Interneto dienoraštis, angliškai vadinamas „weblogu“ arba tiesiog „blogu“ – tai internete reguliariai viešai publikuojamos naujienos, pastabos, informacija, mintys, komentarai, kuriuos gali skaityti ir komentuoti bet kuris interneto vartotojas, pasivadinęs slapyvardžiu ar tikruoju savo vardu. Pasaulyje ši saviraiškos forma populiari jau kelerius metus ir tampa vis svarbesne, Lietuvoje apie interneto dienoraščius pradėta kalbėti maždaug prieš trejus metus, o išpopuliarėjo jie pastaraisiais metais.
Rugsėjį portalas DELFI įsteigė pirmąjį Lietuvoje redakcinį „blogą“ blog.delfi.lt, Vilniaus meras Artūras Zuokas birželį pradėjo rašyti dienoraštį internete zuokas.lt. Nuo 2003 m. pabaigos interneto dienoraštį loreta.skopos.lt rašo Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė.
Interneto dienoraščiu galima būtų vadinti ir „Omni“ skyrelį „Saulėgrąžos“, kuriame įvairūs autoriai reguliariai publikuoja asmeninius pamąstymus, pastabas politikos, kultūros ar šiaip gyvenimo temomis. Kurį laiką gyvavo „subjektyviosios kritikos kampelis“ pravalas.com, kuriame internautai publikuodavo įvairius politikos, žiniasklaidos, reklamos, interneto sričių „pravalus“ – politikų, žurnalistų ir kitų žmonių klaidas, kvailystes, žioplystes, nesąmones, jie buvo komentuojami ir vertinami pagal „baisumo“ laipsnį.
Tradicinės žiniasklaidos konkurentas
DELFI vyr. redaktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas sako, jog viena priežasčių, dėl kurių buvo įkurtas DELFI „blogas“, – nenoras atsilikti nuo pasaulinių tendencijų. „Šis reiškinys pasaulyje tampa vis įtakingesnis, su juo konkuruoja ir įprastinė, ir interneto žiniasklaida“.
Jo manymu, šis dienoraštis ilgainiui turėtų pavirsti savotiška skiltimi, kurią kartu kuria DELFI redakcijos darbuotojai ir skaitytojai. „Tai puiki galimybė publikuoti tas naujienas, kurios nepatektų į pagrindinį srautą, iš skaitytojų gauname daug žinių, kurių negalime patalpinti į pagrindinį portalą, čia galima publikuoti nuotraukas, nuorodas, kurios gali būti įdomios visuomenei, ir tam nereikia didelių pastangų“, – sako G. Oganauskas. Pasak jo, galbūt šis dienoraštis laikui bėgant įgis skaitytojų – reporterių, kurie pranešinės naujienas, tinklą.
Paklaustas, kuo iš esmės skiriasi DELFI „blogo“ naujienos ar pranešimai nuo pagrindinių DELFI naujienų srauto, G. Oganauskas teigia, kad takoskyra yra: čia publikuojamas redakcijos darbuotojų požiūris į reiškinius, įvykius, jų nuomonės, nuorodos įdomius interneto tinklapius ar straipsnius kitoje žiniasklaidoje, atkreipiamas dėmesys į paties DELFI straipsnius ar kai kuriuos aspektus, taip pat skaitytojų naujienos, nuomonės, pasiūlymai.
DELFI „blogas“ gyvuoja tik nuo rugsėjo pradžios, tad kol kas, pasak G. Oganausko, jis „yra ieškojimų kelyje“. Ilgainiui, pasak jo, turėtų susiformuoti tikslesnė strategija, koks jis turi būti, veikimo mechanizmas. – „Jis turėtų įgauti savitą stilių, nebus DELFI Nr. 2. Kol kas nesame viskuo patenkinti, bet einame teisinga linkme“.
G. Oganausko nuomone, Lietuvoje įtakingų interneto dienoraščių kol kas dar neturime. Kaip vieną pirmųjų žingsnių jis paminėjo A. Zuoko dienoraštį, kurį kartais jau cituoja Lietuvos žiniasklaida. Ilgainiui garsių interneto dienoraščių turėtų daugėti ir jie taps tokiu pačiu informacijos šaltiniu, kaip ir kitos žiniasklaidos priemonės.
Interneto dienoraščio autorius Vilniaus meras A. Zuokas, rašo, kad vienas iš šios dienoraščio tikslų – kad skaitytojai jame pamatytų ne tik politiką ar miesto merą, bet ir žmogų, asmenybę.
