Dar žurnalistikos studijų Vilniaus universitete metais R. Juozapavičius pradėjo dirbti reporteriu Lietuvos radijuje. Vėliau studijavo Bruklino koledže JAV, Oslo universitete Norvegijoje. Dirbo WBAI radijo praktikantu Niujorke, reporteriu „Verslo žiniose“, dėstytojavo Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute.
1996 -2005 m. Lietuvos televizijoje rengė ir vedė laidas „Visuomenės interesas“, „Paskutinė kryžkelė“, „Eurogrąža“, specialias rinkimų, ypatingų įvykių laidas. Vėliau - laidos „Tema“ žurnalistas.
Nuo 2004 m. - nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius. Dirba laisvai samdomu bendravimo su žiniasklaida konsultantu R. Juozapavičius – Vinco Kudirkos premijos, skiriamos už brandžius, humanistines, etines vertybes ir pilietinės-patriotinės visuomenės ugdymo prioritetus puoselėjančius bei valstybingumą stiprinančius spaudos, radijo, televizijos ar fotožurnalistikos autorinius darbus, laureatas.
- Kodėl pasirinkote žurnalistiką?
- Mėgau literatūrą, rašiau eilėraščius, apsakymus, nes norėjau būti rašytoju. O žurnalistika buvo tiesiogiai susijusi su rašymu.
Tais laikais kažkur neįstoti reiškė eiti į tarybinę armiją. Tačiau kai aš stojau į žurnalistiką, neįstojau į dieninį skyrių. Parašiau blogą, ideologiškai iškrypusį rašinį. Labai įsijautęs rašiau apie komunizmo pergalę. Nors rašinyje nepadariau daug gramatinių klaidų, bet dėstytojai, normalūs žmonės, pamatę tokį rašinį, pagalvojo, jog šis jaunuolis visiškas idiotas, ir tautai būtų geriau, jog toks į universitetą nepatektų. Už rašinį gavau dvejetą (penkiabalėje sistemoje).
Atsakydamas į klausimą, kaip turėtų įsigalėti komunizmas, rašiau, kad komunizmas turėtų įsigalėti dėl komunikacijų revoliucijos – vystantis technologijoms, vykstant idėjų sklaidai, visame pasaulyje žmonės pamatys, kokie puikūs yra tarybinių žmonių idealai ir jie atsivers į šį kelią.
Rašinys, viena vertus, buvo idiotiškas, bet, kita vertus, jis buvo ir grėsmingas – nežinau, ar komunistams visuotinės laisvos komunikacijos idėja buvo tinkama.
Tais pačiais metais įstojau į neakivaizdinį skyrių. Tuomet parašiau literatūrinį rašinį ir gavau 5. Nepaisant, kad įstojau į neakivaizdinį skyrių, vis tiek buvo likusi grėsmė patekti į sovietinę armiją, tad mano šeimai teko papirkti ligoninės gydytoją. Šis liudijo, jog aš susilaužiau stuburą ėmimo į armiją dienos išvakarėse. Dvi savaites pragulėjau ligoninėje simuliuodamas stuburo lūžį ir jausdamasis kaip partizanas.
- Taigi didžiausio kovotojo su korupcija gyvenimas paženklintas kyšiais?!
- Pavadinimą „didžiausias kovotojas su korupcija“ vertinu kaip pašaipą, bet iš esmės taip sakyti galima. Korupcija korupcijai nelygu. Sovietmečiu papirkinėti pareigūnus ir netgi vogti valstybės turtą buvo moralinis gėris, savotiškas „pasipriešinimas“. Jei kas į šeimos susiėjimus atnešdavo „išneštos“ dešros arba gabalus šokolado, buvo laikomas didvyriu. Vagystė netgi buvo šaunumo įrodymas. Papirkus gydytoją neiti į tarybinę armiją man irgi atrodė gėris.
- Jūsų kartos žmonės pasakoja žurnalistikos studijomis nusivylę dėl sovietinės ideologijos. Kaip buvo su Jumis?
- Iš pradžių gilinausi į studijas, bet mes mokėmės tokių disciplinų kaip „komunistų partijos istorija“, „partinė tarybinė statyba“. Vien ko verti pavadinimai... Buvo daug laisvo laiko – pamenu tarp paskaitų buvusius gausius „langus“, kuriuos savo nuožiūra galėjome skirti savišvietai..
