Seimas kol kas dar neįgyvendino teismo nutarimo, taigi dabartinė situacija primena akligatvį: senoji norma jau nebegalioja, o naujoji dar nepriimta. Kuo vadovautis?
Toks klausimas iškilo ir TV3 žinių tarnybos žurnalistui Remigijui Bielinskui, praėjusį mėnesį teisėsaugos pareigūnų paprašytam atskleisti, kas jam perdavė informacijos apie Lietuvos ir Rusijos projekto „2K“ žalą mūsų valstybei. Žurnalistas nutarė remtis Visuomenės informavimo įstatymu ir atsisakė atskleisti šaltinio paslaptį.
Spalio mėnesio pradžioje TV3 žinios žiūrovus informavo apie rengiamą bendrą Lietuvos ir Rusijos projektą „2K“. Oficialus projekto tikslas – tolygiai paskirstyti krovinių srautus tarp Klaipėdos ir Kaliningrado uostų. Tačiau reportaže paminėta ir tai, jog projektas gali būti žalingas Lietuvai. Reportažo autorius Remigijus Bielinskas šią informaciją pateikė remdamasis iš Valstybės saugumo departamento (VSD) gauta pažyma.
Paslaptingoji pažyma sudomino ne tik žiūrovus, bet ir teisėtvarkos institucijas. Po reportažo pasirodymo TV3 žinių tarnybos žurnalistui R.Bielinskui teko pabendrauti su VSD pareigūnais ir apsilankyti Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, kur jis buvo raginamas prisipažinti, kas jam perdavė triukšmą sukėlusią pažymą. Žurnalistas atsisakė tai daryti.
– Jaučiausi ne itin maloniai,– prisimena jis. – Turbūt mane suprantate – eiti į tokias įstaigas nėra smagu, ir savo noru ten nė už ką nesilankyčiau. Mane klausinėję asmenys buvo pakankamai aukšto rango – vienas berods buvo Tardymo departamento viršininkas, todėl jaučiau didelę atsakomybę už tai, ką sakau. Tiksliau – už tai, ko nesakau, nes aš neatsakiau nė į vieną juos dominusį klausimą.
Remigijus Bielinskas buvo klausinėjamas, kas jam suteikė informacijos apie projektą „2K“, ar jam teko už ją mokėti, kiek žmonių, be jo paties, matė dokumentus ir kas yra tie žmonės. Atsisakydamas pateikti atsakymus jis vadovavosi minėtojo Visuomenės informavimo įstatymo 8-uoju straipsniu. Žurnalistas žinojo, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo jis nebeturi absoliučios teisės neatskleisti savo informacijos šaltinio, bet žinojo ir tai, kad Seimas dar nėra pakoregavęs įstatymo formuluotės.
– Straipsnio formuluotė dabar yra laki: galima elgtis ir vienaip, ir kitaip, – teigia R.Bielinskas. – Tai išbandymas ir žiniasklaidai, ir teisėsaugai. Vis dėlto savo principų nepamyniau. Aš tik gyniau savo šaltinį. Jeigu pareigūnai kam nors turi kokių nors kaltinimų – tegu patys juos įrodinėja, o aš turiu teisę tylėti.
Neatskleidęs paslapties žurnalistas buvo perklaustas, ar jis suvokia, ką daro. Jam nebuvo tiesiogiai grasinama, bet buvo užsiminta, kad jis dėl to turės rūpesčių.
– Jaučiau psichologinį spaudimą, – prisipažįsta Remigijus.– Man leista suprasti, kad procesas tęsis, dar būsiu kviečiamas į valdiškas institucijas ir toliau kamantinėjamas. Gerai pagalvojus, gal buvo galima sumeluoti ir viso to išvengti?.. Bet meluoti nenorėjau. Žurnalistai dažnai informacijos „randa“ traukiniuose ar šiukšlių dėžėse, o aš pasakiau tiesą, tik neatskleidžiau konkretaus asmens. Nežinau, ar tai garbė, ar ne. Nesitikiu palaikymo piketų, nesitikiu, kad žmonės man skambins ir vadins didvyriu. Tačiau tam tikrų gyvenimo principų ir toliau nepažeisiu. Žurnalistikoje yra nerašyta taisyklė – neišduok; ją pažeidęs sugriautum visą sistemą, nes taptum nepatikimas ir suteptum žiniasklaidos vardą. Jeigu nori dirbti žurnalistu, turi to laikytis.
