Jo nuomone, šiandieniai Lietuvos elitai nesugeba pasiūlyti tautai vienijančios idėjos, o universitetai apleido humanitarinį parengimą. „Kai universitetai nesuteikia humanitarinių pagrindų, tas trūkumas pradedamas jausti ir politikoje, ir versle. Verslininkas, neskaitęs knygų, yra pavojingas“, - sakė A. Siaurusevičius.
Birželio mėnesį „Wikileaks“ išviešintas premjero patarėjo Virgio Valentinavičiaus mintis apie neva netinkamą LRT vadovybę A. Siaurusevičius pavadino didžiausiu komplimentu visuomeniniam transliuotojui.
Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą mintis apie visuomenės gyvenimo ekonominę „bazę“ ir kultūrinį, teisinį, moralinį, ideologinį „antstatą“ kaip išvestinį dalyką. Ar šis mąstymas išliko nepriklausomoje Lietuvoje?
- Atstovauju tai laimingai kartai, kuri to kalimo išvengė. Grįžau iš kariuomenės 1987 metais, kai formaliai dar buvome SSRS sudėtyje, bet praktiškai ideologinis kalimas jau buvo besibaigiąs.
Tam, kad visapusiškai vystytųsi, tautos turi turėti ekonominius pagrindus, bet vienų tų pagrindų, žinoma, nepakanka. Yra labai turtingų valstybių, gyvenančių pusiau feodalinės santvarkos sąlygomis. Nors, žinoma, valstybė su ištiesta ranka, kaip ir žmogus su ištiesta ranka, blogai jaučiasi.
Daug kas tvirtina: emigracijos, korupcijos, patriotizmo stokos, humanitaristikos nuosmukio, bulvarinės žiniasklaidos ir vulgarios pramoginės kultūros priežastys yra ekonominės. Ar sutinkate su šia nuomone?
- Nesutinku su nuomone, kad priežastys – tik ekonominės. Yra ir psichologinių priežasčių. Man iš tiesų yra paslaptis: kodėl lietuvis, išvykęs iš Lietuvos, svetur jaučiasi geriau? Kas nutiko? Tikrai nemanau, kad lemia ekonominės priežastys. Juk Lietuvoje yra galimybių dirbti ir užsidirbti. Svetur gyvenantys lietuviai, glausdamiesi keliomis šeimomis viename bute, neretai dirba darbus, kuriuos dirbdami Lietuvoje jie gali gauti panašų atlygį.
Gal tiesiog istoriškai taip susiklostė, kad lietuviai – emigrantų tauta? Juk XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje lietuviai taip pat masiškai traukė į Ameriką. Kiek drąsos turėjo turėti tie beraščiai kaimo žmonės anais laikais, kai informacija nebuvo taip lengvai prieinama, kaip šiandien? Reikėdavo net avantiūrizmo ryžtis tokiems žygiams. Tad gal poreikis emigruoti yra mūsų mentaliteto dalis? Gal tai užkoduota genetiškai?
Manau, mūsų valstybė ir visuomenė skiria per mažai dėmesio šio reiškinio tyrinėjimams. Reikia išsiaiškinti tikrąsias priežastis ir apsispręsti, ką daryti.
Emigracija yra realybė, kurios nepakeisi. Daugeliu atveju emigrantų vaikai nebegrįš. Jei negalime šio proceso sustabdyti, tai turėtume kurti valstybinę strategiją, leidžiančią išvykusiuosius „prijaukinti“ prie Lietuvos, kad jie jaustųsi esą Lietuvos piliečiai ir jaustų Lietuvai sentimentus. Galėtume užsienyje kurti „penktąsias kolonas“ – gerąja to žodžio prasme. Kad kiekvienas išvykęs lietuvis taptų mažu savo šalies ambasadoriumi.
Koks faktorius šiandien vienija lietuvius? Regis, vienintelis likęs lietuvius vienijantis faktorius yra krepšinis. Krepšinis – gerai, bet jo per maža. Apie ką dar lietuviai galėtų burtis, kuo galėtų didžiuotis? Mes – ne vienintelė emigrantų tauta. Prisiminkime armėnus ir airius. Bet airių fenomenas – tai, kad net praradę savo kalbą jie išliko airiais. Reikalingas dėmesys lietuvius vienijantiems dalykams visais lygiais: valstybiniu, intelektiniu, kultūriniu. To dėmesio labai trūksta. Antai lietuvių išeivių sūnaus – garsaus Kanados rašytojo Antano Šileikos knygos kažin kodėl net neverčiamos į lietuvių kalbą.
O kaip įsivaizduojate literatūros ateitį pačioje Lietuvoje? Išėjo Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas, Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius. Jų vieta ant aukščiausiųjų pakylų – tuščia.