Dienoraštyje jis sako norįs „papasakoti apie daugybę sutiktų išskirtinių žmonių <...>, apie tai, ko nerašo laikraščiai ir niekada neparodys televizoriai. <...> Norėčiau papasakoti apie savo vaikščiojimus po Vilnių ir kasdienius atradimus <...>, apie tai, kad tikrai į žmones ir miestą nežiūriu tik pro savo kabineto devynioliktame aukšte ar automobilio langus. Matau ir šiukšles, ir ne vietoje sustatytus automobilius, ir aptriušusius blokinius namus, ir neleistinai pastatytą papildomą aukštą Senamiestyje, ir metų metais stovintį apleistą statinį parke. Matau ir noriu pakeisti, ir skaudžiau nei kiti išgyvenu, kai negaliu to padaryti.“
Savo dienoraštyje Vilniaus meras dalijasi mintimis apie miesto, valstybės valdymą, pasakoja apie savo darbą, rūpimas problemas, atsako į kritiką, pasakoja skandalingųjų mero rinkimų peripetijas, diskutuoja su skaitytojais, kviečia pateikti pastabas ir pasiūlymus. Per tris mėnesius, pasak paties A. Zuoko, jame apsilankė daugiau kaip 50 tūkstančių unikalių skaitytojų.
Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė savo interneto dienoraštį pradėjo rašyti dar 2003 metų gruodžio pabaigoje. Kaip ji pati rašo, šią idėją jai pasiūlė sūnus, papasakojęs, kad užsienyje kai kurie politikai rašo savo dienoraščius internete. „Man labai patiko ta mintis ir nutariau, kodėl nepabandyti man. Juk tai būtų dar viena gera proga pabendrauti su rinkėjais, išsakyti savo mintis, o taip pat išgirsti Jūsų nuomonę“, – sako ji. Savo dienoraštyje L. Kudarienė rašo apie miesto ir valstybės gyvenimą, renginius, šventes, savivaldą, darbą, gyventojų priėmimą ir bėdas, kartais diskutuoja su komentarų autoriais.
Dienoraštyje – galimybė pasireikšti
Vienas lietuviškojo interneto senbuvių Juozas Šalna, žinomas Pukomuko slapyvardžiu, interneto dienoraštį rašantis apie penkerius metus, teigia, jog dienoraštis, iš pradžių buvęs tik paprasta interneto svetaine, jam yra saviraiškos vieta, kur galima pasidalinti mintimis, išgyvenimais, naudingomis nuorodomis ar problemomis.
„Tai naudinga ir pačiam sau: pavartai, prisimeni, kas buvo prieš metus, kas keičiasi. Tačiau tai nėra asmeninis dienoraštis, jame nėra įrašų nei apie mano draugę, nei apie mano katę“, – juokiasi J. Šalna. Dienoraštyje jis taip pat gali išsakyti problemas, su kuriomis susiduria darbe. „Žinodamas, kad daug žmonių skaito mano dienoraštį, galiu parašyti įrašą ir sulaukti įvairių patarimų, kaip geriau spręsti konkrečią problemą“. Savo dienoraštyje jis rašo apie įvairius aplinkinio pasaulio pastebėjimus, mintis, įvykius, rašo apie perskaitytas knygas, kultūros renginius, darbą.
Pasak Juozo Šalnos, Lietuvoje galima išskirti keturias interneto dienoraščių rūšis: tai dienoraščiai, rašomi viename populiariausių pasaulyje portale livejournal.com, taip pat blog.hardcore.lt, neseniai įsikūrusiame lietuviškame blogas.lt bei atskiri po įvairius tinklapius išsibarstę interneto dienoraščiai. Nuorodas į įvairius dienoraščius vienija tinklapis lietblogs.net, kuriame galima skaityti tiek pavienius skirtinguose tinklapiuose esančius dienoraščius, tiek rašomus portaluose livejournal.com, blog.hardcore.lt ar blogas.lt.
Pasaulyje daug diskutuojama apie interneto dienoraščių autorių atsakomybę, objektyvumą, kiek jiems galioja tos pačios žurnalistikos normos ir standartai, ir ar apskritai galima juos laikyti žurnalistais.
Viena iš pagrindinių problemų: autorius paprastai netikrina savo skelbiamos informacijos. „Bet pasaulyje dienoraščių tinklas yra didelis, todėl veikia savotiškas savikontrolės mechanizmas: jei autoriaus pateikta informacija nebus teisinga, pasklis nuomonė, jog juo negalima pasitikėti“, – mano G. Oganauskas.
Taip pat kyla problemos dėl autorių teisių, nes žmonės neretai publikuoja nuotraukas, straipsnius, kitus kūrinius be leidimo ar nuorodos į šaltinį.