TV3 žinių tarnybos direktorė Jolanta Butkevičienė ne tik palaiko savo darbuotoją, bet ir yra dar griežtesnės nuomonės apie specialiąsias tarnybas nei jų dėmesio susilaukęs R.Bielinskas.
– Aš manau, kad tai cenzūra, kišimasis į informacijos rinkėjo laisvę. Manau, kad šiuo atveju tarnybos gerokai perlenkė,– teigia ji. – Jos naudojosi įstatymo spragomis, nors žinojo, kad Remigijus negali atskleisti savo šaltinio. Na, ir pamatė, kad išsireikalauti šaltinio pavardę bus beviltiška. Aukoti profesionalumo vardan kažkieno įgeidžių negalėtų nė vienas žurnalistas, bent jau ne mūsų tarnybos žurnalistas.
J.Butkevičienės nuomone, apklausą sunku pavadinti kitaip – tik psichologiniu terorizavimu. Motyvams pritrūko svarumo. Be to, jai pasirodė keistas pareigūnų teiginys, jog R.Bielinsko tylėjimas kenkia valstybės interesams. – Mes nepaskelbėme nieko, kas kenktų valstybei. Mes kaip tik gynėme valstybės interesus,– įrodinėja žinių tarnybos vadovė. – Kai pranešėme, kad rengiamas projektas „2K“ gali būti žalingas Lietuvai, valdininkai sukruto, ėmė aiškinti, kad žala nenustatyta, bet projekto vis tiek niekas nebepasirašė ir procesas buvo sustabdytas. Dabar į „2K“ jau bus žiūrima atsargiau. Taigi mes atlikome savo misiją, pasitarnaudami šaliai.
Jolanta Butkevičienė nemano, kad Seimui pakoregavus Visuomenės informavimo įstatymą ir apribojus informacijos šaltinio apsaugą žurnalistai pradės atskleidinėti savo informatorius: „Tegul grasina baudomis ir kalėjimais – vargu ar ką nors išpeš“.
Laikinasis Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius įsitikinęs, kad dabartinė „tarpinė“ padėtis – t.y. kai Konstitucinis Teismas jau nutarė, jog šaltinio paslaptis negali būti absoliuti, bet Seimas dar nebalsavo už įstatymo pataisą – yra niekam nenaudinga. Tačiau ji gali užtrukti ilgai.
„Pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie vieną pataisą, o apie viso Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimą, – sako D. Radzevičius. – Pavyzdžiui, ši pataisa taikoma žurnalistui, o jūs pažiūrėkite, kaip įstatymas apibrėžia žurnalistą – juk iš esmės juo gali būti bet kuris žmogus! Taigi įstatymui reikia ne vienos pataisos, ir logiškiausia būtų Seime sudaryti darbo grupę visam Visuomenės informavimo įstatymui keisti.
Situacija, kai Konstitucinis teismas priima nutarimą, o Seimas kelis ar net dešimt metų delsia pataisyti koreguotiną įstatymą, Žurnalistų sąjungos vadovui irgi atrodo nenormali. „Trūksta aiškumo, – konstatuoja jis.– Senoji norma jau nebegalioja, o naujoji dar nepriimta. Ir jeigu dabar iškiltų kokia nors rezonansinė byla dėl neišduoto informacinio šaltinio, tiek teisėjai, tiek žurnalistai taptų teisinės spragos įkaitais.