- Taip pat išėjus Justinui Marcinkevičiui. Galime jį kritikuoti, bet turime pripažinti, kad jo kūryba – ištisas reiškinys, pasaulis, koncepcija. Dabar aš tokių koncepcijų nematau. Esame atsidūrę intelektiniame vakuume.
Kas lėmė šią tuštumą?
- Galbūt – objektyvios priežastys: kartų kaita. Esama ir kitų galimų paaiškinimų. Visi jūsų paminėti žmonės subrendo nelaisvės sąlygomis: kūryba jiems buvo vienintelė saviraiškos atspirtis. Dabar laisvas žmogus turi įvairių pagundų ir pasirinkimų. Poezija, anksčiau vaidinusi kone „Komunijos“ vaidmenį, dabar visame pasaulyje virsta mėgėjišku užsiėmimu.
Bet gamta kažkaip susitaiko su tuštuma, tarkime, politikoje. Pamenu, 1992 m. daug kas sakydavo, jog laikas viską sustatys į savo vietas: praeis 15 metų, ir esą turėsime vakarietišką, aukšto lygio polinį gyvenimą. Ir ką dabar turime?..
- Gal toji karta dar tiesiog neatėjo? Gal ji yra, bet mes jos nematome? Apskritai dabar matau tam tikrą Lietuvos sutrikimą: politinį, ekonominį ir kultūrinį. Nes dingo vienijantys faktoriai. Pirmas toks faktorius buvo nepriklausomybė. Atkūrus nepriklausomybę, kurį laiką būta tam tikro sutrikimo. Tada atsirado vienijanti kryptis – į Vakarus, į Europos Sąjungą ir NATO „dabar ir greitai“. Abiem atvejais buvo susivienijusios visos tautos intelektinės ir politinės pajėgos.
Dabar orientyrai yra prarasti: mūsų elitai nesukūrė tautos vienijančios idėjos. Manau, sutrikimo laikas praeis ir ta idėja atsiras. Tie, kurie ją paskelbs, taps tais, kurių mes laukiame.
Anksčiau vienijusios idėjos dabar diskredituojamos. Dalis mūsų politikų mėgsta užsipulti ES dėl krikščionybės ir dvasingumo stokos bei neva per didelio dėmesio žmogaus teisėms, o Ameriką – dėl „CŽV kalėjimų“ ir kitų menamų baisenybių.
- Tai turbūt yra natūralūs procesai. J. Marcinkevičius, kuris visada buvo gana kritiškas ES ir globalizacijos atžvilgiu, yra priminęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškus, kurie ragino vykti į Vilnių ir čia likti gyventi. Pasak J. Marcinkevičiaus, Gedimino laiškai galų gale pasiekė Europą. Mes niekada nebuvome Europoje tiek, kiek esame joje dabar. Šiuo atžvilgiu Lietuva yra laimingiausia šalis: ji išsprendė savo istorinę problemą, kuri ją kamavo nuo pat valstybės atsiradimo laikų.
Mes dabar esame gerajame – euroatlantiniame – klube. Klubai turi trūkumų, bet tuos trūkumus juk galima taisyti. Mes esame linkę pabrėžti kančią, bet aš sakau, kad Lietuva yra laimės šalis: jos galėjo niekada nebūti, bet ji yra. Ir ji yra su Vilniumi ir Klaipėda. Tiesa, už tai teko brangiai sumokėti. Buvo trėmimai, žudynės. Skaudi visai Lietuvai netektis – Lietuvos žydų likimas.
Šiaip ar taip, istorinės perspektyvos požiūriu Lietuva yra sėkmės šalis.
Sakote, kad lietuviai emigrantai turėtų tapti mūsų „mažaisiais ambasadoriais“. Ar neatsitiks taip, kad po 30-40 metų, jei emigracijos tempai nekis, tų „ambasadorių“ turėsime daugiau nei Lietuvos gyventojų?
- Turime laiko siekti, kad taip neatsitiktų. Kaip padaryti, kad taip neatsitiktų, aš nežinau, bet pradėti turime nuo suvokimo, kad būtina kažką daryti. Tai mūsų elitų atsakomybė ir uždavinys. Dabar mūsų elitai užsiima nebent verkšlenimu.
Apskritai politikoje nematyti politikos.
- Dabar toks metas, kai politika yra tapusi nuobodesnė. Galbūt tai laiko bruožas, galbūt reikia tiesiog tai pergyventi, bet nereikia dramatizuoti. Lietuva susitvarkė su XX amžiaus iššūkiais, tad gal susitvarkys ir su XXI amžiaus iššūkiais. Kritikuotiną realybę reikia kritikuoti, bet nereikia piešti Apokalipsės vaizdų.