Pasak advokatų profesinės bendrijos „Jurevičius, Balčiūnas & Bartkus“ vadovo Gintauto Bartkaus, atsakomybės klausimas nėra susijęs su tuo, kur paprastas pilietis, žurnalistas ar publicistas paskelbia savo straipsnį.
G. Bartkaus teigimu, Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, jog bet kuris asmuo, paskleidęs duomenis, žeminančius kito asmens garbę ir orumą ar neatitinkančius tikrovės, privalo atlyginti tokiu paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tačiau paskleidimo būdas (interneto portale ar spausdintame dienraštyje) gali turėti tam tikros įtakos skaičiuojant nuostolius.
„Redaktoriaus buvimas ar nebuvimas nekeičia atsakomybės dydžio ar ribų“, – sako G. Bartkus. Pasak jo, būtent žiniasklaidos priemonė, o ne autorius privalės atlyginti žalą, jei ji žinojo arba turėjo žinoti, kad informacija neatitinka tikrovės, arba kai informaciją paskleidžia jos darbuotojas. Tačiau interneto dienoraščio ar portalo atveju, G. Bartkaus teigimu, dėl šių aplinkybių nebuvimo dažnesnė tiesioginė atsakomybė tenka informaciją paskleidusiam asmeniui, o ne portalo ar tinklapio savininkui.
„Todėl, kai interneto portalas suteikia galimybę tiesiogiai pateikti tam tikrą informaciją, atsakomybė už duomenis, neatitinkančius tikrovės, visų pirma atsiras asmeniui, tiesiogiai pateikusiam informaciją, bet ne interneto portalui“, – aiškina advokatas. Taip pat svarbu, jog portalo ar tinklapio savininko atsakomybė atsiranda tada, kai jis atsisako nurodyti neteisingą informaciją paskleidusį asmenį.
Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas taip pat tvirtina, kad iš esmės interneto dienoraščiuose skelbiamos informacijos autoriams galioja tie patys atsakomybės principai, kaip ir tradicinės žiniasklaidos atveju.
„Internetas suteikia plačias galimybes saviraiškai, ribos yra platesnės, galima labiau nevaržomai skleisti informaciją, tačiau atsakomybė bus tokia pati, kaip ir tradicinės žiniasklaidos atveju“, – sako D. Velkas. – „Jei, pavyzdžiui, naujienų portale išplatinama neskelbtina informacija, už tai atsako jo redaktorius“. Jeigu redaktoriaus nėra, už informaciją atsako jos autorius.
Pasak D. Velko, iki 2003 metų kovo, kai buvo priimtas specialus Vyriausybės nutarimas, internetas ir juo platinama viešoji informacija nebuvo reglamentuojama. Pagal šį nutarimą, už tinklapio turinį atsako jo įkūrėjas arba valdytojas. Tuo atveju, jeigu jis teikia informacijos talpinimo paslaugas kitiems asmenims ar organizacijoms, jis atsako tik tada, jeigu žino apie publikuojamą neskelbtiną informaciją, arba pranešus apie tokią informaciją, laiku nesiima priemonių ją pašalinti.
Tuo tarpu tuo atveju, jeigu internautas pats išplatino neskelbtiną informaciją, apšmeižė kitą žmogų, pažeidė teisę, moralę ar etiką, tinklapio valdytojas privalo pateikti duomenis, kurie padėtų nustatyti informacijos skelbėją, kuris bus traukiamas atsakomybėn. Tačiau interneto dienoraščių, rašomų užsienio portaluose, autoriams atsakomybės išvengti būtų lengviau, nes jie neprivalo laikytis Lietuvos, o tik savo šalies įstatymų, o gauti informaciją iš užsienio portalo apie tikrąjį įrašų autorių būtų gana keblu.
Rengiamame naujame Visuomenės informavimo įstatyme, pasak D. Velko, turėtų būti aiškiai apibrėžta atsakomybė už internetu platinamas žinias, nes senajame įstatyme internetas nebuvo įvardintas kaip atskiras informacijos skleidimo būdas.
D. Velko nuomone, tinklapiai neturėtų būti skirstomi į viešus ir privačius, nes tai, kas paskelbta viešai internete, yra viešoji informacija, nesvarbu, ar tai valstybinės įstaigos, ar privataus asmens informacija. Tačiau dėl panašaus diferencijavimo kol kas dar vyksta diskusijos.
Tad interneto dienoraščiai siūlo plačias galimybes pasireikšti daugeliui žmonių, besinaudojančių internetu. Čia kiekvienas gali tapti žurnalistu, o žurnalistas gali tapti interneto dienoraščių žvaigžde.