Paskui atėjo Sąjūdis, dalis moksladraugių tapo Sąjūdžio informacinės agentūros darbuotojais. 1992 m. pradėjau reporterio darbą Lietuvos radijuje. Iš pradžių dirbau neįgaliesiems skirtoje laidoje „Kartu su jumis“, vaikščiojau po konferencijas ir kalbinau neįgalius žmones. Tai pasirodė labai įdomus darbas, nes sumontuoti neįgalaus žmogaus kalbėjimą kartais yra iššūkis. Juk kompiuterinio montažo nebuvo, buvo montuojama juostomis.
Paskui leido vesti laidą „Abipus Nemuno“. Važinėjau po regionus ir kalbinau vietos žmones, dažniausiai – kultūros veikėjus. Vėliau perėjau dirbti į aktualijų studiją. Buvau vienas pirmųjų, vedusių laidas tiesioginiame eteryje. Lig šiol pamenu, kaip teko gyvai pradėti pirmąją laidą – buvo baisiau negu prieš televizijos tiltą. Paklausiau savo kolegės, ar ši girdi, kaip plaka mano širdis. Maniau, įjungsiu mikrofoną ir plakimas girdėsis eteryje.
- Devynis mėnesius studijavote Bruklino koledže JAV. Ką davė mokslai spaudos laisve garsėjančioje šalyje?
- Čia įvyko kultūrinis lūžis. Atvažiavęs vakarais niekur neidavau, klausiausi radijo. Įsiprašiau į regioninę radijo stotį WBAI. Čia du mėnesius dirbau korespondentu – šlaisčiausi kaip „sugertukas“. Skaičiau knygas apie žurnalistiką, bandžiau suprasti, kokia yra žurnalistikos esmė. Sužavėjo amerikiečių pliuralizmo ir žodžio laisvės idėja.
Grįžus pasiūlė darbą „Verslo žiniose“, tačiau čia reporteriu dirbau neilgai. Nors dienraštyje mokėjo gerokai didesnį atlyginimą nei radijuje, man jo nereikėjo – labiau patiko radijo galimybės, čia gerai jaučiausi.
- Tačiau radiją vėliau iškeitėte į televiziją?
- Mano bičiuliui Raigardui Musnickui, tuo metu vedusiam „Labą rytą“, patiko, kaip per radiją kalbuosi su klausytojais. JAV prisiklausęs pokalbių laidų, Lietuvos radijuje su žmonėmis bandžiau šnekėtis, aptarinėti problemas. R. Musnickui patiko šis formatas ir jis nutarė, kad galėtų mane pasitelkti televizijos projekte „Paskutinė kryžkelė“.
Taip ir pradėjome. Buvome du vaikinai su oranžiniais marškinėliais ir ausinėmis. Aš šnekėdavusi su žmonėmis studijoje, jis – su laidos svečiais. Vėliau pamanėme, kad vaidmenimis keistis sveika – vieną laidą jis šnekėdavosi su žmonėmis, kitą – aš.
Pagrindinis iššūkis pradėjus dirbti televizijoje – nepasimesti. Kai režisierius pasako, kad eteris, turi sugebėti pasakyti „labas vakaras“, prisistatyti, pranešti, apie ką kalbėsime. Jaunam žmogui sunkiausia yra suvaldyti tiesioginio eterio stresą. Visa kita televizijoje paprasta.
Darėme laidų peržiūras kad matytume, kaip atrodome, kaip galėtume diskutuoti geriau. Tuomet dar ne visos televizijos turėdavo suflerius, tad pradžią reikėdavo išmokti mintinai.
- Ar kuriant laidą teko pritaikyti užsienyje įgytas žinias apie žurnalistiką?
- Laidą kūrėme remdamiesi žurnalistika, kaip ją supratome – man stiprų įspūdį buvo palikusios JAV ir Norvegija. Mes supratome viso labo tesą tarpininkai, diskusijų moderatoriai, nedarantys įtakos tiesos paieškoms.