Dainiaus Radzevičiaus nuomone, teisėjai neturėtų reikalauti iš žurnalistų atlikti jų pačių darbą. Tardyti žiniasklaidos darbuotoją vertėtų tik tada, jei tai tėra vienintelis būdas tyrimui išjudinti, o ne tiesiog lengviausias kelias. Anot pašnekovo, žurnalisto pareiga – ne talkininkauti teismui ar surinkti įrodymus byloje, o įvertinti, ar atskleisdamas šaltinio paslaptį jis tikrai padės tyrimui, ar nepažeis kitų principų, ar nepakenks šaltiniui, ar nesugriaus pasitikėjimo žiniasklaida. Jis turi būti pats sau teisėjas.
„Neblogai pažinodamas TV3 žurnalistą Remigijų Bielinską įsivaizduoju, kad jis visus tuos principus ir įvertino. Be to, nereikia pamiršti ir fakto, kad informaciją jis gavo kaip žurnalistas, o ne kaip žmogus iš gatvės,– primena Žurnalistų sąjungos vadovas.– Jis nebuvo atsitiktinis praeivis, kuriam kažkas šį tą pašnibždėjo. Taigi ir netaikykime jam tų pačių kriterijų, kaip paprastam žmogui – taikykime kriterijus specialistui, kuris dirba su informacija ir kurio pareiga – apsaugoti šaltinį.
D.Radzevičius nebando užginčyti teisininkų išvados, kad informacijos šaltinio apsauga negali būti absoliuti – jis mano, kad tam tikrais atvejais žurnalistui reikėtų atskleisti informatorių. Tačiau tie atvejai turėtų būti išskirtiniai. Ketvirtoji valdžia irgi turi būti apsaugota.
Atskleisti šaltinį tik išimtiniais atvejais
– Girdėjau siūlymų, kad atskleisti šaltinį reikėtų tuomet, jeigu jo nuslėpimas sudarytų prielaidą nusikaltimams įvykti, – teigia Žurnalistų sąjungos vadovas.– Manau, kad čia turėtų būti kalbama tikrai ne apie visus nusikaltimus. Negalima vertinti tokių dalykų remiantis tik kodeksu, išimtis įsprausti į konkrečius straipsnius. Juk ir gyvenime nėra standartizuotų situacijų. Juk ir patys kodeksai jau eina tuo keliu, kad atsisakoma konkrečių apibrėžimų, kiekvienas atvejis svarstomas individualiai. Civilinė teisė remiasi trimis principais: sąžiningumo, teisingumo ir protingumo. Sutinku, kad žurnalistas turėtų atskleisti savo šaltinį, jeigu to nepadarius grėstų pavojus žmogaus gyvybei, valstybei, teroristinis išpuolis ar dar koks nors visuomenei itin reikšmingas įvykis. Bet motyvas turėtų būti išties svarus. Jeigu kas nors kam nors pasakė „Tau bus blogai“ – tai dar ne priežastis spausti žurnalistą prie sienos ir reikalauti išduoti viską, ką jis žino.
Lėto darbo priežastis – didelis krūvis
Kai 2002 metų spalį Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad tam tikrais atvejais teismas gali žurnalisto reikalauti atskleisti informacijos šaltinį, Seime buvo sudaryta darbo grupė, kurios užduotis – parengti Visuomenės informavimo įstatymo pataisos projektą ir pateikti jį Seimui. Tačiau šio projekto darbo grupė dar neparengė. Grupės vadovas, Seimo Teisėtvarkos komiteto narys Julius Sabatauskas „Žurnalistų žinioms“ aiškina – kodėl.
– Paversti Konstitucinio Teismo nutarimus įstatymu yra mūsų pareiga,– pripažįsta Seimo narys.– Tikiuosi, kad projektą dėl šaltinio apsaugos Seimui pateiksime iki kitąmet pasibaigsiančios savo kadencijos. Negreitai? Deja, taip, ir tam yra dvi priežastys: pirma, Teisėtvarkos komitetas turi labai daug darbo (mūsų komitetui tenka 25–28 proc. visų Seimui teiktinų projektų, t. y. daugiausia). O antra – nagrinėjama situacija mums pasirodė kebli, sunkiai sekėsi rasti kompromisą, kuris ir žurnalistus patenkintų, ir Konstitucijos nepažeistų. Juk tas kompromisas negali tapti teisėsaugos institucijų įrankiu paslėpti savo nesugebėjimą dirbti. Taigi po keturių mėnesių svarstymo darbo grupė netgi buvo atsidūrusi aklavietėje. Tuomet pradėjome domėtis, kaip šaltinio apsauga teisiškai įtvirtinama kitose pasaulio šalyse.
