Jūsų laidos pavadinimas perša mintį tarsi tai būtų ankstesniųjų dviejų — „Geriau nebūna“, „Būna ir geriau“ — tąsa. Ar tai taip pat ironiškoji žurnalistika?

— Laidos paantraštė skelbia, kad tai — geros nuotaikos žurnalas. Manau, kad aš nesu kandus ar ironiškas. Ir nesu linksmas, bet netyčia išeina.

„To dar nebuvo...“ yra šešioliktoji jūsų laida. Kas jums svarbiausia imantis naujo projekto?

— Nenoriu būti panašus į kitus. Ir kai po pirmosios laidos kažkas pasakė, kad tai taip „vaitiekūniška“, man nuskambėjo kaip geriausias pagyrimas. Neturiu gero vardo tarp savo kolegų, kurie užsiima rimtais žurnalistiniais tyrimais. Kas aš? Televizijos Cicinas? Galbūt. Kiekvienam savo. Yra žiūrovų, kurie laukia ir tokių dalykų.

Kuo dabartinė jūsų laida ypatinga?

— Tuo, kad visos televizijos rodo, kas buvo, o H. Vaitiekūnas bando rodyti tai, ko dar nebuvo. Mano tikslas — priminti, kas mūsų dar laukia. Pavyzdžiui, šiandien išskaičiavome, kad 13-oji diena, penktadienis, kurio visi taip bijo, pasirodo visada būna tą mėnesį, kurio 1-oji diena yra sekmadienis. Šiemet taip bus vasarį, kovą ir lapkritį. Vasario 21-oji yra Tarptautinė gidų diena. Studijoje lankėsi gidė Akvilė, kurios klausiau, ar iš karto matyti, kuris vyras kelionėje yra su savo žmona, o kuris ne visai su savo. Žodžiu, visi pokalbiai siejami su artėjančiomis datomis ir renginiais. Televizija nebūtinai turi skleisti moralus, pamokymus ar gilintis į politiką, bet gali tikti ir puikiam poilsiui, smagiam laiko leidimui. Man svarbiausia, kad bent tuo momentu žiūrovui būtų gerai, net jeigu po to jis ir nelabai atsimins, apie ką toje laidoje Vaitiekūnas kalbėjo.

Ar turite daugiau pagalbininkų?

— Kol kas esu vienas. Nežinau, gal gausiu pagalbininką, mano sielai artimą žmogų. Tempas nepaprastas, o aš jau nebejaunas. Žiauriai trūksta vienos dienos, tad dar dirbu šeštadienį arba sekmadienį. Dabar dar turiu važinėti į Klaipėdą, nes mano sena mama guli ligoninėje.

Spaudoje buvo rašyta, kad ir patį Vaitiekūną ligos susuko...

— Tai buvo visiška tiesa. Iki tol, kol nepradėjau dirbti. Kai dirbu, man nieko neskauda. Turėjau aštuonis mėnesius atostogų — priverstinės atostogos, po to eilinės atostogos, po to stuburo išvarža, reabilitacija... Gavau pasiūlymą dirbti „Lietuvos ryto TV“, bet mano draugą Romą Mironą paskyrė BTV generaliniu direktoriumi, tad su visa komanda nuėjau pas jį. Pagalvojau: velnias, ar man ne per sunku bus? Bet žmona pastebėjo, kad iškart pasijutau geriau, tai sako: dirbk.

Ar po patirtų sveikatos sutrikimų nepakeitėte gyvenimo būdo?

— Nepakeičiau. Tiesa, buvau davęs žodį mesti rūkyti. Nerūkiau du su puse mėnesio. Be jokių kančių mečiau, buvau laimingas, žmona gyrė. Bet esu žmogus, pasiduodantis draugų įtakai... Gal kada nors vėliau...

Šiemet bus trisdešimt metų, kai dirbate televizijoje. Kokių laidų jūs, televizijos profesionalas, nė už ką nesutiktumėte vesti?

— Tų, kurių nesugebėčiau, kurioms reikia profesinio pasiruošimo, pavyzdžiui, politinių diskusijų ar panašios į „Pinigų karta“. Tačiau sutikčiau vesti laidą apie specializuotus žemės ūkio dalykus. Vienam laikraščiui rašau straipsnius apie ES paramą Lietuvos kaimui. Ir ne bet kokius, o probleminius, pagrįstus žurnalistine analize.

