V.Žuko teigimu, tai buvo ketvirtas biografijai reikšmingas atleidimas iš darbo. Jis pasakojo nieko gyvenime nebijąs. Dar būdamas moksleivis, norėdamas atsikratyti baimės jausmo, vaikščiodavęs į kapines. Gal nebus hiperbolė V.Žuką pavadinti paskutiniu Lietuvos disidentu, kuris dėl visuomenės interesų pasiryžęs aukoti asmeninę karjerą?
- Ar šiandien nesigailite per valandos laidą pasakęs tą trumputę frazę, jog vieša ar nelabai vieša tiesa, kad mūsų ypač gabi, talentinga komisarė yra seksualinių mažumų atstovė?
- Maniau, kad po mano laidos bus viešai, žmoniškai diskutuojama. Kažkas palaikys vieną pusę, kažkas - kitą, ir mes atvirai viską išsiaiškinsime. Turėjau galimybę iškirpti tą vietą, tai buvo įrašas, ir nieko nebūtų buvę. Gal taip ir reikėjo padaryti.
Greičiausiai taip kalba mano išdidumas, bet, jei galėčiau grąžinti laiką atgal, manau, pasielgčiau taip pat.
Aš kukliai deklaravau savo turimą informaciją ir tai vertinu kaip pilietinį aktą. Jau dabar matau didelę šios laidos naudą - kartais dėl visuomenės interesų asmeninius ar šeimyninius motyvus galima atidėti į šoną. Juk visuomenė pagaliau pradėjo apie tai kalbėti!
Penkiolika metų gyvename visiškoje laisvėje, o ši gyvenimo kertė šmėkšteldavo retkarčiais kaip kokia karikatūra.
- Jūsų draugai prisimena, kad esate impulsyviai pasielgęs ir anksčiau. Tai - jūsų charakterio bruožas?
- Matote, dažniausiai esu diplomatiškas ir tolerantiškas, bet kartais ateina laikas, kai jei ko nors nepasakysi, tiesiog bjauriai gyvensi, neatlikęs savo pilietinės ar profesinės misijos.
Sovietmečiu Dailės institute su rektoriumi kirtausi nuo antro kurso, bet gerai mokiausi ir nebuvo preteksto mane išmesti. Tačiau penktame kurse Studentų mokslinės draugijos konkurse laimėjau piniginį prizą. Nusipirkome vyno, pasiautėme su draugais ir vieną tokią prastą savo bendrakursio gipsinę skulptūrą išmečiau per langą. Dabar to nedaryčiau, bet dėl to, kad mane pašalino iš instituto, daug laimėjau. Pradėjau intensyviai dirbti kūrybinį darbą, apie mano kūrybą rašė užsienio spauda, užsienio diplomatai pirkdavo mano darbų.
Penkiolika metų dirbu tiesioginiame eteryje, jei būčiau impulsyvus - tai kas mėnesį ką nors pasakyčiau. Pagaliau ar būčiau galėjęs išauginti šešis normalius vaikus, jei būčiau nesusivaldantis keistuolis?
- O kiti jūsų atleidimai?
- Katalikų radijo "Mažojoje studijoje" dirbau septynerius metus. Bet susikirtome su Lietuvos vyskupais, kurie pradėjo labai kontroliuoti. Jie pasinaudojo formaliu pretekstu, kad ketinau kelti savo kandidatūrą į Lietuvos prezidentus.
O 2001 metais kaip LRT generalinį direktorių pradėjo pjudyti tuometis Vyriausybės vadovas Rolandas Paksas. Iš pradžių jis kviesdavosi viliotinio, o pamatęs, kad nepasiduodu, paveikė LRT tarybą mane atleisti. Dabar tas žmogus gerokai muštas ir numuštas, bet man pirmajam teko garbė pasakyti, kad jis veikia banditiškais metodais.
- Ar dar turite galimybę viešai atsiprašyti Dalios Grybauskaitės ir vėl ramiai rengti radijo laidas?
- Nesuprantu, kodėl turėčiau atsiprašyti D.Grybauskaitės. Juk nieko neįžeidžiau. Komisarės nedergiau, atvirkščiai, ją gyniau! Peikiau buvusį kandidatą į teisingumo komisarus Rocco Buttiglione, neleistinai pasisakiusį, jog homoseksualumas yra nuodėmė.
- Dabar, kai D.Grybauskaitė kategoriškai paneigė jūsų žodžius, nė kiek neabejojate, kad jus galėjo kas nors suklaidinti?