Absoliuti valdžia gadintų žiniasklaidą?
Seimo narys Julius Sabatauskas trumpai komentuoja užsienio šalių požiūrį į šaltinio apsaugą. Absoliučios teisės į šaltinio apsaugą, pasak J.Sabatausko, nėra niekur. Norvegijoje teismas gali priversti žurnalistą atskleisti informacijos šaltinį tik itin išskirtiniais atvejais (grėsmė gyvybei ir pan.). Didžiojoje Britanijoje normos yra kur kas griežtesnės: tenykščiai žurnalistai privalo atskleisti šaltinio paslaptį tuomet, jei to nepadarius gresia bet koks, kad ir smulkus, nusikaltimas, baudžiamas laisvės atėmimu. Tačiau žurnalistai šiai nuostatai kartais garsiai prieštarauja: 1996-aisiais visoje Europoje išgarsėjo byla „Gudvinas prieš Jungtinę Karalystę“, nagrinėta Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Šią bylą laimėjo britų žurnalistas – teismas pripažino jo teisę į informacijos šaltinio slaptumą.
J.Sabatauskui atrodo patrauklus Šveicarijos modelis.
– Šveicarijoje įstatymas reikalauja žurnalisto atskleisti šaltinį, jeigu tai kelia pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai, ir jeigu nuslėpus šaltinį neišaiškinamas nusikaltimas, už kurį skiriama ne mažiau kaip trejų metų bausmė,– teigia jis.– Tie treji metai – konkretus ir ganėtinai teisingas terminas. Už žmogžudystę, išprievartavimą, prekybą žmonėmis ar kitą didelį nusikaltimą skiriama didesnė bausmė, taigi tokiems dalykams gresiant žurnalistas jau negali tylėti. O smulkesni nusikaltimai jau negali būti išimtys, apribojančios žurnalisto teisę į šaltinio paslaptį.
Tačiau lietuviai neskuba kopijuoti šveicarų, nes ir jų modelio nelaiko idealiu.
– Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žurnalistas dangsto šmeižiką,– samprotauja politikas. – Pagal mūsų Baudžiamąjį kodeksą už šmeižtą skiriama trumputė – iki vienerių metų – bausmė. Vadinasi, jei patvirtintume trejų metų nuostatą, šis atvejis į ją jau nepatektų ir žurnalistas sėkmingai turėtų teisę neatskleisti šmeižiko pavardės. Bet juk kartais šmeižtas žmogaus gyvenimui pakenkia kur kas labiau nei sunkus kūno sužalojimas!.. Ar to galime nepaisyti?
Pasak situaciją nagrinėjančios darbo grupės vadovo, klausimų dėl apibrėžtumo kyla daug. Gal įstatymo pataisoje reikėtų minėti konkrečius pavyzdžius? Gal nurodyti konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius? Bet tuomet pataisa būtų be galo ilga. Taigi kol kas darbo grupė apsibrėžė vienu terminu: labai sunkus nusikaltimas (už kurį skiriama per 10 metų kalėjimo). Kai toks gresia, žurnalistas privalo prabilti. Tačiau nereikalaujama prabilti viešai: šaltinio paslaptį žurnalistas atskleistų uždarame posėdyje, visiems posėdžio dalyviams prisiekus išsaugoti paslaptį.
Beje, gal ir keista, bet šiandien jau niekam nebekyla minčių, kad ilgai galiojęs Visuomenės informavimo įstatymo 8-asis straipsnis galėtų egzistuoti ir toliau.
