Spalio pradžioje kelias dienas Minske vykusios vokiečių organizuotos tarptautinės žurnalistų konferencijos „n-ost Medienwerkstatt Minsk“ metu Vakarų žurnalistams teko susidurti su baltarusiškos spaudos ir žodžio laisvės ypatumais.
Oficialūs pareigūnai nerado laiko susitikti
Dar prieš vykstant į renginį buvo kilęs nerimas dėl vizų ir akreditacijų žurnalistams išdavimo. Baltarusijoje, norint vykdyti žurnalistinę veiklą, neužtenka parodyti žurnalisto pažymėjimo, būtina gauti akreditaciją, net jei ir neketinama lankytis valstybinėse institucijose. Tik gavus akreditaciją išduodama ir speciali viza spaudai. Baltarusijos Užsienio reikalų ministerija vis informuodavo renginio organizatorius, kad dėl techninių priežasčių akreditacijų išdavimo terminai prasitęsia. DELFI žurnalistei teko savarankiškai rūpintis viza, tad dėl vėluojančio akreditacijų išdavimo Baltarusijos konsulato Vilniuje duris teko varstyti tris dienas, kol galiausiai buvo gauta žinia, kad akreditacija išduota. Kiti žurnalistai, kurie rūpinosi viza savarankiškai, dalinosi panašia patirtimi kitose Baltarusijos atstovybėse.
Pirmosiomis konferencijos dienomis trukdžių beveik nebuvo, išskyrus tai, kad neįvyko visi planuoti susitikimai su oficialiais pareigūnais. Užsienio ir Ūkio ministerijos nepaskyrė prašytų susitikimų, o Kultūros ministras Pavelas Latuška, turėjęs skaityti pranešimą konferencijos metu, paskutinę akimirką atsisakė dėl „įtemptos darbotvarkės“.
Todėl keistai skambėjo prezidento Aleksandro Lukašenkos administracijai pavaldaus žurnalo „Beloruskaja Dumka“ („Baltarusiška mintis“) vyriausiojo redaktoriaus, valstybinės žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojo, politologo Vadimo Gigino, kuriam yra uždrausta patekti į ES šalis, įsitikinęs, konferencijoje išsakyti priekaištai žurnalistams iš Vakarų, kad jie piešia klaidingą, vienpusišką Baltarusijos ir jos žiniasklaidos paveikslą ir perdeda skleisdami mitą apie totalinio sekimo kultūrą.
Tuo tarpu nepriklausomi žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai neformaliuose pokalbiuose siūlė nesistebėti, kad oficialūs pareigūnai vengia susitikimo su Vakarų žurnalistais, ypač prieš protesto akciją, kuri Minske vyko spalio 8 d.
Nepavykus išsiųsti iš Minsko prikabino palydą
Ši spalio šeštadienį vykusi demonstracija tapo akivaizdžiu galvosopiu Baltarusijos valdžiai, kuri leido Minske surengti tarptautinę konferenciją būtent tuo metu. Teisingai nujausdami, kad dalis žurnalistų pasinaudos proga ir stebės demonstraciją bei apie ją praneš Vakarų žiniasklaidoje, valdžios atstovai pateikė konferencijos organizatoriams „viliojantį“ pasiūlymą – svečiams iš užsienio demonstracijos dieną surengti ekskursiją į užmiestį. Buvo kviečiama nuvykti į Chatynę – kaimą Minsko srityje, kurio gyventojus per Antrąjį pasaulinį karą išžudė - sudegino naciai. Sovietų Sąjungoje Chatynė buvo tapusi nuožmaus fašistų susidorojimo su civiliais gyventojais simboliu.
Tačiau konferencijos organizatoriai atsisakė tokio pasiūlymo, motyvuodami, kad konferencijos programa yra iš anksto suplanuota, sutarta su įvairiais žmonėmis dėl specializuotų ekskursijų po Minską. Tuomet valdžios atstovai ėmė reikalauti bent jau to, kad į popietines ekskursijas svečiai iš užsienio vyktų miesto parūpintu – užsakytu transportu. Organizatoriai sutiko, tačiau pabrėžė, kad nenori autobusuose matyti jokių pašalinių asmenų. Iš pradžių tai pažadėję valdžios atstovai paskutinę akimirką visgi pranešė, kad autobusuose bus po atstovą iš Minsko savivaldybės. Konferencijos dalyviams nekilo abejonių, kad savivaldybės atstovai greičiausiai yra iš baltarusiško Saugumo – KGB.
