90-metį švenčiančios „Moters“ viršelį yra puošę ir du vyrai

Ne vieną moterų kartą išauginęs žurnalas „Moteris“, ant kurio viršelio puikavosi ir meno kūriniai, ir Leninas, ir du vyrai, ir garsiausios Lietuvos moterys, švenčia 90-metį. Žurnalas gimė, kai dar nemažai moterų nemokėjo skaityti, o šiandien savo temomis sugeba pritraukti ir vyrus. Apie jubiliejų švenčiančią „Moterį“ - DELFI interviu su žurnalo vyriausiąja redaktore Gražina Michnevičiūte.

- Ką „Moteris“ išsaugojo iš 1920-ųjų laikų?

Išliko žurnalo stilistika ir dvasia. Visą laiką bandome užgriebti visuomenėje vykstančius socialinius dalykus, kalbėti apie moterų teises. Jeigu klausimas moteriai aktualus, kad ir dėl abortų, pavardžių rašymo, mes visą laiką rašysime temą ir kelsime diskusiją. Visada bandome žengti kartu ir suteikti galimybę moteriškai auditorijai pasisakyti. Bandome vienyti moteris. 

Jau 19 metų tęsiama šių laikų tradicija - Lietuvos metų moters apdovanojimai.

- Gal, sulaukus 90-ties, verta tapti „Močiute“?

Žurnalui „Vogue“ jau per 100 metų, tačiau jis nekeičia pavadinimo. 90 „Moters“ metų visų pirma atspindi didžiulį laiko tarpą. Tai – mūsų šalies ir moters gyvenimo, išsivadavimo, išsilavinimo istorija.

Juk 1920 m., kai pradėjo eiti žurnalas, moterys politikoje nedalyvavo. Nepriklausomybės aktą pasirašė tik vyrai. Tačiau nuo to meto moterys pasidarė labai aktyvios, pradėjo siekti lygių teisių.

„Moters“ kūrėjos nebuvo aršios feministės, bet jos siekė, kad moterys laisvėtų, dalyvautų politikoje, norėtų ne vien tik būti namuose, bet gyvenime siektų ir kitų tikslų.

- 1920 m. „Moteris“ buvo pirmoji ir vienintelė. Šiandien moterų žurnalų rinkoje konkurencija didžiulė. Koks Jūsų skaitytojas, į kokias moteris orientuojatės, kuo skiriatės nuo kitų leidinių?

Mūsų skaitytojas – išsilavinęs žmogus, kuriam įdomu literatūra, muzika, kinas, kitų žmonių patirtys ir, be abejo, mada. Stengiamės surasti herojus, kurie nėra tiek matomi kitoje spaudoje ir televizijoje. Turime ir labai jaunų skaitytojų – taip yra todėl, kad skaito mamos, skaito dukros.

Tačiau pagrindinė auditorija – 35-55 metų. Tai moteris, pati siekianti karjeros, kuri kartu ir mama, ir aktyvi visuomenės dalyvė. Tai tokios moterys, kurios nori gyventi šiuolaikiniame pasaulyje. Visą laiką turi būti kartu su skaitytoju, keliauti pirmyn ir bandyti suvokti, kas iš tiesų šiandien yra įdomu.

- Ar įsivaizduojate save kaip 1920 m. „Moters“ redaktorę?

Stefanija Paliulytė-Ladigienė buvo pirmoji „Moters“ redaktorė. Kai pagalvoju, kad jai buvo 19 metų... Žmonės tuomet buvo kur kas brandesni, matyt. Aš, būdama 20-ties, tokio darbo tikrai nebūčiau galėjusi imtis. Stefanija buvo be galo aristokratiška ir orios laikysenos moteris, suvaidinusi labai svarbų vaidmenį to meto inteligentijos gyvenime.

Iš pradžių „Moteris“ buvo vos keliolikos puslapių laikraštis, leidžiamas kas mėnesį. Tačiau tai buvo

vienintelis moterims skirtas leidinys visoje šalyje. Pirmieji „Moters“ numeriai buvo labai feministiniai.

Vėliau ilgus metus redaktoriavusi Magdalena Draugelytė-Galdikienė, manau, padarė dar didesnę įtaką – tiek žurnalui apskritai, tiek moterų judėjimui. Jos dėka Motinos diena tapo valstybine švente. Be to, ji buvo viena iš aktyvisčių, kurios dėka šalies Civilinis kodeksas buvo pakeistas taip, kad beveik sulygino moterų ir vyrų teises. Trečiajame dešimtmetyje moterų judėjimų ir visokių sambūrių buvo daug daugiau nei dabar yra – štai Moterų partija taip ir neišsilaikė.

- Dar vienas „Moters“ etapas - virsmas „Tarybine moterimi“1952 m. Koks tuo metu buvo žurnalas?

Visų pirma, žurnalui įtaką darė komunistų partija. Ant viršelio buvo atsidūręs ir Leninas. Turėjo būti atiduota duoklė moterims darbo pirmūnėms.

Sovietmečiu „Moterį“ skaičiau kartu su mama. Manau, nerasite 40-mečių, kurios pasakys su močiute ar mama neskaičiusios „Moters“. Prisimenu, kai „Moteris“ turėjo priedą „Pagrandukas“ - būdama 11-kos, pradėjau gaminti maistą. Pirmieji receptai buvo iš „Moters“. Juk tuo metu tiek daug kulinarijos knygų nebuvo.

