Visi Lietuvos taikdariai, dalyvaujantys tarptautinėse taikos palaikymo misijose Irake, Balkanuose ir Afganistane, pirmiausia yra apmokomi Rukloje įsikūrusiame Lietuvos Didžiojo kunigaikščio (LDK) Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione.
Žurnalistams surengtas sutrumpintas taikdario parengimo kursas, kuris paprastai tęsiasi mėnesį. “Mes seksime kiekvieną jūsų žingsnį, kurį vertins stebėtojai”, - prieš prasidedant apmokymams kalbėjo bataliono vadas majoras Vilmas Šatas.
Savanoriškai atvykusiuosius į Ruklą instruktavo devyni patyrę instruktoriai, grįžę iš tarptautinių taikos palaikymo misijų. Kai kurie jų šiose misijose dalyvavo ne po vieną kartą.
Vyriausiuoju žurnalistų vadu tapo vyresnysis leitenantas Edmundas Narmontas.
“Po kiekvienos misijos karys turi išlikti gyvas, - sako E.Narmontas. - Jis turi apsaugoti save, kolegas ir vietinius gyventojus”. Tikrieji kariai į misijas nesiunčiami, jei padaro bent vieną rimtą klaidą per apmokymus Rukloje.
Islamo nėra
Visi be išimties misijoms Bosnijoje, Kosove bei Irake rengiami kariai susipažįsta su islamo religija, musulmonų gyvenimo būdu ir papročiais. Žurnalistams apie islamą pasakojęs Egdūnas Račius išaiškino, kad islamo apskritai nėra, nes jis yra tik siekiamybė, kurią realybe nori paversti musulmonai. “Jie negyvena pagal Koraną, nes reikalavimai pagal jį gyventi yra žvėriški, o džihadas viso labo yra tik pastangos gyventi pagal šią šventą knygą”, - dėstė E.Račius.
Pats džihadas, kurį kai kurie musulmonai vadina šventuoju karu, skirstomas į sielos, žodžio, pastangų ir kardo džihadus. “Kardo džihadas skirtas tik gintis, o lemiamas žodis islamo pasaulyje dabar priklauso tiems, kurie turi daugiau pinigų, valdžios ir oratorinių sugebėjimų”, - mano E.Račius. Jo įsitikinimu musulmonai Irake, Irane ir kitose arabų valstybėse yra atitolę nuo religinių centrų Pakistane, Indijoje, Kinijoje ir Bangladeše.
Taikdariais tapusiems žurnalistams E.Račius aiškino, jog nevalia į musulmono namus ateiti su šuniu. “Šuo yra purvinesnis už kiaulę, todėl angelas neįžengs į tuos namus, kur yra šuo, - mokė E.Račius. - Ar prisimenate irakiečių pasipiktinimą, kai Basroje anglai su šunimis įsiverždavo į irakiečių namus”. Buvo paaiškinta, kad nužudytas musulmonas turi būti palaidotas kartu su sukruvintais drabužiais. “Jei kūnas ar jo dalys prieš laidotuves bus nuplautas, Dievas nepažins kankinio, kuriam bilietas į rojų turi būti garantuotas”, - sakė E.Račius.
Pamokymai ir patarimai
Teorinė pasirengimo dalis yra dešimt kartų lengvesnė nei praktinė. Tikras malonumas susipažinti su patruliavimu, stovyklos apsauga, humanitarinės pagalbos teikimu, riaušių malšinimu ar ginkluote. Viso to žurnalistai, kurie buvo suskirstyti į šešis skyrius, paeiliui mokėsi atvykdami į šešis apmokymo punktus.
“Jokiomis sąlygomis nešaudykite į beginklius žmones ir kai kalbatės su jais, niekada nenukreipkite ginklo į juos, net norėdami tik sudrausminti”, - pasakojo instruktoriai. Kalbėta, kad dalijant humanitarinę pagalbą, jos visada pritrūkstama, todėl niekada negalima žadėti, kad jos bus atvežta vėl - tai sukels nepasitikėjimą taikdariais. Šie patarimai po sočių pietų ir sėdint po pušimis, kai šviečia maloni saulutė, labai pravertė. Kol žurnalistai mokėsi teorijos, apie šimtą LDK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių jau persirenginėjo musulmoniškais apdarais.
Gaižiūnų poligone žurnalistams jie rengė situacijas, atsižvelgiant į taikdarių patirtį Balkanuose ir Irake.
Ant pečių - 35 kg
Žurnalistai apsirėdė daline taikdario ekipiruote. Vien neperšaunama liemenė sveria apie 16 kg, apie 2 kg - šalmas, apie 10 kg kuprinė su miegmaišiu. Žurnalistams buvo išdaliyti ir automatai “M-16”, sveriantys apie 2,7 kg ir apkaba mokomųjų šovinių. Ant žurnalisto pečių buvo užkrautas apie 35 kg svoris, bet tai tik maždaug pusė to, kiek neša tikrieji taikdariai Irake ar Bosnijoje.