Dabar madingos televizijos pokalbių laidos, kai vedėjas, pakviesdamas tam tikrą žmonių ratą, pateikdamas tam tikrus klausimus, bando daryti įtaką. Mums gi atrodė, kad svarbiausia yra pliuralizmas, visų nuomonių raiška ir įvairovė.
Ryškus pavyzdys, kai suabejota šiuo principu, yra laida, kurią vedžiau su Ričardu Sartatavičiumi. Tai buvo laida apie raganas, kurios kartojimą televizijos valdžia uždraudė. Mes nutarėm pasiaiškinti apie raganų, burtų populiarumą, pasikvietėme raganą, būrėją ir dar du mokslininkus joms oponuoti.
Mums labai svarbu pliuralizmas - ragana ir būrėja taip pat turi konstitucines teises pasisakyti. Mes laidoje keliame klausimus - tu tiesiog debatuok, netylėk. Bet mokslininkai buvo linkę tyrinėti ir klausytis, ką šneka būrėja, o ne patys kažką sakyti ir ginčytis.
Galų gale, jie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) administracijai pasirodė „pralaimintys“. Ši netgi uždraudė mūsų laidos kartojimą. Aiškinausi dėl laidos su vienu LRT tarybos nariu. Supratau, kad to žmogaus idėja apie viešumą tokia: reikėjo siekti, kad mokslininkai laimėtų. Jei ta ragana kaip pilietė išgirstų tokią nuomonę, manau, turėtų teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierę. Kaip galima organizuoti laidą, kurioje vienas pilietis yra planuojamas viešai pasmerkti? Svarbiausia – leisti pasakyti, nes nežinai, iš kur ateis tiesa, neiškreipti žodžių ir stengtis, kad ta galimybė būtų visiems lygi.
- Kodėl populiari laida po kurio laiko iš eterio dingo?
- Vėliau mano ir R. Musnicko keliai išsiskyrė. Tada dirbau su Audriumi Matoniu, Ričardu Sartatavičiumi. Po to, kaip supratau, LRT administracijai pasirodžiau netinkamas ir mane išmetė atlaisvindami vietą „Lietuvos ryto“ korporacijos produktui – Edmundo Jakilaičio „TV forumui“.
Kai vienais metais kažkokiame konkurse, kuris nė iš tolo nebuvo panašus į viešuosius pirkimus, pateikiau savo pasiūlymą toliau tęsti laidą, gavau trumpiausią oficialų laišką gyvenime: „Apgailestaujame, bet jūsų projektas nebuvo patvirtintas“. Pasirašė Kęstutis Petrauskis.
Tad turėjau dar daugiau galimybių pasinerti į darbą „Transparency International“. Dar kiek vėliau kurį laiką vedžiau laidas per „Žinių radiją“.
- Kas nutiko, kad pasitraukėte ne tik iš LRT, bet ir iš aktyviosios žurnalistikos?
- Viena vertus, įdomu keistis. Juk pokalbių laidas per radiją ir televiziją vedžiau 9 metus. Pakankamai ilgai. Man atrodo, kad žmogus turėtų išbandyti įvairias veiklas – kad kuo geriau suprastų pasaulį. Kai tapau viešosios įstaigos atstovu, „menininku-nevyriausybininku“, mano nuostatos stipriai pasikeitė.
Iš „televizijos žvaigždės“ nusileidau ant žemės ir pamačiau, kaip viską žmonės mato paprastomis akimis. Tai labai sveikas, šokiruojantis pokytis ir man visai nesinori sugrįžti į tą žaidimą galia, kuriuo mėgaujasi įtakingi žurnalistai.
Aišku, yra ir garbingų, savo darbą suvokiančių žurnalistų – kaip mediatoriaus, kuris informaciją surenka ir pateikia. Pas mus, deja, vyrauja galios žaidimai – „aš esu žurnalistas“, po tuo slepiasi „aš darysiu įtaką“, o ne „aš tiesiog pranešiu“.
Žurnalistika yra kuklus darbas – viso labo surinkti informaciją ir pateikti žmonėms – jie nuspręs, ką tai reiškia. Bet pas mus neretai mėgstama informaciją taip pranešti ir taip surinkti, kad būtų daroma norima įtaka. Iš anksto su panieka auditorijai. Girdi, jie kitaip nesupras, jiems reikia tam tikru būdu pateikti.
