Nuomonė. Prezidento rinkimų įžanginė laida ir Lietuvos žiniasklaida

Lietuvos žiniasklaidos kokybėje paskutiniaisiais metais tikrai galima pastebėti teigiamų poslinkių. Jos lygis gerėja tiek dėl interneto teikiamų galimybių, tiek dėl bendro įsijungimo į tarptautinį informacinį srautą.

Nenorėčiau idealizuoti „pažangiųjų Vakarų“ žiniasklaidos, ir kad mano vėliau išsakyta kritika nebūtų suprasta kaip Lietuvos atsilikimo pavyzdys. Prancūzijos, JAV ar D.Britanijos didžioji žiniasklaida priemonės, bei jų ryškiausios asmenybės taip pat nėra idealios. Dauguma didžiausios pasaulio žiniasklaidos arba atvirai deklaruoja savo politines simpatijas, arba išorės analitikų yra priskiriamos vienai ar kitai politinei pakraipai. Tačiau prezidentų debatams, kur svarbu išlaikyti objektyvumą ir nešališkumą, kaip tik ir stengiamasi rasti ypač tam tinkamus vedėjus, kurie turėtų nešališkumo reputaciją ir sugebėtų debatus moderuoti neutraliai, kad po jų eilinis žiūrovas net nesuprastų, už ką rinkimuose balsuos debatų vedėjas.

Įžanginė Lietuvos Prezidento rinkimų laida per nacionalinį transliuotoją LRT balandžio 20 dieną vis dėlto neatitiko standartų, kuriuos turėtų sau kelti nacionalinis transliuotojas ar bet kuris nešališkų prezidentinių debatų rengėjas. Dauguma žiūrovų tikriausiai galėjo numanyti, už ką galbūt balsuos ir už ką tikrai nebalsuos laidos vedėja Rita Miliūtė, ir koks yra jos asmeninis požiūris į tam tikrus užsienio politikos ar ekonomikos klausimus.

Ignas Brazauskas

Dauguma didžiausios pasaulio žiniasklaidos arba atvirai deklaruoja savo politines simpatijas, arba išorės analitikų yra priskiriamos vienai ar kitai politinei pakraipai. Tačiau prezidentų debatams stengiamasi neutralius vedėjus.

Negana to, nuo pat pirmosios laidos minutės buvo labai aiškiai jaučiamas laidos vedėjos „psichologinis nusiteikimas“ atskirų kandidatų atžvilgiu. Netgi jos įžanginės kalbos pastebėjimai - kad viena kandidatė (Loreta Graužinienė) „žada uždaryti prezidentūrą“, o kitas kandidatas (Valdemaras Tomaševskis) „turi kažkokių pasižadėjimų kaimyninei tautai“ – neatitinka profesionalumo standartų, taikytinų tokiems debatams.

Ritai Miliūtei netgi pristatant kandidatus į prezidentus, tariant jų vardus buvo galima jausti vienokį ar kitokį psichologinį potėpį ar „mintį tarp eilučių“. Visos laidos metu buvo galima susidaryti įspūdį, kad vedėja teigiamiausiai vertina D. Grybauskaitę, palyginus teigiamai A. Butkevičių, yra ganėtinai neutrali, pagarbi ar tiesiog nemato didelio pavojaus K. Prunskienės ir Č. Jezersko atžvilgiu, su švelniu minuso ženklu vertina V. Mazuronį (nes jis vis dėlto - ne R.Paksas) ir labiausiai neigiamai vertina V. Tomaševskį ir L.Graužinienę.

Kaip žinia, žmonės 80 procentų informacijos apie kitą žmogų perteikia ne žodžiais ir mintimis, bet žvilgsniu, tonu ir kūno kalba. Be to, Lietuvos žurnalistai yra itin pamėgę pertraukinėti pašnekovus jiems įpusėjus mintį ir replikuoti po jų pasisakymų, dažnai pašnekovams net neleisdami atsakyti. Tiek L.Graužinienė, tiek V.Tomaševskis susilaukė bent po keletą tokių laidos vedėjos kandžių replikų, kai tuo tarpu D.Grybauskaitė sulaukė tik teigiamos replikos, kad vedėjai patinka žmonės, kurie kalba trumpai ir aiškiai.

