Esate Žmogaus teisių centro direktorė, teisės mokslų daktarė. Iki išrinkimo komisijos pirmininke dirbote šios komisijos nare. Bet vis dėlto, kas jus, teisininkę, paskatino domėtis žiniasklaida, žiniasklaidos teise?
Pradžių pradžia buvo 1998 metais: įstojau į doktorantūrą ir pasirinkau temą apie informacijos teisės ir teisės į privatumą santykį. 2003 metais apgyniau disertaciją. Tuo pačiu metu bendradarbiavau su Žmogaus teisių centru, kuris 2003 metais mane pasiūlė atstovauti būtent šioje komisijoje. Be to, nuo 2003 metų dėstau žiniasklaidos teisę dabartiniame M. Romerio universitete. Tačiau būtų įdomu sužinoti, kuo jus kaip žmogų sudomino žiniasklaidos teisė?
Man buvo įdomus dviejų lygiaverčių žmogaus teisių santykis, sąžiningas jų balansas kiekvienu atveju. Kalbu apie informacijos (arba žodžio laisvės) ir kitų, dažniausiai teisės į privatumą, priešpriešą. Buvo labai įdomu, kaip lygiavertės teisinės kategorijos „atsistoja viena prieš kitą“, ir ką tuomet daryti. Ar jau turite atsakymą į klausimą: kas svarbiau – žodžio laisvė ar teisė į privatumą?
Tokio atsakymo nėra. Ir Konstitucinis Teismas visada sako: viršenybės principo nėra. Bet kiekvienu atveju sprendžiamas klausimas, kaip jas suderinti, kaip nustatyti pusiausvyrą. Komisijai vadovauti gali tik drąsus žmogus. Tuo labiau Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, kuri gali susilaukti priekaištų iš leidėjų, nepatenkintų komisijos sprendimais. Ar jūs save laikote drąsiu žmogumi?
Norėčiau pastebėti, kad aš ne viena tai sprendžiu – komisija yra kolegialus „organas“ ir sprendimą priima komisijos narių dauguma. Tad man belieka, jei reikia, ginti tą sprendimą teisme arba diskusijoje. Aišku, kad nepatenkintų visada bus – tiek žiniasklaidos, tiek politikų, tiek visuomenės atstovų. Kita vertus, turiu teisminio atstovavimo patirties, tad baimės nėra.
Skaitydami interneto komentarus, o ir bendraudami su kolegomis, kartais išgirstame kritikos, jog žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmas neveikia. Kokios yra šios problemos priežastys? O gal problemos nėra?
Aišku, negaliu sakyti, kad mechanizmas neveikia, bet jis iš tiesų neefektyvus. Galbūt dabar kalbu daugiau kaip mokslininkė. Savo disertacijoje esu sukritikavusi šias institucijas. Iš tikrųjų, tai neefektyvu, nes sprendimai dažniausiai yra arba nevykdomi, arba neskelbiami, o tai žiniasklaidos priemonės privalo daryti. Kitas dalykas, daugeliu atveju tai nesuteikia net moralinės satisfakcijos pačiam žmogui, kurio teisėms apginti yra priimamas sprendimas. Kita vertus, egzistuoja institucijos žinomumo klausimas. Žiniasklaidos priemonės žino šias institucijas, bet žmonės, kurių teises ir reikėtų apginti, – nežino arba mažai žino. Taigi svarbu, kad apie šias institucijas žinotų daugiau žmonių.
Ar neefektyvumo problemą lemia įstatymai – negalima nieko pakeisti, nes tam reikia patobulinti įstatymus, – ar vis dėlto egzistuoja kitos problemos?
Aišku, yra ir įstatyminė problema. Reikėtų kai ką keisti. Kitas dalykas – pilietinės visuomenės nusiteikimo problema. Sakydama „pilietinė visuomenė“, turiu mintyje ir žiniasklaidos priemones: kaip jos vykdo įstatymus, kaip gerbia įstatymus ir valstybės bei savireguliacijos institucijas. Jei grįšime prie įstatymų, tai jie nenumato jokios atsakomybės už komisijos sprendimų nevykdymą.
Taip pat svarbus finansavimo klausimas. Ne tik pačios komisijos veiklos, kiek jos žinomumo skatinimo. Galų gale – komisija neturi nei savo patalpų, nei interneto puslapio. Visų tų dalykų, iš kurių visuomenė gautų informacijos. Bet tai priklauso nuo valstybės finansų.
Norite pasakyti, kad Etikos komisija yra toks virtualus dalykas, kuris egzistuoja net ne interneto, o beorėje erdvėje?
Mes nieko neturime. Mums posėdžiams sale nemokamai leidžia naudoti Radijo ir televizijos komisija. O pats adresas, kuriuo šiandien siunčiami skundai, yra Smolensko g. 12, Vilnius. Bet tik todėl, kad mūsų referentė ten dirba. Bet realiai mes neturime jokių patalpų ir konkretaus adreso, kad visuomenė žinotų, kuriuo galima siųsti skundus.
Suprantama, patalpų neturėjimas ir kitos problemos darbo efektyvumą mažina. Esame susitarę su Žurnalistų etikos inspektoriumi, kad jo tarnybos interneto puslapyje būtų informacija ir apie mus. Taip pat yra susitarimas, kad bent jau svarbiausi sprendimai ten bus įdėti. Bet visuomenei sunku susirasti ir atrinkti, kur ta informacija yra įdėta, kokie yra iš viso sprendimai priimti.