Gaižiūnų poligono plotas - 5213 ha. Žurnalistai šarvuočiais “M-113” buvo atvežti į plyną smėlio lauką, vadinamą Sachara. Ji priminė tikrą dykumą, nors tolėliau buvo matyti Gaižiūnų poligono miškai. “Irake smėlis kitoks, jo spalva pilka ir primena cementą”, - pastebėjo instruktorius grandinis Deividas Slukinas.
Rūkliandijoje - pilietinio karo grėsmė
“Sacharoje” žurnalistai vykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą prisidėti prie tarptautinių taikdariškų pajėgų, siekiant tariamoje Rūkliandijos valstybėje atkurti politinį, ekonominį ir socialinį stabilumą. Čia konfliktavo dvi musulmoniškos religinės bendruomenės - Kuni ir Kia. Į regioną buvo pasiųsti du Lietuvos taikdarių būriai, iš viso šeši skyriai. Užkirtus kontrabandinę prekybą ginklais ir narkotikais, būtų numalšinta teroristinių grupuočių veikla. Taip tikėtasi išvengti pilietinio karo grėsmės Rūkliandijoje.
Pirmasis fiasko
Jau viena pirmųjų užduočių, apie 1 val. nakties įrengti mobilų patikrinimo punktą, per kurį visi pravažiuojantys automobiliai buvo tikrinami, ar nevežami kontrabandiniai ginklai, virto visišku fiasko. Nakties priedangoje į postą atvažiavo musulmonų sunkvežimis. Iš jo išlipę šeši pasipiktinę “gyventojai” reikalavo atiduoti ką tik atimtą iš jų seniūno “Kalašnikov” automatą. Penki “nukauti” taikdariai, keturi “nušauti” vietos gyventojai - tokios buvo kilusio konflikto pasekmės.
“Neturėjote teisės šaudyti į beginklius žmones, be to, šaudėte draugams į nugarą. Kam reikėjo vytis sprunkantį sunkvežimį? Gal arabai norėjo jus įvilioti į pasalą?”, - piktai vardijo klaidas D.Slukinas. Panašiai į situaciją, kuri baigėsi panašiomis pasekmėmis, reagavo ir kitas žurnalistų skyrius. Instruktoriai sakė, jog tikrieji taikdariai į panašias situacijas reaguoja žaibiškai. Jei reikia, prieš besipriešinančius apieškomuosius panaudoja fizinę jėgą, bet ne ginklą. “Ginklas naudojamas tik iškilus realiam pavojui jūsų ar jūsų draugo gyvybei. Jei į jus nukreipiamas ginklas, tik tada nedvejodami šaunate tiesiai į galvą”, - sakė D.Slukinas.
Taikdario darbo nevertina
Trečią valandą nakties, žurnalistai vis dažniau žvilgčiojo į laikrodžius. Bet iki jų misijos Gaižiūnų poligone pabaigos buvo likusios dar penkios valandos. Ne tik miego stoka, bet ir sunki našta ant pečių, vis dažniau priversdavo pagalvoti apie taikdarių dalią.
“Daug kas sako, kad mes nieko neveikiame, neva be reikalo gauname iki 2 tūkst. litų atlyginimą. Bet pabūkite poligone dvi savaites - čia miegokite, valgykite, gerkite šaltą vandenį. Tokia duona nepasirodys labai skalsi”, - pasakojo vienas instruktorių. Jis sakė, kad misijoje Irake arba Balkanuose, taikdariai dažnai jaučia įtampą, nes nepatenkintųjų jų buvimu visada atsiranda.
Supuvę kiaušiniai prikepa
Įtūžusių arabų minia apie 7 val. ryto užpuolė ir žurnalistų-taikdarių saugomą stovyklą. Apie 50 musulmonų susirinko nežinia iš kur, grupelėmis po 5-7 žmones. Iš pradžių jie ėmė sutartinai šūkauti “Lauk iš čia”, bet arabų agresyvumas augo sulig kiekviena minute. Iš stovyklos palapinių netrukus pasirodė apsauginiais skydais nešinas pastiprinimas. Jis padėjo atlaikyti puolimą. “Neišardykite eilės”, - iš nuovargio jau vos bepastovintiems ant kojų žurnalistams šaukė instruktorius.
Minia į taikdarius pradėjo mėtyti kiaušinius, kurių turinys kai kam užlipdė akis ir skydų skylutes. Ilgainiui musulmonų atakos atslūgo, ir jie pasitraukė, žadėdami dar sugrįžti. Viršila Raimundas Taukinaitis prisipažino, jog per pratybas besirengiantieji misijoms kariai būna apmėtomi du tris mėnesius raugintais kiaušiniais, kurių dvokas nepakeliamas. Irake tokie kiaušiniai ant įkaitusių skydų tiesiog prikepa, jie greitai sudžiūna ant odos. “Tad visa tai, ką jūs išbandėte, tik žaidimas”, - sakė jie.
Po pratybų, grįžus į LDK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kareivines, karštas dušas buvo lyg palaima iš dangaus.
