklaidos santykiai, kaip jie keičiasi?

- Jie iš esmės priešiški. Man atrodo, kad, pavyzdžiui, valdžia nebando įžiūrėti, kad pati žiniasklaida nėra vienalytė. Žiniasklaida labai įvairi – nuo turinio, kuris sukurtas vartotojų, blogerių, iki interneto žiniasklaidos, laikraščių, televizijos, kultūrinės žiniasklaidos... Jų yra be galo daug ir įvairių.

Jei valdžia turėtų aiškią viziją, kokios žiniasklaidos reikia Lietuvai, galėtų pastebėti daugiau žiniasklaidos, kuri irgi palaiko tokią viziją, yra orientuota į kokybę, turi ilgalaikius plėtros planus, ir tą, kuri nepalaiko vizijos, kritikuos ir priešinsis. Mano supratimu, su pirma grupe galima sudaryti sąjungas ir bendradarbiauti, o su tais, kurie yra priešiški, siekia tik pelno nepaisydami viešojo intereso, labai sunku bus bendrauti.

Iš abiejų pusių nematau protingo pasitikėjimo. Peržengti barikadų liniją paprastai gali tik tie, kurie stipriai jaučiasi. Iš esamos situacijos akivaizdu, kad stipriai nesijaučia nei žiniasklaida, nei valdžia.

- Maždaug prieš metus Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prognozavo, kad dėl „užsitęsusios krizės turėtų sumažėti nekokybiškos žiniasklaidos, o žiniasklaidos priemonės, užuot eksperimentavusios su nevykusiais pramoginiais ar rinkodaros projektais, turėtų grįžti prie ryšio su vartotojais ir kurti kokybišką – ar tai žurnalistinį, ar pramoninį – produktą“. Ar jo prognozės pildosi?

- Akivaizdu, kad komercinė žiniasklaida, sudaranti daugumą rinkos žaidėjų, turi stipriausius rinkos dalyvius, kurie prisitaiko prie visokių sąlygų, turi daugiausia pinigų. Visiems stokojant pinigų, tikrai ne jie pirmieji kris. Kris tie, kurie teikė kitokias paslaugas. Mano supratimu, žiniasklaidai krizės poveikis gali būti pabloginantis situaciją. Nematau prielaidų, kad kažkas bus geriau. Kodėl žmogus turėtų atsirinkti, jeigu nesupranta? Jeigu individo žiniasklaidos raštingumo lygis žemas, iš kur jis supras, ką ir kaip atsirinkti?

Esant sunkmečiui žiniasklaidos priemonėms, kurios orientuotos tik į pelną, gali būti lengviau išsilaikyti negu toms, kurios orientuotos ir į pelną, ir į indėlį į visuomenės gerovę. Toms, kurios orientuotos į indėlį į visuomenės gerovę, gali būti dar sunkiau.