Ar pritariate teiginiui, kad vertybinės ideologijos mirė, ir liko tik kova tarp egoistiniams interesams atstovaujančių politinių jėgų, inkrustuojančių savo programas vertybiniais šūkiais?
- Lietuva išgyveno todėl, kad rėmėsi pamatinėmis vertybėmis. Tik tie politikai turės ateitį, kurie tų vertybių neužmirš.
Kaip apibūdintumėte pagrindines politinės kultūros tendencijas, kurios labiausiai krito akis per du nepriklausomybės dešimtmečius?
- Kai neliko vienijančio tikslo, visi lyg ir juda, bet neturi krypties. Atsidūrus ant bedugnės krašto pasvyruojama, bet išsilaikoma ir „važiuojama toliau“. Reikia turėti kantrybės ir visa tai pergyventi.
Minėjote elito atsakomybę. Ar Lietuva tą elitą formuoja? Kaip, Jūsų manymu, sekasi bręsti mūsų elitui (elitams)?
- Kartu su Sąjūdžio banga į politiką atėjo daug kultūrinio elito atstovų, bet kultūra paradoksaliai liko nuskriausta. Būtina keisti požiūrį į kultūrą: suvokti, kad ji taip pat reikalinga civilizuotam žmogui, kaip ir duona, be kurios, savo ruožtu, sunku kurti kultūrą. Palyginti su kitomis mūsų dydžio valstybėmis, kažkodėl gerokai stokojame šio suvokimo.
Turime grąžinti kultūrą į deramą vietą. O tam, kad būtų kultūra, nėra būtina Kultūros ministerija...
Bet yra būtinas universitetas. Ar mūsų universitetai formuoja inteligentą pagal Stasio Šalkauskio inteligencijos ir universitetinio išsilavinimo sampratą?
- Kiekvienai specialybei reikia humanitarinio pagrindo. Blogai, kai tas pagrindas ignoruojamas. Manau, kad teisės fakultetuose iki pat magistro diplomo turėtų būti dėstoma lietuvių kalba, literatūra, filosofija. Jei neplečiame studento akiračio, tai universitete išugdome tik „policininką“ blogąja šio žodžio prasme. Jei, tarkime, būsimi prokurorai neskaitė Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“, tai abejoju, ar jie bus tinkami eiti prokuroro pareigas.
Kai universitetai nesuteikia humanitarinių pagrindų, tas trūkumas jausti ir politikoje, ir versle. Verslininkas, neskaitęs knygų, yra pavojingas.
Kokia turėtų būti visuomeninio transliuotojo misija visuomenėje, kuri vis mažiau skaito, kuriai vis mažiau rūpi valstybės gyvenimas ir kuri vis labiau merkantilizuojasi?
- Reikėtų pripažinti, kad visuomeninis transliavimas yra kultūros dalis, kuri reikalinga valstybei, kaip ir visos kitos kultūros sritys. To suvokimo Lietuvoje trūksta. Kas dar, išskyrus LRT, video ir audio būdais fiksuoja kultūrą? Kas transliuoja iš Nacionalinės filharmonijos? LRT archyvų dėka po 100 metų žmonės galės pamatyti, koks buvo teatras mūsų laikais, kaip dirigavo Gintaras Rinkevičius.
Visa tai reikalauja lėšų ir yra visiškai nepelninga. Tačiau net krizės metais mes neatsisakėme savo kultūrinio vaidmens, nors ekonomiškai būtų buvę naudingiau jo atsisakyti.
Šią vasarą „Wikileaks“ išviešino Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėjo Virgio Valentinavičiaus žodžius apie valdžios netenkinančią LRT vadovybę. Kaip manote, ar tai tik nepatyrusio patarėjo liapsusas, ar valdžios bandymas diktuoti visuomeniniam transliuotojui?
- Jei visuomeninis transliuotojas netenkina valdžios, tai yra didžiausias komplimentas visuomeniniam transliuotojui. Būtų daug blogiau, jei jis tenkintų valdžią. Minėtas nepasitenkinimas tik rodo, kad mes gerai atliekame savo darbą.
- Mūsų žurnalistai išsaugo savo nepriklausomumą. Šalia Lietuvos yra valstybė, kurios valdžią tenkina jų transliuotojas. Ar mes norime tokios valstybės? Mes nesame valdžios transliuotojas. Tiesa, turime keletą lyg ir išsilavinusių ministrų, kurie visuomeninę televiziją vadina „valstybine televizija“. O jūsų minėtas „Wikileaks“ tekstas yra toks geras, kad komentarai jį gali tik sugadinti. Jį reikia tiesiog skaityti.