Iš pradžių žurnalas leistas kelių dešimčių tūkstančių tiražu, po kelių dešimtmečių išaugo beveik iki pusės milijono egzempliorių. Toks pats tiražas kurį laiką buvo Nepriklausomybės metais atkūrus „Moterį“ ir grąžinus jai senąjį pavadinimą.

- Kokia, Jūsų akimis, yra šiuolaikinė moteris?

Sovietmečiu kurtas gana vyriškos moters įvaizdis. Ji turėjo būti ne tik motina, žmona, bet ir darbo spartuolė. Supermoteris. Propagandiniuose filmuose jos ir kelius asfaltavo, ir traktorius vairavo, ir kranininkėmis dirbo. Tad savotiškas feminizmas, kad ir iškreipta forma, galima sakyti buvo ir sovietmečiu.

Manau, šiuolaikinei moteriai ir dabar nėra lengva. Apsukome beveik šimto metų ratą ir atėjome prie momento, kai negalime apsispręsti – dabar lyg ir turime visas galimybes, bet kartais paprasčiausiai norisi būti moterimi, kad tavimi kas nors rūpintųsi.

- Kiek vyrų skaito „Moterį“? Štai profesorė Dalia Leinartė yra pastebėjusi, kad galbūt „Moteriai“ teks keisti pavadinimą – ją skaito ir vyrai. Kiek vyrų yra buvę ant „Moters“ viršelio?

Ant viršelio yra ir du vyrai buvę – 1962 m. birželio numerį puošė poilsiaujantys lakūnai-kosmonautai Andrianas Nikolajevas ir Pavelas Popovičius. Šiais laikais už tai apkaltintų homoseksualumo propaganda...

Sovietmečiu akcentuotas tėvo vaidmuo šeimoje, tad ant viršelio ne kartą buvę vyrų su vaikais.

2006 m. gruodžio mėnesio viršelio nuotraukoje – tuomet labai populiari LTV šokių projekto pora Rūta Ščiogolevaitė ir Deividas Meškauskas.

Auditorijos tyrimai rodo, kad „Moterį“ skaito ir daug vyrų. Pavyzdžiui, vyrišką auditoriją pritraukia ekologijai skirtas mūsų birželio mėnesio numeris. Iš vyrų gauname ir laiškų. Žinau, kad vyrai ypač skaito „Intymios erdvės“ rubriką, interviu, kelionių rubriką. Nemanau, kad vyrai specialiai perka moteriškus žurnalus, tačiau jei jie pakliūna į rankas – paskaito. Juk įdomu sužinoti, kuo gyvena moterys.

- Profesorius Artūras Tereškinas konstatuoja, kad Lietuvoje vyrų vyriškumas suprantamas siaurai – iš vyro reikalaujama būti „mačo“. Kokie reikalavimai keliami moteriai? Ar ji gali sėkmingai derinti šeimą su karjera, ar, kaip norėtų Rimantas Jonas Dagys, jos pareiga – gimdyti vaikus ir būti prie puodų?

Manau, mūsų visuomenė dar labai patriarchalinė. Tai visada pastebi į Lietuvą atvykę skandinavai.

Skirtumas, kaip vyrai ir moterys pasidalina darbus buityje ir šeimoje, didžiulis. Pas mus moteriai sunku daryti ir karjerą, ir būti mama bei žmona. Ir aš asmeniškai susiduriu su tuo – sunku suderinti darbą su šeima. Juk pas mus iki šiol įprasta, kad, susirgus vaikui, namuose su juo lieka mama, nes gajus stereotipas – kas, jei ne mama, geriausiai gali pasirūpinti vaiku.

Esame nemažai pasiekę lyčių lygybės srityje, tačiau moteriai vis tiek tenka didesnė našta. Kol kas niekas negali už ją pagimdyti vaiko.

Manau, daugelį moterų apima frustracija, kai tenka spręsti dilemą – norėtum būti gera mama ir daugiau laiko skirti vaikui, tačiau kartu norisi tobulėti profesinėje srityje, kažko gyvenime pasiekti. Rūpintis šeima ir auginti vaikus yra labai didžiulis darbas. Bet ateina momentas, kai vaikai palieka namus ir tuomet tu savęs klausi: „O ko aš pasiekiau gyvenime?“ Ir vyrams, ir moterims labai svarbus savirealizacijos momentas.

Stebiuosi ir lenkiu galvą prieš kai kurias Europos lyderes. Štai Vokietijos darbo ministrė Ursula von der Leyen ne tik eina aukštas pareigas, bet ir augina septynis vaikus. Bandau įsivaizduoti, kaip fiziškai ji viską spėja padaryti.

Moterį dalis visuomenes, kaip ir kai kurie politikai, vis dar spaudžia rinktis šeimą. Manau, jog kai kurie mielai pritaikytų vokiečių imperatoriaus Wilhelmo II posakį, apibūdinantį moters pareigas: Kinder, Küche, Kirche (vok. vaikai, virtuvė, bažnyčia).

Taip įvairiais laikotarpiais atrodė „Moteris“: