Nemokamą dienraštį leidžianti bendrovė „15 minučių“, Vilniaus apygardos teisme sustabdžiusi konkursą, yra įsitikinusi, kad jo sąlygos parašytos tam tikriems leidiniams.

Naujienų agentūros BNS vadovas Artūras Račas savo bloge taip pat ironiškai pasiūlė pažaisti žaidimą ir spėti, kas galėtų laimėti panašaus turinio Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) paskelbtą konkursą.

DELFI kalbinti specialistai pripažįsta, kad Lietuvos viešųjų pirkimų sistemoje vyrauja chaosas ir niekas nesiima jo tvarkyti.

Neaišku, kodėl taip rašomos sąlygos

„Tokių konkursų turbūt vyksta ne vienas ir sąlygos surašomos panašiu būdu. Neaišku, iš kokių paskatų, ar tiesiog iš neveiklumo, valstybės tarnautojų apsileidimo ar tiesiog vykdomi kažkokie susitarimai tarp perkančiosios organizacijos ir tų tiekėjų, kuriems yra surašomos sąlygos“, – DELFI apie sprendimą kreiptis į teismą sakė „15 minučių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Rytis Budrys.

Jis prisimena, kad vos tik „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ perskaitė socialinės aiškinamosios informacijos spausdinimo šalies leidiniuose paslaugų pirkimo supaprastinto atviro konkurso sąlygas, „akivaizdžiai buvo matyti, kad visos trys pirkimo dalys yra surašytos tam tikram pirkėjui“. Pašnekovas skaičiuoja, kad visų trijų šio konkurso dalių bendra vertė būtų apie 240 tūkst. Lt per metus.

„Tarkime, pirmoje pirkimo dalyje buvo kalbama apie tai, kad dienraštis turi būti leidžiamas ir lietuvių, ir rusų kalba arba turėtų priedą rusų kalba. Antroje dalyje buvo kalbama apie tai, kad leidinio numerio auditorija turi būti ne mažiau nei 15 proc. visų šalies gyventojų. Be to, šis leidinys turi turėti internetinį variantą. Pasižiūrėjus ir įvertinus atrodo, kad tokiame konkurse galėtų dalyvauti tik vienas tiekėjas, todėl mes parašėme pretenziją VLK dėl to, kad, mūsų nuomone, yra diskriminuojamos kitos informacinio viešinimo įmonės“, – kalbėjo R. Budrys.

Taigi po pretenzijos VLK konkursas buvo sustabdytas, tačiau vėliau pretenzija buvo atmesta. „15 minučių“ pretenziją išsiuntė ir Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT), tačiau ši atsakė, kad pretenzijų nenagrinėja ir jų turi imtis perkančioji organizacija.

Todėl esą teisybės teko ieškoti teisme.

Bendrovė Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį prašydama nutraukti dviejų konkurso dalių pirkimo procedūras ir įpareigoti VLK keisti dalį konkurse nurodytų straipsnių. Kartu su ieškiniu teismo paprašė ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti konkursą. Prašymas buvo patenkintas ir šiuo metu laukiama bylos nagrinėjimo. DELFI žiniomis, šį teismo sprendimą jau yra apskundusi VLK.

„Ne viena žiniasklaidos priemonė konkuruoja tarpusavyje, o tokiais atvejais konkurencija yra smarkiai ribojama. Siekiant efektyvumo ir maksimaliai teisingai naudoti valstybės lėšas, tačiau, pavyzdžiui, iš konkurso eliminuojant tokį žaidėją kaip DELFI ar kokį kitą portalą, nesusietą su dienraščiu, manau, vargiai, ar bus pasiektas efektyvumas bandant pasiekti vartotoją už mažiausią kainą“, – konkursų sąlygomis abejojo pašnekovas.

Jo manymu, konkurso sąlygos turėtų būti surašytos taip, kad už mažiausią kainą būtų nupirktas geriausias leidinys, kuris pasiekia didžiausią auditoriją.

„Šiuo metu nieko negalime komentuoti, reikia laukti teismo sprendimo, bet, kiek girdėjau iš kitų įstaigų, viešieji konkursai dabar yra ypač skundžiami“, – DELFI apie skundą sakė VLK Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Česlovas Grencevičius.

Apkaltino kyšio davimu

Praėjusią savaitę dar vienas viešasis konkursas linksniuotas viešojoje erdvėje. Naujienų agentūros BNS vadovas Artūras Račas savo bloge leido sau paspėlioti, kokios žiniasklaidos priemonės galėtų laimėti SADM paskelbtą supaprastintą tekstų kūrimo, maketavimo, rengimo, spausdinimo ir platinimo paslaugos pirkimą. Tačiau prie jo įrašo SADM Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas Gediminas Stanišauskas parašė komentarą, kuriame netiesiogiai A. Račą apkaltino kyšio siūlymu.

Todėl BNS vadovas kreipėsi į ministrą, prašydamas paaiškinti šią informaciją.

„Tiesiog oficialus pareigūnas bloge, kuris yra vieša erdvė, parašė, kad dviejų agentūrų atstovai jam asmeniškai siūlė kyšius (tame pačiame konkurse, apie kurio sąlygas buvo rašoma bloge – DELFI). Taip pat buvo užuomina, skambėjusi maždaug taip: „Bijau, kad Artūras gali suabejoti, ar ne per mažai pasiūlė“, – DELFI apie susidariusią situaciją pasakojo A. Račas.

Kalbėdamas apie viešuosius konkursus apskritai, A. Račas abejojo ne tik kai kuriais reikalavimais informacijos skleidėjams, bet ir tuo, kad dažniausiai kaina nurodoma kone vieninteliu pagrindiniu atrankos kriterijumi.

„Konkursuose mane stebina tai, kad kartais vienintelė konkurso sąlyga būna tik kaina. Kartais keista suvokti, kaip gali rinktis tik pagal kainą nežiūrėdamas nei į kokybę, nei į kiekį, nei į kitus parametrus. Šiuo konkrečiu atveju buvo rašoma, kad informacija bus skelbiama dienraštyje, kuris leidžiamas lietuvių ir rusų kalba žinant, kad toks dienraštis yra vienas Lietuvoje. Aš manau, kad taip neturėtų būti daroma, nes yra ir daugiau rusų kalba leidžiamų laikraščių. Kodėl būtinai turi būti sąlyga ir lietuvių, ir rusų kalbos. Aš nemanau, kad turėtų būti taip aišku visiems, kas laimės konkursą“, – kalbėjo BNS vadovas.

Pinigai už interviu – žiniasklaidos tvirkinimas

„Aš buvau teisme atstovaudamas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kur bylinėjamės su Artūru Paulausku. Tame teisme aš išgirdau pono Paulausko nuostabą, kad „ne aš inicijavau, štai kreipėsi žurnalas, paėmė interviu ir paprašė pinigų, tai mes ir skyrėme 7 tūkst. Lt“. Mano supratimu, toks visuomenės informavimas yra visiškai neteisingas. Jeigu tu mokėsi pinigus kiekvienam, kas paprašo interviu, nepasieksi savo tikslo“, – DELFI „bendradarbiavimo“ pavyzdį pateikė žiniasklaidos konsultantas Rytis Juozapavičius, anksčiau vadovavęs „Transparency International“ Lietuvos skyriui.

„Tai yra neefektyvus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas. Daugelis lyderių elgiasi panašiai, jie neturi aiškaus siekio, kokią žinią nori perduoti. Iš čia atsiranda chaotiški mokėjimai įvairioms žiniasklaidos priemonėms. Tokie mokėjimai, mano supratimu, yra labai ydingi, kai moki žiniasklaidos priemonei už interviu, pokalbį apie savo valdymą, tokiu būdu tu tvirkini žiniasklaidą, griauni ir žurnalistiką, ir visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida. Griauni ryšius su visuomene, reklamos verslą. Deja, daug tokių atvejų mes turime, tai yra labai žlugdanti praktika“, – tęsė jis.