Koks buvo to tikslas, liko tam tikra mįsle. Juk norint sekti galima rasti subtilesnių būdų. Buvo svarstoma, kad galbūt tai yra atvira bauginimo priemonė, kad smalsuoliai nedrįstų atsiskirti nuo ekskursijų ir nekištų nosies į aikštę, kurioje vyko demonstracija. Arba tam tikras perspėjimas ekskursijų gidams, kad jie yra stebimi ir turėtų pagalvoti, kiek atvirai kalbėti su užsienio žurnalistais.
DELFI žurnalistei pavyko išvengti tokios palydos, nes transportavimo organizatoriams praslydo pro akis viena maža grupelė, kuri vyko į susitikimą su alternatyvaus naujienų jaunimui portalo 34mag.net vadove, Vilniuje veikiančio Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto dėstytoja Irina Vidanova.
Problemas sukelti gali ir straipsnis apie vagystes
Ji jau apie dešimtmetį kovoja su Baltarusijos valdžia dėl leidinio jaunimui egzistavimo. Jaunas žurnalo studentams „Studentskaja dumka“ („Studentiška mintis“) žurnalistų kolektyvas 2003 m. užsitraukė nemalonę. Netrukus laikraštis buvo uždarytas. Tačiau iki 2005 m. spaudinys buvo platinamas nelegaliai. Taip pat turinį imtasi platinti ir kompaktinėse plokštelėse - CD, nes Baltarusijos įstatymai neapibrėžė tokios veiklos.
Kodėl buvo uždarytas leidinys? Tikslias priežastis I. Vidanovai įvardinti nėra lengva. Pasak jos, Baltarusijoje net nereikia būti opozicine žiniasklaida, pakanka būti neformatu arba parašyti apie egzistuojančias problemas, kurių valdžia nenori pagarsinti. Ji pateikė pavyzdį - leidinys susilaukė nemalonumų po to, kai žurnalistė aprašė apie vagystes iš parduotuvių. Tai primena sovietmetį, kai „nebuvo nei nusikaltimų, nei sekso“.
I. Vidanova pasakojo, kad su nepatogia žiniasklaida Baltarusijoje dažniausiai susidorojama per aplinkui – priekaištaujama dažniau ne dėl turinio, o kimbama prie neva pažeistų formalumų – registracijos, finansavimo ir pan. Žiniasklaidos priemonės yra įpratusios prie nuolatinių teisėsaugos ar mokesčių inspektorių reidų, kompiuterių konfiskavimo ir pan. Prieš pačią I.Vidanovą buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, inkriminuojant finansinį nusikaltimą, tačiau teisėsauga susimovė nes apie leidinio uždarymą pranešė mėnesį vėluodama.
Tačiau net ir patirdamas tokius sunkumus „Studentskaja dumka“ kolektyvas rankų nenuleido – įregistravo naujienų portalą 34mag.net, kuris yra užšifruotas leidinio tęsinys. Skaičiai 3 ir 4 simbolizuoja alfabete esančias raides C ir D, o C raidė kirilicoje yra S atitikmuo, todėl CD atitinka – „Studentskaja dumka“. „Šmaikštu dar ir tai, kad 34 straipsnis Baltarusijos konstitucijoje garantuoja žodžio laisvę“, - apie užslėptą viltį, kad kada nors Baltarusijoje spaudos laisvė bus tikra, kalbėjo I. Vidanova.
O kol kas žurnalistai dirba atsargiai – niekada nepalieka kompiuterių kontoroje, informaciją saugo atskirose laikmenose ir pan. „Ar nebaisu? Baimės yra, bet reikia mokėti elgtis. Visada sakau, kad jei tampi per paranoiškas, laikas trauktis. Kol kas tas laikas neatėjo“, - prie kavos puodelio kalbėjo ji.
