Pradėjęs savo karjerą kaip reporteris Lietuvos radijuje, vedęs Lietuvos televizijos laidas „Paskutinė kryžkelė“, „Visuomenės interesas“, „Eurogrąža“, studijavęs komunikaciją Amerikoje ir Norvegijoje, kovojęs su korupcija ir siekęs aukštesnių žurnalistikos standartų, Rytis Juozapavičius iš šios veiklos ilgainiui pasitraukė.
Jau daugiau kaip 10 metų jis yra laisvai samdomas bendravimo su žiniasklaida ir viešojo kalbėjimo konsultantas. Tai nebūtų nieko nuostabaus – daugelis žurnalistų pastaraisiais metais pasitraukė iš žurnalistikos ir pasuko į viešuosius ryšius ir kitas pelningesnes bei mažiau galvos skausmo keliančias sritis, kurios daugelio sąmonėje yra įsitvirtinusios kaip civilizuotas ir elegantiškas žmonių mulkinimas.
Tačiau Rytis Juozapavičius sako priešingai – pasaulyje nėra tiek žmonių, kad juos galėtum mulkinti be galo ir be krašto, tad viskas remiasi ne tik iki šiol galiojusiu supratimu, jog vienas turi būtinai laimėti, o kitas – pralaimėti, bet ir tuo, kad svarbiausia yra ne apsukti, o įtikinti žmogų. Tam ir reikalingi viešojo kalbėjimo įgūdžiai, kurių istorija prasideda nuo Demosteno ir Jėzaus Kristaus.
Kelias iš žurnalistikos
„Nors esu studijavęs žurnalistiką, dirbęs žurnalistu, pamažu bendros tendencijos ėmė nuvilti. O tos tendencijos yra tokios, kad žurnalistika geba apnuoginti, kartais net iki kaulo, problemas, tačiau nesiima jų spręsti“, – kalbėjo pašnekovas, juokais pridūręs, kad žurnalistas tapo panašus į chirurgą, kuris atveria skaudulį ar žaizdą, bet taip ir palieka nesusiūtą. Jo teigimu, ilgainiui profesinės bendruomenės nesugebėjimas spręsti problemų virto asmenine sielograuža: žurnalistai nesugebėjo nuteikti žmonių susitarti, rasti bendrus sprendimus ir tik dar labiau skatino „gilinti apkasus“.
Ieškodamas veiklos, kuri ne apnuogina, o sprendžia problemas, R. Juozapavičius atsidūrė nevyriausybinėje organizacijoje „Transparency International“, bet ir ten sako patyręs tą pačią dramą. Padirbėjęs šioje organizacijoje kelerius metus, jis teigia supratęs, kad jam reikia domėtis ne korupcija, o skaidrumu, padoriais žmonėmis.
Ir ne svarstyti, kodėl šis žmogus pavogė ar sukčiavo, o kelti klausimą, kodėl kitas žmogus yra padorus. Taip keliais sakiniais R. Juozapavičius perteikė savo keliolikos metų minties raidą. Pasak jo, kai domiesi blogais pavyzdžiais, jie nori nenori tave veikia, tad verčiau domėtis tais, kurie kuria harmoniją ir sprendžia problemas.
Jau mėgėjiškais ryšiais su žurnalistika pašnekovas pavadino du savo „YouTube“ sukurtus filmukus „Kas svarbiausia“ – apie kunigą A. Dauknį, kuris sudegus bažnyčiai sugebėjo įkvėpti savo parapijiečius ją atkurti, – ir „Pasitikėjimo bangos“ – apie tris organizacijas, kurios pasirinko pasitikėti žmonėmis, užuot jais netikėjusios.
Pasirodo, tai ne vien tik tušti eksperimentai – pasak bestselerio „Pasitikėjimo greitis“ autoriaus Stiveno Kovio, šiandienių lyderių mokėjimas sukurti, puoselėti ir plėsti pasitikėjimu grįstus santykius su akcininkais, klientais, investuotojais ir darbuotojais yra esminis naujosios pasaulinės ekonomikos veiksnys. Nors panašius žodžius mes esame pratę girdėti iš žmonių, siejamų su kultūra, katalikybe, vis dėlto pasirodo, kad vertybės gali būti ir ekonomikos veiksnys. Taigi kažkur, mums net nežinant, triūsia žmonės, kurie ketina tai paversti realybe.
