- Žurnalistų sąjungos suvažiavime konstatavote, kad valdžia žiniasklaidą traktuoja kaip eilinį batų fabrikėlį. Kuo tai grindžiate?
- Po mokesčių reformos panaikintos kai kurios lengvatos, padidėjo mokesčiai dirbantiems pagal autorines sutartis. Taip mokesčiai žiniasklaidai išaugo kartais. Prisidėjo ekonominė krizė. Be to, bendroji tradicinės žiniasklaidos krizė, susijusi su bendromis žiniasklaidos tendencijomis. Viską sudėjus žiniasklaidai teko didžiulis krūvis.
Kad ir kaip galvotume, kad visa tauta, visi viešbučiai ir žiniasklaida, kiekvienas pensininkas turi vienodai padėti valstybei išeiti iš krizės, vis dėlto galime matyti tam tikrą valdžios, valdančiosios daugumos požiūrį į žiniasklaidą. Nebūtinai norėčiau pasakyti, kad tai primityvus keršto būdas.
Kita vertus, tai tarsi nesupratimas, kas demokratinėje visuomenėje yra žiniasklaida, laisvas žodis. Kartais valdančiųjų įsivaizdavimas būna pernelyg paprastas – jie mus kritikuoja, kodėl mes jiems turime padėti?
- Ne kartą perspėjote dėl bandymų suvalstybinti visuomeninį transliuotoją. Kaip tai vyksta?
Juk siūlyta paleisti ir iš naujo sudaryti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybą, jos kadenciją suderinti su Seimo ir kitų ją skiriančių organų kadencija. Tai ne kas kita, kaip suvalstybinimas, nes būtent visuomeninis transliuotojas pasižymi tam tikrais saugikliais – tiek finansiniais, tiek valdymo – leidžiančiais jam nebūti tiesiogiai pavaldžiu valdantiesiems.
Mokesčių reforma, LRT valstybinimas pakankamai aiškiai rodo apie demokratinės visuomenės sąrangos nesupratimą.
- Tačiau, kaip pats ne kartą pastebėjote, žiniasklaidą ėda ir vidinės bėdos – užsakomieji straipsniai, nuomonių įvairovės, etikos trūkumas...
- Ar tau labai blogai, ar labai esi spaudžiamas, turėtum laikytis tam tikrų taisyklių. Tačiau, matyt, kai susiduriama su dilema, ar laikytis įsitikinimų, ar išgyventi, kartais pasirenkamas antras variantas – padarysiu nuodėmę, bet išgyvensiu.
Matome, kad taikomos bausmės už paslėptą reklamą. Matome niekur neįteisintomis raidelėmis PR pažymėtus tekstus. Tie dalykai tęsiasi netgi spaudoje, laikančioje save kokybiška, raginančia žvelgti giliau.
Žiniasklaida vengia ištaisyti savas klaidas. Štai „Veidas“, kažką supainiojęs, sukeitęs nuotraukas, nesiteikdavo atsiprašyti. Bet štai dabar ir leidėjas, ir redaktorius iš esmės atsiprašė dėl publikacijos holokausto tema. Tai - gražus pavyzdys ir niekam nuo to kepurė nenukrito.
Dar vienas dalykas - dažnai nekorektiškai formuluojami klausimai: „Kaip manote, ar kaltas?“. Ar reikėtų Kūčias paskelbti nedarbo diena, galėtume atsakyti, nes tai yra nuomonė, tačiau klausimas, ar asmuo kaltas – nesusipratimas. Tokio formulavimo klausimai kartais pateikiami žinių laidose.
- Alma Jonaitienė, Inga Rinau, Drąsius Kedys, Kristina Brazauskienė, dabar – Irma Jurgelevičiūtė. Kuo paaiškintumėte, kad Lietuvoje vis atsiranda „herojų“, kurie uzurpuoja visą žiniasklaidos erdvę?
- Tai vadinu vaško spaudimo funkcija. Man rodos, dar nėra buvę, kad šitaip ilgai viena tema išgyventų žiniasklaidos puslapiuose, ekranuose, monitoriuose. Tai kažkokia nauja tendencija, kurią truputį sunkoka paaiškinti.
Aš visada esu už tai, kad žiniasklaida labiau reaguotų ir jaustų tai, ką žmonės kalba, kuo gyvena visuomenė. Tačiau neįmanoma, kad jie antrus metus kalbėtų viena tema. Manau, eksploatuoti temą taip ilgai ir ieškoti naujų aspektų dar sunkiau nei surasti kitą temą.
Kai kalbama apie įvykusias viešas vagystes - galima pranešti, tačiau šių dalykų narpliojimas tokiais lygiais... Žiniasklaida naudojasi dramaturgijos taisykle, tad iškeliamos visokios sąmokslo teorijos, įtarimai - tai tampa akstinu toliau tęsti temą.
Mes kalbame apie absoliutų tautos nepasitikėjimą partijomis, politikais, teisėsauga, teisėtvarka. Iš tikro čia turime problemų, priekaištų, tačiau manyčiau, kad žiniasklaida nemažai prisidėjusi prie to pasitikėjimo mažėjimo. Kad ir kaip būtų, tam tikrus autoritetus visuomenė turi turėti. Jeigu ji visiškai neturi autoritetų, tada arba jų reikia ieškoti išorėje, arba kažkur neformalioje aplinkoje. Bet jeigu tu niekuo nepasitiki, nelabai įsivaizduojama, į ką galima atsiremti.
O dabar kiekvienas kažką nugvelbęs žulikas gali iškėlęs galvą sakyti, kad pas mus teismai blogi, niekuo negalima tikėti.