Ši stiprėjanti tendencija liūdina.
- Kuriai žiniasklaidai Jūsų minėtas mėgavimasis galia būdingas?
- Gaila, kad labai daug profesionalų, dirbančių įvairiose žiniasklaidos priemonėse, nukrypsta į mėgavimąsi galia. Jos poveikis magiškas – vos tik tampi svarbus, tavo vardas ir pavardė atpažįstami, žmonės pradeda žiūrėti kitaip. Tu patenki į nuostabų galios pasaulį.
Jei esi iš televizijos, tave atpažįsta gatvėje. Visi tau malonūs. Nors žmonės tavęs nemėgsta, jie tau šypsosi, maloniai šneka. Turi būti labai blaivus, kad suprastum, jog gerbia tik tavo postą, formalų autoritetą, o ne tavo asmenį. Netekus formaliosios galios buvo labai įdomu tyrinėti šį pasikeitimą.
Dabartinėje žiniasklaidoje kai kurie nacionaliniai dienraščiai mėgaute mėgaujasi ta galia ir elgiasi taip, tarsi patys būtų politikai. Tik apsimeta su politika neturi nieko bendra ir neva yra nešališki. Keista, nes jie laiko mus idiotais. Mano, kad auditorija to nesupranta.
- Ką pamatėte „nusileidęs ant žemės“?
- Didžiausias pokytis – supratimas apie pačią žiniasklaidą. Prisipažinsiu, girdėjau istorijas apie žiniasklaidos korupciją ir jos iškrypimą, bet kai patekau į „Transparency International“ ir pradėjau kalbėtis su tuo susidūrusiais asmenimis... Po to ir man pačiam pasisekė – tapau korumpuotos žiniasklaidos taikiniu.
Tai nepaprastai išlaisvino. „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko ir „Respublikos“ leidėjo Vito Tomkaus asmeninė neapykanta man turi labai emancipuojantį poveikį. Tu aiškiai matai, kaip jie tai daro, kaip jie iš nieko bando sugalvoti, ką čia blogo parašius. Tada dar geriau supranti, kaip jie tai daro kitiems.
- Kas šiandien yra žurnalistika?
- Šiaip tai yra verslas – informacijos rinkimas, apdorojimas ir pardavimas. Bet dabar šalyje tokia politinė ekonominė situacija, kad labiau apsimoka parduoti galimybę daryti įtaką informacijos rinkimo procesui ir jos pateikimui negu tiesiog rinkti ir parduoti informaciją žmonėms.
Šiuolaikinei žurnalistikai iššūkių labai daug. Prognozuoju, kad pasitikėjimas žurnalistais kris. Ir jis kris dramatiškai, kaip ir Vakarų šalyse.
Mes, kaip profesinė bendruomenė, už tai turėsime sumokėti savo nervų ląstelėmis. Net ir dabar dažnai, kai žurnalistas sako tiesą, jam atkerta, kad „tu korumpuotas, tave nupirko kita pusė“.
Esant tokioms sąlygoms, labai svarbu dirbti taip, kad bet kada galėtum įrodyti, kokie tavo interesai, kokios tavo etikos gairės, kiek esi pasiruošęs pripažinti klaidas, reaguoti į tai, ką rašo tavo skaitytojai.
Dabartinė Lietuvos žiniasklaida, ypač „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ spauda, vadovaujasi idėja, kad žino tiesą ir varo tam tikrą propagandą. Mano supratimu, šiuolaikinėje visuomenėje blaivus ir protingas žmogus dažnai nežino, kas vyksta. Juk viskas taip greitai keičiasi. Nes jei tu iš anksto žinai ir pareiški, kad, pavyzdžiui, „Leo LT“ projektas yra labai geras ir skaidrus, o visi jo priešai – energetinės nepriklausomybės priešai, tai iš esmės rodo nesigilinimą į oponentų žodžius.
- Ar dirbdamas žurnalistu sulaukėte prašymų palaikyti vieną ar kitą pusę, bandymų papirkti?
