– Tikrai nesu iš tų, kurie iki vėlyvos nakties yra įsijungę televizorių. Pirma, gaila laiko – noriu dar vieną kitą savo knygą parašyti ir kitų autorių paskaityti. Antra, dažnai nelabai yra ką žiūrėti. Todėl išstudijavęs programas pasirenku tik tai, kas man įdomu ir būtina pamatyti. Žiūriu daug kanalų, bet dažniausiai lietuviškus. Nepritariu tiems piktiems niurzgliams, kurie sako, esą lietuvių televizijos niekam tikusios.
Tiesa, su juodu pavydu žiūriu ir satelitinės televizijos kanalus – paprastai „Eurosport“ ar „Discovery Chanel“. Tokių kanalų reikėtų ir Lietuvoje. Kalbėjau ne su vienu lietuviškos TV stoties vadovu ir prodiuseriu – visi tvirtina, kad šitokiems projektams Lietuvoje stinga pinigų. Tai tiesa, bet ne visa. Žinoma, sukurti ką nors panašaus į „Eurosport“ mes turbūt neišgalėtume – pernelyg brangiai kainuoja žymiausių sporto varžybų transliacijos. Tačiau turėti savo lietuvišką „Discovery“ kanalą, ko gera, būtume pajėgūs. Suprantama, jis negalėtų rekonstruoti Vaterlo mūšio ar sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo 1944 m. Prancūzijoje, bet galima apsieiti ir be to.
Daug metų dirbęs stojančiųjų į žurnalistiką priėmimo komisijoje įsitikinau, kad jie beveik nieko nėra girdėję net apie palyginti nesenus Lietuvos istorijos įvykius – kad ir pokario partizanų kovas. Rekonstruoti tuos mūsų dramatiškos istorijos puslapius, ypač kol dar gyva nemaža dalis jos dalyvių, jokių milijonų nereikėtų. Jų nereikėtų ir supažindinant su pasaulio, Lietuvos mokslo bei technikos naujovėmis, keičiančiomis žmonių gyvenimą.
– Ar Lietuvos televizijos tampa profesionalesnės?
– Lietuvos Atgimimo laikų televizija, kai žiebėsi nepriklausomos Lietuvos viltis, prikaustydavo prie ekranų milijoninę auditoriją. Ir niekam į galvą neateidavo mintis zirzti, kad mato murziną vaizdą, nufilmuotą pusiau profesionalia ar net buitine vaizdo kamera. Dabartinio ramaus gyvenimo laikais, kai tokių politinių ir socialinių pervartų nėra, mane erzina akivaizdžios profesionalumo klaidos: iš vaizdo ekrane matyti, kad operatorius paprasčiausiai nenulaiko kameros, nes kadras sukomponuotas taip, kad ekrane kalbantis žmogus rodomas be galvos. Ausį neretai rėžia ir garso operatoriaus darbų brokas, nors visi kanalai šiandien turi ir aukšto lygio technikos, ir gerai parengtų specialistų. Tiesiog tokie dalykai maža kam rūpi.
Buvau priblokštas, kai sužinojau, kad dažna TV stotis net neaptaria savo praėjusios savaitės ar dienos laidų, nebaudžia tų, kurie padaro akivaizdų techninį broką – tai buvo įprasta ir būtina dar prieš keliolika metų. Vis dėlto kad Lietuvos televizijos kanalai neabejotinai tampa profesionalesni rodo jų programų įvairovė. Dar 1992–1993 m. LTV ir netrukus atsiradusiuose kituose kanaluose 80–90 proc. visos programos sudarė politinės laidos, tiksliau raganų medžioklė ir politinių oponentų vanojimas. Šiandien bet kurį vakarą ką nors sau įdomaus gali atrasti skirtingo skonio ir poreikių žmogus.
Tačiau didžiausią pažangą per 13–14 metų įžvelgiu kone visų be išimties kanalų Žinių laidose. Anksčiau net nacionaliniai kanalai, Žinias supratę tik kaip žinias iš Vilniaus – iš Seimo ar Vyriausybės, šiandien jau turi ką parodyti net iš nedidelių provincijos miestelių ar bažnytkaimių gyvenimo. Linkiu, kad ši tendencija būtų puoselėjama, nes žmonėms įdomu ne tik tai, kas vyksta Singapūre, Islandijoje ar Vilniuje, bet ir jų pačių kaime ar gatvėje. Neatsitiktinai Prancūzijoje iš 4–5 nacionalinių kanalų bene profesionaliausias yra vienas, turintis specialią regioninių žinių laidą.