Beje, R. Juozapavičiaus filme „Pasitikėjimo bangos“ yra minimi sociologiniai tyrimai, kiek bendruomenių nariai įvairiose šalyse yra linkę pasitikėti vieni kitais. Lietuvos pasitikėjimo rodiklis – 23 proc., o, sakykim, Skandinavijos šalyse jis siekia 60 ir daugiau procentų. Nors, žinoma, yra šalių, kur dar labiau nepasitikima vieni kitais – Brazilijoje, Ugandoje, Latvijoje, Graikijoje.
Verslas – tai bendravimas
Ir štai po tokių transformacijų R. Juozapavičius jau ne vienus metus dirba verslo konsultantu ir savo darbą, skirtingai nei mes įsivaizduojame, vadina tarnyste, padedančia organizacijoms spręsti problemas ir priimti iššūkius. Galima suprasti, kad R. Juozapavičiaus išsilavinimas nėra toks, kuris leistų patarinėti verslininkams finansų klausimais. Tad iškyla natūralus klausimas, kodėl jo konsultacijomis pasikliaujama? „Todėl, kad būtent komunikacija, paprastai tariant – bendravimas, padeda sutelkti žmones bendram tikslui“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasak jo, yra kelios bendravimo mokyklos. Vienos leidžia, pasitelkiant tam tikras technikas, priversti žmogų padaryti tai, ką nori. Tačiau ilgainiui žmogus vis tiek apmąsto tai, kas įvyko, ir praėjus tam tikram laikui supranta, kas yra padaryta, ir šis suvokimas lieka visam gyvenimui. Todėl R.
Juozapavičius laikosi nuomonės, kad kur kas palankiau yra sukurti ilgalaikius santykius, nepaliekančius nuosėdų. „Čia ir yra takoskyra – ar tu nori parduoti dabar, prieš Kalėdas, ar nori, kad tave geru žodžiu prisimintų ir po 10 metų“, – dėstė pašnekovas.
Tuo ir remiasi dvi bendravimo mokyklos. Pirmajai svarbu, kaip tu atrodai, kaip elgiesi – tai tartum kaukės sukūrimas. Nors visa tai iš pirmo žvilgsnio taip pat panašu į žmogiškąjį bendravimą, vis dėlto tai tėra kaukės tipas. Kitas tipas, kuris remiasi ilgalaikiu bendravimu, kaip tik yra kaukės nusimetimas, atsivėrimas, kad žmogus pajustų žmogišką šilumą ir nuoširdžią intenciją. „Man imponuoja antrasis tipas, nes esu įsitikinęs, kad motinos negimdo tiek daug vaikų, kad žmones būtų galima nuolatos keisti: „A, šitam jau pardaviau, ieškosiu kito“, – sakė R. Juozapavičius.
Paprasta sunki mintis
Tačiau tuomet juk viskas paprasta – būk nuoširdus, atviras, ir viskas? Pasak pašnekovo, mintis iš tikrųjų yra paprasta, tačiau labai sunku ją įgyvendinti. Daugelis iš mūsų yra apsišarvavę daugybe šarvų, apsistatę barjerais, saugo savo socialinį statusą, tad pabandyti būti pažeidžiamam reikia nemažai pastangų. Visgi, pasak viešojo kalbėjimo specialisto Niko Nortono, žmonės visuomet junta kalbančiojo intenciją. Tad jei žiūri į žmogų iš aukšto, mintyse planuoji, kaip jį valdysi, t. y. ką nors jam parduosi, žmogus iškart tai pajus.
R. Juozapavičius sakė, kad iš pirmo žvilgsnio ši mintis neatrodo nauja, nes dar Aristotelis prieš du tūkstančius metų teigė, kad žmonės įtikinami trimis būdais: ethos, pathos ir logos. Ethos – tai charakteris, ką žmogus daro ir kaip elgiasi, koks jis yra. Pathos – tai apeliavimas į jausmus, emocinio ryšio užmezgimas. Logos – logiškas, racionalus aiškinimas. Tačiau pirmiausia, kol išmoks kalbėti, apeliuoti į jausmus ar protą, kalbėtojas turi išmokti klausytis.