- Tokių užuominų gal ir buvo. Pamenu aiškų epizodą, kai vienos partijos atstovas LRT valgykloje paprašė už pinigus „pasikviesti jų lyderį į laidą“. Klausiu: „Kiek mokėsite?“ Jis pasakė: „Gal 800 Lt“. Tęsdamas pokalbį klausiu: „Kodėl tiek mažai?“ Jis atsako: „Visi tiek maždaug ima“. Atsakiau: „Tegul jūsų lyderis sako geras idėjas, mes jį visada į laidą nemokamai pakviesime“.
Daugiau jokių užuominų nesu gavęs, juoba dirbau LRT, kuri yra specifinė. Ten toks kolektyvas, kuris tave suvalgys, jei būsi korumpuotas.
- Ne kartą duodamas interviu esate sakęs, kad dalis žiniasklaidos žmones laiko idiotais, tačiau šie nėra kvaili. Kaip tada paaiškintumėte „Vakaro žinių“ – bulvarinio skaitalo - populiarumą?
- Aš nesuprantu, kaip galima skaityti „Vakaro žinias“. Labai atsiprašau tų, kurie jas skaito. Mano supratimu, jų rašiniuose daug faktinių klaidų, netikslumų, žaidimo žodžiais, galvojant apie galimą šmeižto bylą. Tai yra ne žurnalistika, o naujienų surogatas, kuris yra tarp reklamos, žurnalistikos ir negarbingų ryšių su visuomene produktų.
Mano supratimu, neštis rankoje „Playboy“ – tai priklausyti „elitui“, lyginant su „Vakaro žinių“ laikymu rankose.
Tačiau, reikia pripažinti, ir pas juos būna žurnalistikos apraiškų. Kartais jie išties gina žmones, viešąjį interesą - žinoma, kaip patys tai supranta. Bet dauguma rašinių – tiesiog apskaičiuotas chuliganizmas.
- Pernai duodamas interviu „Valstiečių laikraščiui“ pareiškėte, kad Prancūzijoje žurnalisto statusas – šiek tiek aukštesnis nei prostitutės. Kaip yra Lietuvoje?
- Jeigu anksčiau, dirbdamas su žmonėmis ir mokydamas viešo kalbėjimo, sakydavau, kad bendrauti su žurnalistais gali būti pavojinga, tai pastaruosius keletą metų mano pastangos tokios: „Taip, tai gali būti pavojinga, bet tik nemanykite, kad visi žurnalistai yra tokie kaip tas, su kuriuo susidūrėte“.
Tas įvairių organizacijų, verslo nusistatymas prieš žurnalistus mane glumina. Netgi žiniasklaidos skaidrumo tyrimas parodė, kad kai kurie taip įtikėję žiniasklaidos korupcija, jog mato jos gerokai daugiau negu jos realiai yra.
- Kuo paaiškintumėte faktą, kad daug gabių, patyrusių žurnalistų palieka žurnalistiką, juos keičia kiti - gerokai jaunesni žmonės?
- Tai lemia požiūris į žurnalistus. Dalis Lietuvos žiniasklaidos priemonių savininkų ir leidėjų žurnalistus nuoširdžiai niekina. Vos tik tas jaunas darbuotojas tampa patyrusiu ir protingu ir daugeliu atvejų supranta daugiau negu savininkas ar redaktorius, šie privalo su juo kalbėtis kaip lygus su lygiu.
Tie leidėjai ir savininkai, kurie domisi ne žurnalistika, bet prekyba įtaka, nenori jokių protingų, laisvą valią turinčių žmonių. Tą protingi žurnalistai mato, ir pasiekę tam tikrą brandos etapą, kai kurie pasirenka išeiti.
Kitas dalykas – atlyginimas. Kiek suprantu, geras žurnalistas laikomas pigiu darbuotoju. Manoma, kad čia bet kuris gali dirbti. Girdėjau ne vieno naujai iškepto redaktoriaus žodžius: „Ai, čia studentą paimsime“. Manęs dažnai klausia, ar pažįstu „gerų trečiakursių“.
Bet trečio kurso žurnalistika ir yra trečio kurso žurnalistika, o ne suaugusių brandžių žmonių. Tie jauni žmonės simpatiški, tačiau su metais atsiradusios įžvalgos ir patirtis – žymiai gilesnės. Reikia pirkti žurnalistus, kurie praplikę ar bent pražilę.