Tačiau faktas yra tas, kad dalį Baltarusijos visuomenės kausto baimė reikšti savo nuomonę. Ateinantys į protestus rizikuoja netekti darbo ar studijų vietos. Tai DELFI patvirtino vienoje Minsko alternatyvioje kavinėje sutikta jauna mergina. Pirmo kurso studentė sakė neinati į protestus ir stengiasi išlikti apolitiška, nes nenori turėti problemų. Pasak jos, studentams prieš savaitgalio protestus buvo patarta nebūti mieste, nes protestuose pastebėtiems gresia būti išmestiems iš aukštosios mokyklos.
Oficiozui – dotacijos, nepriklausomiems – patikros
Dar prieš nuotykius su KGB ir iliustratyvų susitikimą su I. Vidanova, konferencijos metu teko išklausyti Baltarusijos žurnalistus vienijančių organizacijų atstovų nuomonę apie žiniasklaidos padėtį šalyje. Valstybinės žurnalistų organizacijos ir nepriklausomų žurnalistų sąjungos pozicijos daug kur išsiskyrė.
Jau minėto valstybinės žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojo, politologo V. Gigino nuomone, Baltarusijos žiniasklaidoje nėra viskas labai gerai, tačiau cenzūros nėra. Jis priminė, kad bent jau formaliai virš 70 proc. Baltarusijos spaudos yra nevalstybinė. Iš 1397 Baltarusijos spaudos leidinių – 992 yra nevalstybiniai. Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka irgi mėgsta pabrėžti, kad jo administracijoje galima laisvai įsigyti ir opozicinės spaudos.
„Tai labai dažnas argumentas. Tačiau tik apie 30 leidinių yra visuomeniniai-politiniai, o jų bendras savaitinis tiražas siekia pagrindinio oficiozo „Sovetskaja Belarus“ šeštadienio tiražą,“ – statistikos aklai siūle nevertinti nepriklausomų žurnalistų sąjungos pirmininkė Žana Litvina.
Ji pateikė dar vienus statistinius duomenis - valstybinei žiniasklaidai vien iš valstybės biudžeto šiemet buvo skirta apie 54 mln. eurų, o dar yra ir kitų paramos šaltinių, tuo tarpu nepriklausoma spauda tokios paramos negauna, tad konkuruoti sunku.
Ž. Litvina pastebi, kad pasakymas, jog Baltarusijoje žiniasklaida dirba režimo sąlygomis dar nereiškia, kad šalyje nevaldomai liejasi smurtas, gatvėse voliojasi lavonai, vienas po kito žudomi žurnalistai. Pasak jos, režimas randa ir kitų būdų, kaip apsunkinti žurnalistų veiklą, yra įvairių bauginimo metodų. Tokių, kaip jau minėti nuolatiniai teisėsaugos ir mokesčių inspektorių apsilankymai, patikros.
Propaganda prieš neatsakingą žiniasklaidą?
Tuo tarpu valstybinei žiniasklaidai atstovaujantis V. Giginas mano, kad ne visais atvejais nepriklausoma vadinama žiniasklaida sulaukia reidų nepelnytai.
Jis pateikė pavyzdį opozicinio laikraščio „Naša niva“, kuris užsitraukė bėdą už oficialiai nepatvirtintų, netikslių duomenų paskelbimą po šalį ir pasaulį sukrėtusio sprogimo Minsko metro. Laikraštis pranešė , kad tuomet, kai po sprogimo vietoje lankėsi A. Lukašenka, po griuvėsiais gulėjo mergaitė. Pasak V. Gigino, taip nenutinka valstybinėse žiniasklaidos priemonėse, nes informacija yra labai kruopščiai tikrinama, net jei nukenčia operatyvumas.
Kitaip situaciją regi Ž. Litvina. Ji apgailestavo, kad „Naša niva“ pateko į tokią situaciją, nes rėmėsi liudininko pasakojimais, net jei jie neatitiko tikrovės.
Tuo tarpu valstybinei žiniasklaidai ji prikišo tapus propagandos vykdytojais, dirbančiais cenzūros sąlygomis ir nevykdančiais elementarių greito informavimo funkcijų, kurios savaime suprantamos Vakaruose. Pavyzdžiui, apie sprogimą Minsko metro oficialios žiniasklaidos kanalai informavo vėliau nei nepriklausomi. O kai nelaimės būna mažesnio masto, kartais apie jas iš viso nutylima arba pranešama itin neoperatyviai. Kaip antai apie viename Baltarusijos mieste gamykloje įvykusį sprogimą buvo pranešta po 12 val. ir nesulaukta jokių komentarų, analizės, kodėl taip atsitiko.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad valstybinė žiniasklaida nesibodi vartoti tokius išsireiškimus, kurie demokratinėse, objektyvumo siekiančiose šalyse nebūtų įmanomi. Ž.Litvina pateikė, kaip ji pati vadina, tokio ideologinio surogato iš valstybinės žiniasklaidos pavyzdį: „Jie save vadina Baltarusijos opozicija. Metro dar buvo gelbėjami sužeistieji , o tie veikėjai jau šoko ant mirusiųjų kaulų“.
„Šalyje ims kažkas keistis, kai žurnalistai ims gerbti tiesą ir visuomenės teisę žinoti tiesą,“ - reziumavo nepriklausomų žurnalistų sąjungos vadovė.
V.Giginas: nėra nepriklausomos spaudos - ją maitina Vakarai
V.Giginas sutinka, kad situacija Baltarusijos žiniasklaidoje nėra gera, tačiau ne tik valstybinėje žiniasklaidoje. „Yra dvi pusės ir abi jos propagandinės, – sakė jis ir pridūrė, kad neprofesionalumo yra ir valstybinėje žiniasklaidoje, tačiau nepriklausoma žiniasklaida – mitas. – Nuo ko jie nepriklausomi? Nuo tų, kas moka pinigus, jie yra priklausomi.“ Jis turėjo omenyje paramą iš Vakarų opoziciniams judėjimams, minėjo 80 mln. eurų sumą.
Jis prikaišiojo, kad Vakarų žiniasklaida yra tarnaujanti tam tikrų valstybių interesams, kai nušviečia įvykius ne tik apie Baltarusiją, bet, pavyzdžiui, ir apie Libiją. „Nereikia galvoti, kad mes nežinome, kaip daromos žinios. Stebime Vakarų žiniasklaidą ir jai taip pat turime priekaištų. Nebėra taip, kaip 1993 m., kai mums atrodė, kad Vokietija, Britanija, Prancūzija – laisvės bastionai, kurie ateis ir pasakys, kokia turi būti demokratija. Viskas, tuo nebetikime. Kokia demokratija? Tai, kad žmogus įmeta biuletenį? Tuo ir baigiasi demokratija? Vyksta geopolitinė kova tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, ir JAV, kurios stovi už kai kurių ES šalių,“ - sakė jis.
„Ar galiu kritikuoti Baltarusijos valdžią? Galiu. Kodėl gi ne? Savo žurnale kaip tik neseniai kritikavau tam tikrus mūsų politinės sistemos trūkumus, ekonomikoje padarytas klaidas, kurios privedė prie dabartinės sudėtingos situacijos. Taigi Baltarusijos valdžią kritikuoti galiu, o ES, pamanykit, negaliu! Kaip ir negaliu kritikuoti Baltarusijos opozicijos, nes ji Briuseliui, Vašingtonui ir Varšuvai yra šventa karvė. Man nepatinka tokia neliečiamųjų politika,“ - konferencijoje kalbėjo V. Giginas.
Ž. Litvina nenorėjo politikuoti, tačiau negalėjo nutylėti savo nuomonės, kad dėl žiniasklaidą ir visuomenę kamuojančių sopulių yra kalta valdžia, nesugebėjusi tinkamai pasukti Baltarusijos užsienio politikos kurso. Ž. Litvina pasakojo, kad prieš pustrečių metų, kai ES pradėjo dialogo su Baltarusija etapą, šalyje buvo labai daug vilčių, kad kažkas ims keistis, Baltarusija pasuks link europietiškų vertybių. Tačiau žiniasklaida, pasak jos, elgėsi kaip sename sovietiniame anekdote - „Dvejojo atitinkamai komunistų partijos dvejonėms“ - nedrįso savarankiškai vertinti pokyčių, pūtė į tą pačią dūdą su valdžia. Kai atšilimo laikotarpis pasibaigė, tiek valdžios, tiek žiniasklaidos tonas apie ES vėl sugriežtėjo.