Visuomenė ir šiaip gana mažai žino apie žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmą, o tai, kad vienoje svetainėje yra ir Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Etikos komisijos sprendimai, dar labiau viską supainioja. Paprastas žmogus gali klausti, kuo gi skiriasi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nuo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos? Kam reikia jų dviejų?
Komisijos ir inspektoriaus darbo funkcijos tik iš dalies dubliuojamos. Žurnalistų etikos inspektorius prižiūri, kaip žiniasklaidos priemonės paiso žmogaus teisės į privatumą, garbę ir orumą. Šios dvi teisės yra ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šiuo aspektu gal ir būtų galima įžvelgti funkcijų dubliavimąsi. Tačiau mes bet kuriuo atveju remiamės Etikos kodeksu, o inspektorius labiau vadovaujasi įstatymais. Gali taip būti, jog teisės pažeidimo nėra, tačiau yra pažeisti etikos principai. Taigi komisija savo darbą atlieka remdamasi kitais svertais.
Kitos funkcijos vis dėlto yra atskirtos. Kaip jau minėjau, vadovaudamiesi Etikos kodeksu nustatome etikos pažeidimus. Mūsų komisijos funkcija – ir žiniasklaidos priemonių etikos ugdymas. Taip pat priskiriame informaciją pornografinio, erotinio ir smurtinio pobūdžio kategorijoms. Tikimės, kad naujas Visuomenės informavimo įstatymas deleguos šią funkciją Etikos inspektoriui, nes inspektoriaus tarnyba kartu su ekspertais turėtų geresnes galimybes tai išnagrinėti.
Taip pat mūsų komisija nustato, kuri informacija kursto tautinę nesantaiką.
Pagrindinis skirtumas tarp Etikos komisijos ir Etikos inspektoriaus vis dėlto turbūt yra tai, kad inspektorių skiria Seimas, o komisiją sudaro 12-os organizacijų atstovai, ir žurnalistai, bent jau teoriškai, įsipareigoja laikytis savanoriškai nustatytų taisyklių.
Ar balandį priimtas naujasis Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas atnešė naujovių, kurios buvo svarbios?
Iš tikrųjų naujasis kodeksas buvo labai reikalingas, nes senoji redakcija jau prasilenkė su Visuomenės informavimo įstatymu. Tarkime, įstatymas reglamentuoja, kad tam tikra veikla yra pažeidimas, o kodekse nenumatyta, kad tai pažeidimas. Kodekse nebuvo kalbama apie nepilnamečių interesų žiniasklaidoje (principas, kad negalima skelbti asmens duomenų) gynimą, nusikaltimą padariusio asmens neleistiną siejimą su tautine grupe ir pan. Keisti kodeksą buvo būtina.
Kartais susiduriame su problema, kad kodeksas yra toks „tobulas“, jog ieškome, tačiau nerandame tam tikrų normų. Turiu minty tai, kad Etikos kodeksas yra susitarimo dalykas – galbūt komisija siūlytų ir kitokią kai kurių straipsnių redakciją, tačiau vis dėlto tai yra priimta visuotinio susitarimo būdu ir „nušlifuota“ taip, kad visiems būtų priimtina. Mes to susitarimo laikomės ir tikimės, kad ir žiniasklaidos priemonės jo laikosi bei jį gerbia.
Ką reikėtų daryti, kad komisijos darbas būtų efektyvesnis?
Jau minėjau organizacinius klausimus. Tačiau labai svarbus ir pačių žiniasklaidos priemonių požiūris į komisiją ir jos priimamus sprendimus, t. y. pagarba ne tik įstatymams, bet ir Etikos kodeksui, o taip pat pagarba mūsų institucijai kaip ir kitoms institucijoms. Jei konsensuso būdu priimamas toks kodeksas, manau, kad žiniasklaidos priemonės tokiu pačiu būdu nutaria, kad juo vadovausis ir gerbs jo nuostatas. Jei egzistuoja tokia pagarba, tai kodekso turėtų būti laikomasi ne tik nustačius etikos pažeidimą, bet ir bendrai veikloje.
Kitas dalykas – esant pažeidimui, jį pripažinti ir stengtis nenusižengti. Mokytis iš kitų klaidų, o ne jas kartoti.
Kaip vertinate situaciją žiniasklaidoje? Kokią žiniasklaidą matote?
Matau labai įvairią žiniasklaidą. Tendencijos, aišku, atspindi visuomenę ir visuomenės poreikius.
Tikėtis, kad žiniasklaida atliks vien tik auklėjamąją funkciją, naivu, tačiau žiniasklaida šiandieną leidžia sau daugiau nei leidžia įstatymai ir Etikos kodeksas. Besivaikydama sensacijos ir visuomenės diktuojamos informacijos paieškos būdo, žiniasklaida dažnai peržengia ribas.
Kita vertus, egzistuoja tam tikra profesionalumo ir etiškumo suvokimo stoka. Tarkime, kritikuoja asmenį, bet kritikuoja neetiškai. Kritikuoti galima, tačiau reikia prisiminti, kad privalu suteikti teisę kritikuojamam asmeniui pasisakyti, atspindėti įvairias nuomones.
Kritikuoti reikia – tai gyvenimo variklis, bet reikia mokėti tai daryti.