Ar nors kartą jūsų pašnekovai, išvydę save TV ekrane, burnojo ant jūsų?

— Niekada. Matyt, moku prie jų prisiderinti, tampu panašus į juos. Kartais nebent pasako: tas Vaitiekūnas nesuprato, ką mes norėjome pasakyti. Buvo ir toks atvejis, kai žiauriai išsityčiojau iš vieno Kauno mero, o jis paskui atnešė gėlių ir pasakė: „Labai ačiū“. Pyktis su žurnalistais gali tik žmonės, kurie nesuvokia, ką daro. Tokių šiandien yra Seime. Yra geležinė taisyklė — nebranginkite alaus, nesipykite su žurnalistais ir būsite gerai įvertinti. Aš pats turiu vieną gerą savybę — jei padarau klaidą, atsiprašau. Juk svarbu yra laiku atsiprašyti ir klaidą ištaisyti. Dabar ir valdžia skubiai taiso savo klaidas.

Ar pats nors kartą buvote rimtai supykęs ant savo potencialaus herojaus?

— Buvau sutikęs labai įdomų tipą Palangoje. Tas žmogus turėjo fantastišką idėją — paversti Palangą meilės miestu. Turėjo konkrečių pasiūlymų, su brėžiniais, schemomis. Pasiūliau jam pakalbėti laidoje, gal kas susidomės. O jis sako: duok dešimt litų ir rytoj pakalbėsime. Deja, rytojaus dieną jis manęs jau nepažino. O be reikalo — gal Palanga būtų tapusi meilės miestu.

Ar kas nors yra jums siūlęs kyšį?

— Tai buvo vienintelį kartą Šiauliuose. Mane atskyrė nuo filmavimo grupės ir tarpdury norėjo įduoti kažkokį paketą. Dabar visą gyvenimą graužiuosi, spėliodamas, kas tame pakete galėjo būti.

Ar menate labiausiai įstrigusią istoriją?

— Yra viena. Bet jos negaliu jums papasakoti. Aš ją pasakoju tik artimiems draugams ir tai darau kartą per trejus metus ir stipriai pasigėręs.

Koks gyvenimo etapas jums buvo geriausias?

— Hm... Neseniai aštuonis mėnesius nedirbau, tai žinau, kad tai — blogiausias etapas. Tikriausiai geriausias jau buvo... Viena mano draugė gydytoja sakė: tu nebuvai sukūręs laidos „Geriau jau buvo“... Matyt, visas tas etapas, kurį nuėjau, ir yra geriausias. Vargu ar dar bus geriau... Bet optimizmo prarasti nereikia.

Kurioje gyvenimo srityje jums galėtų būti ir geriau?

— Darbe. Visą save matau darbe. Namuose — ideali ramybė, anūkai auga. Kažkaip pernelyg gerai gyvenu.

Per paskutinius Seimo rinkimus taikėtės į parlamentą. Tai tarsi perša mintį, kad žurnalistika jums jau atsibodo...

— Buvau susinervinęs dėl situacijos Lietuvoje. Visiškai nesigailiu, kad ten ėjau. Man buvo įdomu, daug sužinojau. Kita vertus, ten nieko vienas nenuveiksi, jei nebus bendraminčių. Ten dabar yra kažkaip ne taip. Manau, bus geriau. Mano ėjimas į Seimą nebuvo didelis noras padėti Lietuvai, o sužinoti tai, ko dar Vaitiekūnas nežino.

Ar niekuomet nenorėjote trauktis iš žurnalistikos?

— Bet kad nieko kito nemoku. Mano namuose gausėja paveikslų, nes kai Vaitiekūnas bando įkalti vinį į sieną, tai toje vietoje reikia naujo paveikslo. Man žurnalistika ne profesija, o gyvenimo būdas.

Ko šiandien jums labiausiai trūksta?

— Man netrūksta tik darbo. Pinigų galėtų būti daugiau, nes esu prie didesnės algos pratęs. O, žinau, ko trūksta! Trejus metus turiu katę Liepą. Labai trūksta šuns. Ją myliu, bet jei turėčiau galimybę laikyti šunį, ją mesčiau. Liepa viršininkė, o aš noriu turėti mielą pavaldinį.