- Pasiaiškinime LRT vadovybei parašiau: jei kas nors man pateiktų kitokią informaciją nei turiu - lengvai komisarės atsiprašyčiau. Manau, kad pateikti tokią informaciją būtų sudėtinga, nes priklausomybė vienai ar kitai seksualinei orientacijai taip greitai nepasibaigia.
Nesu detektyvas, po lovomis neguliu, po širmomis nestoviu, bet šis procesas tęsiasi jau daugelį metų. Geriausia būtų, kad komisarė pradrėkstų šią uždangą ir mes žmoniškai, normaliai, jautriai sužinotume tiesą. Savo turimos informacijos nepateikiu, nes tai susiję su kitais žmonėmis, kurie neužima tokių aukštų postų.
Bet suprantu ir komisarę, kuri dar negali atsiskleisti, nes mūsų visuomenė homoseksualumui kol kas nepakanti. Vis dėlto manau, jei panašią informaciją praneščiau apie kokį viceministrą, - tai jau būtų žurnalistinės etikos pažeidimas.
- Nuo kurio posto žmogus nebeturi privataus gyvenimo? Ar apie prezidento, premjero orientaciją praneštumėte?
- Žurnalistų etikos kodeksas to neapibrėžia. Jų valia, ar jie biseksualūs, ar homoseksualūs - nei badysiu pirštais, nei gaudysiu. Dabar šliuzas pakeltas ir vanduo paleistas. Man nebeįdomu aiškintis apie kitus, nesu šungaudys, turiu daug įdomesnių temų.
- Ką dabar darysite?
- Daugelis klausia, kaip aš patekau į tokią padėtį. Bet mano situacija normali. Man patinka būti žurnalistu, patinka komponuoti ne tik spalvas, formas, bet ir žmonių likimus, numušti kepures puikuoliams, skriaudžiamus padrąsinti, apginti. Būtų nelogiška dabar mestis į kitą sritį, žurnalistika - gera išraiškos priemonė įgyvendinti savo idėjas.
Ir Katalikų studijoje dirbdamas kartais dariau kontroversiškas laidas. Atsimenu, kai prieš mane sukilo 25 Kauno vyskupijos kunigai, nes išsišaipiau iš Lietuvos Bažnyčioje gerbiamo asmens - mistikės Marios Valtortos.
Tuomet mus apgynė Vatikanas - Romos popiežiaus dešinioji ranka Tikėjimo reikalų kongregacijos prefektas Josephas Ratzingeris. Per kelias dienas jis skubiai pranešė, kad tos italės raštai - tai pigi beletristika ir Bažnyčia nepritaria jų spausdinimui. Ir čia intuicija manęs neapgavo.
- Ar esate turtingas žmogus, galite sau leisti negauti algos?
- Nesu turtingas, visą laiką balansuojame ant ribos: tai kreditą paimame, tai grąžiname. LRT pinigų neuždirbsi. Tačiau drausmingai, atidžiai, atsidavęs daug metų dirbau LRT, mano pietūs trukdavo 15 minučių. Kai daug dirbi ir gauni pusantro tūkstančio litų, o šeima didelė, tai reikėdavo dar ir iš meno turėti pajamų.
Bet gal šis skausmingas bambagyslės trūktelėjimas atneš geresnių finansinių pasiūlymų? Gal nebeturėsiu ketvirčio milijono nuolatinių klausytojų, bet gal buitiškai geriau gyvensiu?
- Ar galėsite iš meno išlaikyti šeimą?
- Kol kas niekaip. Nors bandau, mėtau tą spiningą.
- Gal turite nekilnojamojo turto?
- Mano būdas toks, kad geriau turėti mažiau pinigų. Kai turiu daugiau, atsiranda psichologinis diskomfortas - norisi dalytis su tais, kurie turi mažiau. Niekada daug pinigų neturėjau.
Dar Atgimimo laikais buvome su žmona gavę leidimą lengvatinėmis sąlygomis įsirengti kūrybines dirbtuves palėpėje Mokslininkų namuose. Tuo metu atvyko pirmoji vyriausybinė delegacija iš Švedijos, įsigijo porą mano piešinių, paveikslų ir už tuos pinigus įsirengiau visą palėpę. Dabar mes ten su žmona ir vaikais gyvename.