– Apie šaltinio paslapties absoliutumą nebėra nei kalbos, – teigia Julius Sabatauskas. – Suprantu, kad žurnalistai to norėtų. Bet, žinote, yra toks posakis: valdžia gadina žmogų, o absoliuti valdžia jį gadina absoliučiai. Šis posakis tinka ir ketvirtajai valdžiai – žiniasklaidai. Žurnalistai jau ne kartą „nupūtė“ ministrus, dabar jie imasi atsakomybės „nupūsti“ net Prezidentą. Niekas neneigia, kad jie turi galių, tačiau bent jau vardan demokratijos ir žmogiškumo tas galias reikia truputėlį apriboti.
Teisėjas siūlo kiekvieną atvejį nagrinėti individualiai
Konstitucinio Teismo teisėjas Zenonas Namavičius buvo vienas iš devynių teisėjų, pernai priėmusių nutarimą apriboti šaltinio paslapties apsaugą. Jis prisimena, kad tą patį vakarą po nutarimo priėmimo visuomenės informavimo priemonių reakcija buvo itin negatyvi ir drastiška: teismas buvo apšauktas pasikėsinimu į spaudos laisvę. Tačiau netrukus žurnalistų reakcija sušvelnėjo ir aprimo.
– Tarp teisių ir laisvių visuomet turi būti pusiausvyra,– teigia jis.– Įgyvendinant savo principus visuomet reikėtų pasvarstyti, ar jie nepažeidžia kitų žmonių principų. Visos teisės, išskyrus teisę į gyvybę, turi tam tikras ribas, taigi ir teisė į šaltinio paslaptį turi turėti ribas.
Anot teisėjo, žurnalistai į šį apribojimą neturėtų žiūrėti lyg į bandymą su jais susidoroti ar sugriauti spaudos laisvę. Nutarimas nėra toks dramatiškas, o žmogiškąja prasme – visiškai suprantamas. – Šaltinio paslapties apsauga nebus apribota jokiu kitu aktu – tik įstatymu,– vardija kompromisus Z.Namavičius.– Liepti žurnalistui atskleisti tiesą negalės niekas kitas – tik teismas. Ir tai tik tuo atveju, jei nebebus kitų kelių išsiaiškinti apie galimą nusikaltimą.
Teisėjo žodžiais, iškilus dilemai teismas privalės įvertinti, kas svarbiau: žurnalisto teisė neatskleisti šaltinio ar visuomenės interesas. Tai ir bus saugiklis, nė vienai pusei neleidžiantis dominuoti. Nes visur gali pasitaikyti niekšų.
– Jeigu nutylėjus šaltinį masiškai paplis kokia nors liga, jei grės teroristinis aktas, – tuomet, gerbiamieji žurnalistai, jums teks apie tai kalbėti, nes visuomenės interesas viršys jūsų principus,– aiškina teisėjas.– Tačiau jei tai ne ekstremalus atvejis – keliaukite ir toliau sėkmingai tylėkite. Juk tai jūsų profesinė teisė; kaip aš turiu savo darbo etiką, taip jūs turite savąją. Galiausiai čia galima pasikliauti ne tik įstatymais, bet ir elementariu žmogiškumu. Pavyzdžiui, aš neįsivaizduoju žurnalisto, kuriam slapta praneša, kad bus susprogdintas vaikų darželis, o jis tyli…
Zenonas Namavičius nesutinka, kad Seime tuo klausimu sudarytai darbo grupei dabar vertėtų sukti galvą ir ieškoti stebuklingo kriterijaus, tinkančio visoms šaltinio atskleidimo byloms. – Visų galimų atvejų išvardyti įstatyme neįmanoma, apsiriboti kažkokiais Baudžiamojo kodekso straipsniais – taip pat,– sako Konstitucinio teismo teisėjas.– Pritariu minčiai, kad gyvenimas nepaklūsta standartams. Tad manau, kad reikia laikytis prielaidos, jog teismas yra protingas, ir kiekvieną bylą, susijusią su šaltinio paslaptimi, svarstyti individualiai.