R. Juozapavičiaus nuomone, teisingesnis viešojo sektoriaus ir žiniasklaidos bendradarbiavimas turėtų būti paremtas jau seniai reklamos verslo naudojamu planavimu.

„Pirmiausiai, aš manau, kad visuomenę informuoti reikia tada, kai yra labai aiškus poreikis. Norint, kad visuomenę pasiektų žinia, reikėtų eiti reklamos agentūrų ir viso reklamos verslo seniai pramintu keliu, kai jie labai tiksliai stengiasi išmatuoti auditorijas. Rengiant viešuosius konkursus mes turėtume labai tiksliai prisirišti prie auditorijų, kurias norime pasiekti“, – tvirtino jis.

R. Juozapavičiaus žodžiais, tikslinės auditorijos turėtų būti pasiekiamos ne per vieną žiniasklaidos priemonę, o per skirtingus jos kanalus.

„Taip pat vertėtų užsakyti sociologinį tyrimą, ar įvykdyta informavimo kampanija buvo sėkminga ir kiek žmonių ji pasiekė. Mano požiūriu, Lietuvos Respublika neturėtų skirti pinigų socialiai neatsakingoms įmonėms. Mano supratimu, jeigu Lietuvos Respublika savo žinią skleidžia per tokį kanalą kaip „Vakaro žinios“ ar „Respublika“, sutvirtindama tą be galo didžiulę žalą bendruomenei darančius neapykantos kurstymo kanalus, tai yra tiesiog neišmintinga, netoliaregiška politika“, – pabrėžė žiniasklaidos konsultantas.

Jis mano, kad viešuosiuose konkursuose iškėlus šį reikalavimą, nemaža žiniasklaidos dalis atkris.

„Ir tai, ar jie sau kelia šį reikalavimą, parodo, kiek premjero Andriaus Kubiliaus deklaruotas kitoniškumas yra nuoširdus“, – tęsė pašnekovas.

R. Juozapavičiaus duomenimis, vidutinio korupcijos lygio šalyse per viešuosius pirkimus bendruomenė gali prarasti iki trečdalio lėšų, išleidžiamų viešiesiems pirkimams.

Pagrindinė problema – korupcija

„Aš manau, kad pagrindinė mūsų viešųjų pirkimų konkursų problema yra korupcija“, – DELFI trumpai pagrindinę priežastį įvardija nepriklausomas viešųjų pirkimų ekspertas Alvydas Mozeris.

Jo nuomone, dabartinė sistema yra patogi ir priimtina daugeliui politinių partijų esančių ar buvusių valdžioje.

„Todėl ir trūksta politinės valios šioje srityje daryti kažkokius pakeitimus. Be to, esant dabartinei sistemai iš konkurso laimėtojų galima tikėtis paramos, pavyzdžiui, finansinės paramos partijoms. Aš manau, kad didžiąją dalį politinių partijų tenkina dabar esanti sumaištis ir chaosas viešųjų pirkimų sistemoje“, – tvirtino pašnekovas.

Kritiką A. Mozeris žeria ir VPT, ir jos vadovui.

„Aš ne kartą kreipiausi į VPT su prašymu, kad ši atliktų vertinimą ar bent jau pasakytų savo nuomonę, ar tai yra normalu, kad pirkimuose, kurių vertė yra 20-30 mln. Lt, dalyvauja tik po vieną įmonę ir dalyvaujanti įmonė pasiūlo didesnę kainą nei planuoja užsakovas mokėti. VPT į tokį mano kreipimąsi atsakė, kadangi kiti tiekėjai skundų nepareiškė, vadinasi, viskas yra gerai“, – piktinosi viešųjų pirkimų ekspertas.