-Kaip vertinate pastaruoju metu įsigalinčią „agresyviąją“ žurnalistiką?
- Matau, kad tokių laidų žurnalistai nieko nepaiso ir nesibijo – įdeda akivaizdžiausius etikos, teisės pažeidimus, kai braunasi ten, kur negalėtų, beldžiasi į kažkieno langą ir sako „atidaryk, tu vagis“, „išeik, mes tavęs laukiame“. Kas antroje laidoje matome žurnalistų tarp durų įkištą koją, neleidžiančią kitam žmogui laisvai judėti.
Aš studentams dažnai sakau: jeigu pas mane atvažiuotų vienas kitas žurnalistas, kurio pavardės dabar nenoriu sakyti, tikrai žinau - kad ir kaip aš būčiau nekaltas, pasirengęs ir parengęs priešnuodžius, 100 proc. būčiau sukompromituotas.
Nes kompromituoti galima pateikus kad ir absurdišką klausimą. Jeigu pasakysiu, kad nenoriu apie tai kalbėti, klaus, kodėl nenoriu, ką slepiu. Galų gale, jei toliau tylėsiu, būsiu rodomas kaip keistas. Jei paprašysiu išeiti, arba nusisuksiu – viskas bus prieš mane. Plius užkadrinis tekstas, pavyzdžiui, „štai kaip mus sutiko gerbiamas Ž. Pečiulis“.
Kiekvieną dieną matau tam tikrus žmonių sukompromitavimo būdus. Kartais dirbdami labai naudingus ir gerus darbus, tačiau susikompromituodami, neištaisydami klaidų, neatsiprašydami, nepripažindami buvę neteisūs tarsi parodome, kad mums negalioja tie patys įstatymai, moralės normos.
- Tačiau atrodo, kad žmonėms tokia žurnalistika patinka. Be to, dalis visuomenės žiniasklaidai atskleidžia intymiausias smulkmenas.
- Kai po totalitarinės visuomenės perėjome į demokratinę, po visiško užsidarymo turime visiškai atsidaryti, išsividuriuoti, viską atsiskleisti, kad galbūt vėl pradėtume po truputį užsisklęsti ir suprasti, kas galima, kas ne.
Tokį masinį peršviečiamumą vadinu demokratiniu totalitarizmu – demokratija reiškiasi totalitarizmo formomis. Privalai pasipasakoti, pasakyti.
Kažkada lietuviams buvo būdingas santūrumas. O dabar mūsų pokalbių šou laidose pagal genetinę atranką patenka rėksniai, galintys bet ką parodyti, pasakyti, kurie gali be jokių įrodymų apšmeižti kitą žmogų. Ir natūraliai atsijojami ramūs, rimti, apsvarstantys žmonės.
Tai būdinga visai žiniasklaida, tačiau televizijoje ryškiausia – čia rėksniai geriausiai atrodo.
Anksčiau sakydavo „apie mirusį geriau arba nieko“. O štai jau kitą dieną po žmogaus mirties pradedama pasakoti bjauriausias istorijas. Jau laidotuvių metu prie karsto puolama - nekalbama apie tam tikrą palaukimą, supratimą.
Galime prirašyti krūvas įstatymų, etikos kodeksų, bet jei žurnalisto ar žiniasklaidininko toks moralės supratimas... Studentams sakau – pagalvokite, ar norėtumėte, kad taip elgtųsi su jūsų artimaisiais, su jumis, ar norėtumėte, kad jums stovint prie artimo žmogaus karsto supultų TV filmavimo grupės, fotografuotų, pakampėmis tampytų už skvernų ir klausinėtų?
Konkurencinė kova peržengia tam tikras ribas. Atrodo, tam tikri dalykai tik stiprėja.
- Tačiau ką daryti, jei skaitytojus, žiūrovus taip domina I. Jurgelevičiūtė, o ne, tarkime, NATO viršūnių susitikimas?
Tačiau nepasakysi, kad tai nedaroma – pavyzdžiui, Nacionalinio dramos teatro tema buvo eskaluota, per tai truputį sužinojome, kad yra toks teatras, koks jo repertuaras.
Žiniasklaidos reikalas, ką ji pasirenka, tačiau eskalavimas neadekvatus. Ir tai visi pripažįsta. Kita vertus, galime kalbėti apie žurnalistinį meistriškumą – prispausti kalnus vaško iš vienos temos.
- Kokias perspektyvas matote?
- Kai Lietuvoje iš tikro reikėjo žiniasklaidos pagalbos, susitelkimo, ji darė didžiulę įtaką – pradedant „Aušra“, baigiant Sąjūdžiu.
Kartais, atrodo, reikia tam tikrų sukrėtimų, kad galėtume susivienyti. Gali įtarti, kad gal mes ne taip blogai gyvename, jei užsiimame tik smulkiais skandaliukais. Iš tikrųjų, jei kažkokia vagilka yra svarbiausias šios dienos Lietuvos įvykis ir problema, tai mes problemų tada neturime. Tada iš tikrųjų mums turbūt nei lito devalvacija, nei rusifikacija, nei anglifikacija, nei tautos išmirimas gresia...
Kitas dalykas - gal čia puota maro metu – kada norisi nuo didelių problemų nusisukti, jų nematyti, nutylėti.
Suprantu, kad sunku derinti patrauklumą su tuo, kad tave nusipirktų ir žiūrėtų, turi išlaikyti ne tik šūkavimą, bet ir analizę, kritinį požiūrį, ėjimą giliau. Tačiau jei puslapių daug, manau, tai įmanoma.