Pamenu, 2003 m. Prezidento rinkimų kampanijos metu kandidato į prezidentus Rolando Pakso surengtoje spaudos konferencijoje buvau bene vyriausias žurnalistas. Man buvo trisdešimt keleri. Teko būti JAV: ten kuo žilesnis ir kuo senesnis – tuo garbingiau, reiškia „matęs gyvenimo“.
- Tarp studentų juokaujama, kad net ir valytojos turi etatus. Tuo tarpu tarp žurnalistų tokių - reta...
- Mano televiziniai kontraktai tokie ir buvo. Gaudavau didžiulį „žvaigždelės“ honorarą ir paskui visą vasarą, kaip koks mokytojas ar psichiatras, būdavau laisvas. Niekada nežinai, ar sutartį atnaujins, kol, galų gale, ji nutraukiama ir esi išmetamas į gatvę.
Tai, sakyčiau, specifinis požiūris, kai žmogui neduoda jokių garantijų. Ta sistema tokia ir yra – kad tu sukontroliuotum žurnalistą. Jeigu kažkas ims per daug ginčytis arba turės savo nuomonę, bus sakoma: „Man nebereikia tavęs“.
Tai panieka kolegoms – jie nemyli savo darbuotojų.
- Kiek šiandien yra laisva Lietuvos žiniasklaida?
- Tai parodė „Leo LT“ projektas. „Lietuvos ryto“ korporacija vienareikšmiškai visomis išgalėmis palaikė projektą. Ta žiniasklaida, kuri, mano supratimu, už atsilyginimą siekė padėti „NDX energijai“ ir „Maximai“, proteguojant jų interesus, labai aiškiai atsiskleidė. Kiti laikėsi garbingai.
Situacijos nevertinčiau kaip labai blogos. Jeigu tu turi internetą, ir neini į lrytas.lt, viskas ne taip jau blogai.
- Esate sakęs: „esu žurnalistas ir toliau juo būsiu“. Kaip įsivaizduojate savo ateitį? Ar joje bus vietos žurnalistikai?
- Sakydamas, kad esu žurnalistas, turiu omenyje informacijos pramonės darbuotojo statusą. Bet žurnalistas yra suprantamiau. Jo darbas – paprastinti. Profesijos misija – įsiklausant į kuo daugiau nuomonių, ir tų nuomonių neiškreipiant, padėti surasti tiesą.
Aš šitaip suprantu žurnalistiką, ir ta prasme, esu žurnalistas. Tai, ką darau sėdėdamas „Transperency International“, labai susiję su žurnalistika. Mes, pasitelkę sociologinius tyrimus, renkame nuomones ir taip sutelkiame supratimą apie korupcijos lygį Lietuvoje.
Retsykiais rašau komentarus, kad neprasčiau formos. Jei pasitaikys tinkama proga, mielai dirbsiu žurnalistinį darbą.
- Svetainėje gzi.lt Cituojate investuotoją Warreną Buffettą, teigiantį, kad „Kuo protingesni žurnalistai, tuo geresnė visuomenė“. Kokia padėtis Lietuvoje?
- Žinote, yra gerokai baisesnių šalių. Ten šaudo žurnalistus, suvarpo juos kulkomis, išlenda koks narkotikų kartelio pasamdytas valstietis su automatu ir sušaudo žurnalisto šeimą. Kai žiūri į tokias nuotraukas ir skaitai pranešimus, atrodo, kad pas mus viskas gerai.
Blogiausia, ką padaro – ką nors apie tave parašo, sukritikuoja, bet apie fizinius susidorojimus netenka girdėti. Lyginant su kitomis šalimis, mes esame smarkiai pažengę. Kitas žingsnelis būtų kokybinis persilaužimas vis labiau panašėjant į Vakarų demokratinę visuomenę. Man regis, kol tavęs nemuša, viskas yra gerai,visuomenė yra gera. Kai pradės mušti, persekioti, neleisdami tau kažkur įsidarbinti, tada ir bus problema.
Bet jeigu fiziškai tavęs neliečia, visuomenė nuostabi. Tie 18 nepriklausomybės metų – dar neilgas laikas, dar ilgai reikės bręsti, bet subręsime.
Ši publikacija – M. Jackevičiaus bakalauro darbo „Metę plunksną...“ Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute dalis.