„Prisipažinsiu, man yra keturiasdešimt vieneri, tačiau klausytis teko mokytis – tai darau pastaruosius penkerius metus. Mokėjimas klausytis yra įgūdis, kurio reikia mokytis“, – tvirtino R. Juozapavičius ir pridūrė, kad tai reikia daryti nepaisant to, kad labai dažnai žinome, ką pašnekovas pasakys.
Įsiklausymo galia
Klausymasis – labai svarbus įgūdis. Pasak pašnekovo, ne veltui seniausias komunikacijos simbolis yra kriauklė. Kriauklė budizme reiškia žmogaus balsą, islame tai – žmogaus, gebančio girdėti Alacho balsą, simbolis.
Kai sugebi girdėti, ką žmogus kalba, gali bendrauti pagal jo supratimą. Tai vadinamasis klausymasis su atjauta, kai parodai žmogui, kad kalbėdamasis nuolatos esi su juo, kad pritari jo mintims. Žmonėms labai trūksta dėmesio, tad įsiklausydamas į žmogaus mintis gali kur kas daugiau laimėti, nei brukdamas savąsias.
Dabar galime nuoširdžiai paklausti: o kuo čia dėtas įsiklausymas, jei aš noriu tik įtikinti žmogų pirkti prekę? Būtent čia slypi visa esmė: kur pasakyta, kad vienas turi būtinai laimėti, o kitas – pralaimėti? Ir pagaliau – vienas negali visada laimėti, tad reikia siekti, kad pergalė būtų abiejų.
Kitaip sakant, jeigu nori parduoti telefoną, turi suvokti, kokio telefono tam ar kitam žmogui reikia, o tada iš savo turimų pasiūlyti jam tinkamiausią. Tokioje situacijoje laimės abi šalys, be to, pergalė bus ilgalaikė. Atrodo, tai taip pat labai paprasta, jei patys nebūtume patyrę, kaip ypač krizės metu suaktyvėję pardavėjai tiesiog brukte bruka mums įvairiausius dalykus, dažnai sukeldami vien susierzinimą – ir ką nors nusipirkus, ir šiaip ne taip atsigynus nuo pasiūlymo.
Galima įtikinti ir save
„Esu ne kartą teisėjavęs viešojo kalbėjimo rungtynėse ir stebėjau, kaip kalbėtojai sumaniai naudojasi viešojo kalbėjimo technikomis – žiūri į akis, nuleidžia ir pakelia balsą. Tačiau viso to galima nesunkiai išmokti. Kur kas sunkiau yra turėti gerų idėjų ir mokėti įsiklausyti į auditoriją. Jeigu nesistengsi suprasti, kas žmonėms svarbu, būsi panašus į kulkosvaidininką, stovintį prieš auditoriją ir apšaudantį žmones žodžiais. Manau, kad žmonėms iš esmės nepatinka nei tokie politikai, nei kiti kalbėtojai“, – įsitikinęs R. Juozapavičius.
Pasak pašnekovo, mūsų politinis elitas – viešojo kalbėjimo antipavyzdys. Aišku, yra pavienių individų, kurie yra neblogi viešieji kalbėtojai, galintys meluoti prieš kameras šaltu veidu, tačiau kol kas nėra sukurta gerų idėjų, paremtų įsiklausymu ir atjauta.
Pagrindinis veiksmingas politikų psichologinis triukas – pirma jie įtikina save, kad balta yra juoda, o juoda – balta. Praradę aiškų protą, padėties suvokimą, jie tarsi užsiima autohipnoze. Žinoma, galima kasdien save įtikinti vis kita tiesa, tačiau taip ilgainiui galima tapti „haliucinuojančiu“ individu, praradusiu sveiko proto pamatus. Tad iš tikrųjų daugeliui žmonių paprasti dalykai visai neatrodo paprasti.