Tačiau negaliu nepasakyti, kad dažno mūsų televizijos kanalo išvis negalima vadinti televizija (graikiškai „tele visio“ – gauti vaizdą per nuotolį), mat to vaizdo lieka vis mažiau. Aplink mus verda gyvenimas: žmonės myli, nekenčia, daro ir gražius, ir nelabai dorus darbus, o mūsų televizininkai nebemoka jų parodyti – jie gali apie tai tik pakalbėti. Nesibaigiančios kalbos mūsų televizijas veikiau verčia vadinti radiju, nes gyvenimo, laiko tėkmės vaizdų parodyti nebesugeba. Žinoma, tai sudėtinga, ir kur kas paprasčiau žmogui po nosimi pakišti mikrofoną. Bet nepaliaujamos šnekos, ypač jei kalba ne itin įdomus ar išmintingas žmogus, atstumia nuo ekrano didelę žiūrovų armiją.
– Kaip vertinate dabartines TV madas: daugybę realybės šou, šį sezoną itin pagausėjusias žvaigždžių kalyklas?
– Mane nuo tų visų realybės šou ima krėsti nervinis drebulys, nes tiek banalybių, maivymosi ir tuščio tauškėjimo vienoje laidoje nesu matęs per visą savo gyvenimą. Tačiau realybės šou – net tik juos rengiančių televizininkų, bet ir visuomenės problema. Kol tas banalias nesąmones žiūri didelė visuomenės dalis, tol, suprantama, jos ir bus rodomos.
– Žvaigždžių atrankose dalyvauja ir geri Lietuvos aktoriai, dainininkai. Vis dėlto projekte atlikdami tam tikrą siužetinę liniją jie negali kalbėti atvirai, kritiškai. Kaip atskirti ir įvardyti arogantiškus savamokslius, žvaigždes mėgėjus nuo išties gabaus jaunimo?
– Žvaigždžių išrinkti ar atsirinkti negali jokia autoritetingiausia komisija. Mano supratimu, televizijos žvaigždė – tai ilgamečiu kūrybingu darbu tautos pripažinimą, pagarbą ir meilę pelnęs laidų autorius, vedėjas, kartai ir žurnalistas reporteris: tokie žmonės kaip Algimanta Žukauskienė, Vytautas Matulevičius, Henrikas Vaitiekūnas ir kiti. O pas mus panelė kelis kartus pasirodo TV ekrane, ir TV savaitraščiai puola aprašinėti jos atostogas, vedybas, skyrybas, apatinių kelnaičių spalvą, kol galų gale visuomenei įkalama, kad gimė nauja didelė žvaigždė.
O arogantiškas savamokslis, žvaigždė mėgėjas tegu iš pradžių baigia mokslus, laimi dainavimo ar vaidybos konkursą ir, dešimt metų padirbėjęs televizijoje, estradoje ar teatre, pelnęs publikos pripažinimą, žvaigžde taps be jokių komisijų. O dabar panelė ar bernelis, kelis kartus pyptelėję tokių realybės šou atrankoje, paprasčiausiai apgaunami tvirtinant, kad be jokių mokslų ar darbo jau yra žvaigždės.
– Regis, mūsų televizijos skirtos jaunimui. Ar dar nesubrendo, kad čia šmėžuotų subrendusios asmenybės?
– Daug tiesos. Manau, taip susiklostė dėl TV kanalų vadovų ar prodiuserių užgaidų. Stambios įmonės ar firmos, perkančios reklaminį eterio laiką, yra įsitikinusios, kad geriausias jų siūlomų prekių bei paslaugų vartotojas yra jaunas žmogus. Todėl daugiausia jų reklamos yra jaunimui skirtose laidose, filmuose ar koncertuose.
– Kokia Jūsų nuomonė dėl naujausių LRT istorijų: radijuje skambėjusios dainelės „Nušauti Brazauską“, per TV parodytą Užsienio reikalų ministerijos klerkų atplėštą žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei skirtą paketą ir LRT vadovybės poziciją šiais klausimais?
– Jau vien minėtos dainelės pavadinimas yra šlykštus ir idiotiškas. O ministrei skirto siuntinio atidarymą, apie kurio turinį visai Lietuvai pranešė Nacionalinė televizija, galiu pakomentuoti tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 23 straipsniais: „Žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami“. Keista, kad Konstitucijos nėra skaitę oficialūs mūsų šalies asmenys, teisinantys šį poelgį.