Po to paėmę kreditą išpirkome pirmame aukšte butą ir ten įrengėme Vašingtono aikštės galeriją. Dar uošvis mums užrašęs pusę medinio namelio sename Latvijos žvejų kaime ir turime nedidelę sodybą Aukštaitijoje prie Alantos.
- Ar teisybė, kad pagrindinis verslo organizatorius jūsų šeimoje yra žmona?
- Taip, žinoma. Mano žmona yra genialus žmogus, mokantis organizuoti, tvarkyti šeimos biudžetą, lygiai kaip ir gaminti maistą.
- Ar jūsų šeima šiuo metu jus palaiko?
- Visi mato, kad tėvas neteko darbo. Bet aš jiems sakau, kad tai man ne pirmas kartas. Juk televizija šaiposi ir iš prezidentų, premjerų, aukščiausių pareigūnų - kodėl iš tėtuko negalima šaipytis. Jų asmenybės brendimui gerai, kad jie mato, jog gyventi nėra paprasta. Bet iš jų glaustymosi, meilumo, matau, kad jie yra sutrikę.
- Ar esate gyvenime susidūręs su homoseksualistais?
- Buvo keletas situacijų. Bet jei pajunti, kad į tave nukreiptas dėmesys - atitinkamai reaguoji ir jie atšoka. Sovietmečiu jiems iš viso buvo baisu gyventi, juos saugumas sekdavo, bet žinojau aukštų pareigūnų, kultūros veikėjų, mokiausi kartu su jų vaikais. Iš dalies, kaip žmogus juos užjaučiu - juk jiems visą laiką reikėjo slapstytis.
- Ar šis skandalas gali padėti lietuviams keisti požiūrį į homoseksualiuosius?
- Manau, komisarė turėtų plačiau pasižiūrėti į šią situaciją. Ji turėtų būti linkusi į viešumą ir atvirumą - tai labai svarbu demokratijai. Juk D.Grybauskaitės seksualinė orientacija jau ne taip svarbu, svarbu homoseksualistų viešumo precedentas. Manau, ateis laikas, kai ir Bažnyčia turės įvardyti savo homoseksualistus.
- Gėjų lyga jus apkaltino kerštaujant už Rocco Buttiglione atleidimą. Ar atstovavote kokiai nors grupei?
- Esu prisiklausęs apie savo tariamas grupuotes. Net Vytautas Landsbergis yra mane apkaltinęs, kad už manęs stovi didelės tamsios grupės. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas mane sulygino su senuoju Justu Paleckiu, kuris pardavė Lietuvą. Bet jei būtų mano valia, būčiau balsavęs prieš R.Buttiglione.
- Esate katalikas, kodėl smerkėte katalikiškąjį komisarą R.Buttiglione?
- Man nepatiko komisaro žodžiai, kad homoseksualistai yra nuodėmingi. Ne mums spręsti, kas yra nuodėmė. Jėzus Kristus didžiausiai paleistuvei sakė, kad ji yra jo draugė, o šventuolius apšaukė fariziejais.
Tegu kiekvienas turi savo gyvenimą, tai - jo asmeninis apsisprendimas. Tačiau esu įsitikinęs, kad leisti įsivaikinti homoseksualistams vaikus būtų nepadoru, esu ir prieš homoseksualistų santuoką.
- Ar pastebėjote, kad Lietuvoje kur kas labiau pateisinami homoseksualūs santykiai tarp vyrų nei moterų?
- Man asmeniškai - atvirkščiai. Esteto požiūriu moterų intymumai atrodo priimtinesni. Sueitys tarp vyrų man yra atkarus dalykas, bet manau, kad jie turi teisę, tai - jų pasirinkimas. Niekada nesakysiu, kad toks vyras yra nuodėmingesnis už mane patį, vaikais apsikrovusį.
- Kodėl prasidėjus nemalonumams LRT pabėgote į Austriją?
- Nebėgau, tai buvo anksčiau planuota kelionė. Vykau pas bičiulius. Žinoma, buvo nejauku, iš Vilniaus skambino vaikai ir informuodavo, kas vyksta.
Nuėję su žmona į svarbiausią Vienos Meno istorijos muziejų pačioje kilniausio meno šventovėje radau ir gidą turistams "Gėjų Viena". Atsivertęs aptikau apie 50-60 vietų Austrijos sostinėje, kur gėjai laukiami visaip ir visada. Manau, ateis laikas, kai bus ir Vilniaus gėjų žemėlapis...
Šiandien "Ekstroje" skaitykite: Iš Latvijos – sentimentai Lietuvos futbolui