V.Tomaševskio pastebėjimas, kad laidos vedėja „jau yra susidariusi nuomonę“, iš tiesų buvo taiklus, o jo kelis kartus pademonstruotas nepasitenkinimas debatų vedimu ar pasirinktais klausimais buvo visiškai teisėtas.

Taip pat buvo iš tiesų gaila L.Graužinienės, kuriai teko bandyti išlaikyti pozityvumą “priešiškoje teritorijoje“.

Debatų vedėjo psichologinis nusiteikimas yra neteisingas dalyvių atžvilgiu, kadangi jiems natūraliai galinčios kilti neigiamos emocijos, skirtos debatų vedėjui, nukeliaus ir iki žiūrovo, ir toks kandidatas bus įvertintas kaip mažiau draugiškas ir malonus.

Reikia pastebėti, kad tarp D.Grybauskaitės paminėtų sąlyginių „šimto žmonių, kurie valdo Lietuvą“ ar tiesiog daro jai didžiausią įtaką, tikrai yra ir bent 10 žiniasklaidos atstovų ir keletas iš jų dirba toje pačioje LRT.

Taip pat svarbu pastebėti, kad, skirtingai nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios , ketvirtosios valdžios arba žiniasklaidos elitas nėra renkamas. Jis tiesiog natūraliai susiformuoja. Privačioje žiniasklaidoje didelę įtaką turi savininkai. O Seimo nariai ir kitas elitas daro įtaką LRT tarybos skyrimui, ši skiria LRT direktorių, o šis veikia žinių tarnybos vadovų ir svarbiausių laidų vedėjų skyrimą. Tad jeigu Lietuvą yra taip jau apraizgiusi oligarchija, būtų labai keista, jei pokalbių laidas ir prezidentinius debatus vestų itin objektyvūs vedėjai.

Tai, kad žurnalistas turi savo nuomonę ir simpatijas, tikrai nėra blogai ir yra netgi neišvengiama, nes žurnalistas taip pat yra žmogus ir rinkėjas. Savo pažiūrį žurnalistas turi teisę demonstruoti tiek rengdamas reportažus, tiek vesdamas ir pokalbių laidas. Pavyzdžiui viena žiūrimiausių laidų JAV yra Bilo O‘Reilly’io „Fox“ televizijoje vedama analitinė ir pokalbių laida „The O’Reilly Factor“, kurią labai daug žmonių įvardintų kaip tendencingą , respublikonus remiančią ir daugiausiai žiūrimą tų pačių respublikonų. Aiškios pozicijos turėjimas dažnai yra geras dalykas, tačiau niekas nepatikėtų O’Reilly’iui vesti prezidentinių debatų. Juo labiau niekas (ar tiksliau demokratai) nepatikėtų vesti prezidentinių debatų ir pačiai „Fox“ televizijai, nors ji šiuo metu yra taip bene žiūrimiausia Amerikoje.

Amerikos 2008 metų prezidentinius debatus organizuoti buvo patikėta dvišalei prezidentinių debatų komisijai (Commission on Prezidential Debates), kuriai bendrai vadovauja respublikonų ir demokratų atstovai. Trims oficialiems debatams buvo pasirinktos 3 skirtingos televizijos ir visus juos vedė žurnalistai, tokie kaip Jimis Lehreris, kurių vardas daugumai žiūrovų asocijuojasi su objektyvumu. Beje, visiems trims vedėjams jau beveik virš 70-ies – t.y. tarsi buvo pasitelktas „seno išminčiaus“ įvaizdis.

Prezidentiniai debatai tik prasideda, tad tikėkimės, kad tik pirmasis blynas buvo apsvilęs.