NEPRIKLAUSOMO EKSPERTO NUOMONĖ
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentas Laimonas Tapinas:
– Apie informacijos šaltinio apsaugą buvo užsiminta dar 1990-aisiais: bundanti Lietuva prabilo apie žurnalistų teisę neatskleisti informacijos šaltinio, tačiau tuomet dar vyravo rusiškas mąstymas, visur, netgi įstatymuose, buvome įpratę abejoti, vardyti išlygas. Minėtoji teisė nebuvo absoliuti. Liepti žurnalistui atskleisti tiesą tuomet iš esmės galėjo net teismo sekretorė.
Maždaug prieš septynerius metus Kaune vykusiame seminare, kuriame dalyvavo nemažai teisėjų, žurnalistams užsiminus apie šią problemą konservatoriai ėmė purkštauti: apie kokią paslaptį čia kalbate, niekur ji nesaugoma, pasižiūrėkite į Skandinavijos šalis – ir ten, teismui pareikalavus, žurnalistas privalo atskleisti šaltinio paslaptį... Laimė, į seminarą buvome pakvietę Aukščiausiojo teismo teisėjų iš Skandinavijos. Jie pakoregavo teiginį: taip, Skandinavijoje teismas gali pareikalauti žurnalisto išduoti paslaptį, bet tik labai ypatingais atvejais – pavyzdžiui, jeigu jos neišdavus šaliai grėstų karas.
1996-aisiais, spaudžiant žurnalistų bendruomenei, Lietuvoje buvo priimtas žurnalistams palankus Visuomenės informavimo įstatymas, kuris iš valdžios atėmė teisę kontroliuoti ir daryti įtaką žiniasklaidai. Valdžiai tai nepatiko. Buvo parengta įstatymo pataisų, smarkiai spaudžiančių žurnalistus: pavyzdžiui, pasiūlyta įvesti žiniasklaidos kontrolieriaus etatą ir kt. Tačiau Prezidentas Valdas Adamkus to nepalaimino – jis pasiūlė savo pataisų, kurias 2000 metais Seimas, nors ir girgždėdamas, patvirtino. Tarp jų buvo ir sakinys, kad žurnalistas turi teisę neatskleisti informacijos šaltinio.
Aš manau, kad 2000-aisiais pataisytas Visuomenės informavimo įstatymas tebegalioja iki šiol, nepaisant Konstitucinio teismo nutarimo, kad šaltinio paslaptis nebėra absoliuti. Juo ir turėtų vadovautis teismas, nagrinėdamas TV3 žurnalisto Remigijaus Bielinsko bylą. Juk kitokio įstatymo Seimas dar nepatvirtino. Tikriausiai greitai ir nepatvirtins, nes dabar turi svarbesnių darbų. Tačiau anksčiau ar vėliau tai įvyks, ir mums labai svarbu, kaip skambės naujoji pataisa. Seimui pasiūlėme tokį variantą: žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį tik tuo atveju, kai neatskleidimas kelia grėsmę valstybės saugumui ar žmogaus gyvybei. Jei Seimas būtų protingas ir priimtų tokią pataisą, mūsų rankos būtų atrištos.
Nereikia svajoti, kad šaltinio apsauga galėtų būti absoliuti – tai nerealu, Seimas tikrai to neįteisins, nes negali ignoruoti Konstitucinio Teismo nutarimo. To ir nereikia – mes, žurnalistai, esame sąmoningi piliečiai ir ekstremaliais atvejais vien iš sąmoningumo netylėtume. Bet noriu priminti, kad paslapties išsaugojimo absoliutumas yra svarbus ne tik žurnalistams, bet ir valdininkams. Iš kur žurnalistai gauna slaptos informacijos? Iš pačių valdininkų. Kodėl šie ją dalija? Todėl, kad nori „pakišti“ kyšininkaujantį kolegą, apskųsti nekenčiamą viršininką, įkąsti kitam valdininkui ir taip toliau. Priežastys ne taip svarbu – svarbiausia, kad tokių žmonių yra, o žiniasklaidai tai yra gerai. Bet tokie žmonės vargu ar norėtų, kad po jų skundų į viešumą iškiltų jų pavardės. Todėl įstatymą sugriežtinti norintys valdininkai turėtų atminti, kad kada nors tai gali atsigręžti prieš juos pačius.
