Darbo grupės nariai, parengę minėtą įstatymo pataisą, neva patikslinančią „nuomonės“ sąvoką, turėjo iš karto apibrėžti savo ketinimus. Dabar jie teisinasi, esą norėjo apriboti įžeidžiamus komentarus naujienų portaluose – ir ne tik juose. Esą taip nepatenkinta ir aktyvi visuomenės dalis būtų sudrausminta.
Manau, tokiu atveju reikėjo aiškiai įvardyti, kam ši pataisa skirta ir kuriais atvejais ji bus taikoma. Tuo tarpu Visuomenės informavimo įstatyme yra pateikiama nauja „nuomonės“ apibrėžtis, kuria vadovaujantis, jau būtų galima mesti „baltą pirštinę“ po kiekvieno pasvarstymo apie viešą asmenį, jo veiksmą ir reikalauti pagrįsti „faktais, argumentais“.
Tai, kas padaryta dabar, kelia pavojų nuomonių raiškai. Ar turėčiau dėl to, jog dalis žmonių internete kritikuoja asmeniškai mane, mėginti uždrausti jiems reikšti savo nuomonę? Kodėl turėčiau reikalauti ją pagrįsti net ir tais atvejais, kai ji tėra viso labo prielaida ar išvada, kad ir neteisinga?
Galbūt sėdi vienas anoniminis „rašiklis“ ir vaidina auditoriją, pildamas nesąmones, nes tokia yra jo saviraiška. Toks komentaras – ne nuosprendis. Politikams patarčiau: paleista nuomonė – tai pozicija, kurią reikia tirti, svarstyti, ką daryti, nes užčiaupus, ji pratrūks kitur, kitais būdais.
Paryčiais pastebėta svastika, užgaulus žydams sakinys irgi yra nuomonė, komunikacinis ženklas – bet čia nekyla diskusijų, kaip bausti. Gaila, pagauti sunkiau. Tai kodėl kuriama problema dėl tokių pačių ženklų, reikšmių interneto svetainėje?
Užmačios iš naujo apibrėžti reikalavimus nuomonės reiškimui yra pavojingos, nes jos ir toliau plėtotų cenzūrą, gaivindamos karčią mūsų visuomenės patirtį, įgytą per porą šimtmečių, kai buvo mokomasi gyventi visuotinės cenzūros sąlygomis. Tokia „nuomonės“ apibrėžtis rodo, jog žmogus visai neturėtų savęs cenzūruoti etikos sumetimais.
Tokiais apribojimais nesukursime sąlygų, kuriomis žmonės imtų etiškai mąstyti ir etiškai rašyti – draudimas ką nors skelbti iškreips socialinius santykius. Ir vėl – viena galvok, ką kita pasakyk.
Kaip tada kovoti su įžeidinėjimais, chamiškumu?
Manau, reikėjo apibrėžti, kad atsakomybė ir bausmė gali būti skiriama už asmens įžeidimą. O kas yra įžeidimas, kaip jo apibūdinimas padėtų įveikti nepakantumą, diskriminaciją?
Perskaitęs siūlomą pataisą, galiu tikrai nutolti nuo šios temos ir įsivaizduoti visai kitas pasekmes. Kas būtų, jei viešai pasakyčiau, kuris politikas netinka eiti Seimo Audito komiteto pirmininko arba valdininkas – Seimo kanclerio pareigų dėl, mano nuomone, charakterio ir elgesio kultūros trūkumų arba dėl menkų gebėjimų?
Po Seimui siūlomos priimti pataisos įsiteisėjimo bet kuris pilietis suvoktų, jog kritiškas pareiškimas yra pavojingas jam pačiam, jog pasamdyti teisininkai privers jį patį savo nuomonę „sukramtyti“.
Ar nepakako tokia perspektyva patikėti ir tų atvejų, kai dėl ardomos aplinkos jos gynėjai – bendruomenių atstovai Vilniuje buvo puolami už nuomonę, dangstantis neva sugadinta „firmos reputacija“, reikalaujant bausmės teismuose?
Supraskime – visuomenė turėtų būti atvira, vadinasi – ir kritiška; ji taip pat turėtų būti kultūringa ir mandagi. Užmetę cenzūrą nuomonei, sovietai nepavertė tos visuomenės mandagia. Tuo tarpu viešumas padeda paisyti taisyklių, sprendimų skaidrumo.
Viešame gyvenime, gatvėje, yra ir mandagiai, ir nemandagiai bendraujančių žmonių. Virtualioje erdvėje – taip pat. Taigi gebėkime atskirti chamiškumą nuo diskusijos apie nedorą veiksmą politikoje. Vieši asmenys turi būti pasirengę kasdienei kritikai.
Valstybės tarnyboje ir tarp politikų dar nėra pakankamai įprasta kreiptis į mokslininkus ir ekspertus konsultacijų. Galiu įtarti, kad kalbamu atveju buvo tyčia pasikliaujama tik savo patyrimu, savo nuovoka. Manau, tyčia bandyta tyliai, pernelyg neviešinant, ir įgyvendinti tą pataisą. Tai tik mano nuomonė.
Ar tai, kad į pataisą rengusią darbo grupę nebuvo kviečiami žurnalistai, komunikacijos ekspertai, gali liudyti, jog pataisa buvo nukreipta prieš žurnalistus?
Taip. Toks ignoravimas, taisant viešąją informaciją reglamentuojantį teisės aktą, vertintinas neigiamai. Turiu teisę įtarti, kad žurnalistikos atstovai, žiniasklaidos sistemos ekspertai, komunikacijos srities mokslininkai buvo tyčia nepakviesti. Tai tik mano nuomonė.
Bet L. Mogenienė ir jos kolegos dievagojasi, kad jų pataisa nenukreipta prieš žurnalistus.
Nesvarbu. Reikėjo konsultuotis su komunikacijos specialistais. Tai politinės kultūros dalykas. Kartais konsultuojamasi dėl ūkio dalykų, rečiau – dėl švietimo. Viešosios informacijos srityje irgi reikia konsultacijų. Politikams tai turėjo patarti jų padėjėjai, jei šie turi bent kiek kompetencijos, taip pat – Seimo kanceliarijos Teisės departamento specialistai.
Įstatymo pataisomis mėginama riboti žodžio laisvę?
Man susidaro toks įspūdis, kai perskaitau, kaip pataisų autoriai formuluoja apibrėžtis, palikdami net skyrybos klaidų (o ką reiškia kablelis teisės akte!). Lingvistinės logikos irgi trūksta net neapykantos apibrėžtyje, pavyzdžiui: „propaguojama (...) netolerancija, kuri yra (...) nepakantaus jiems pobūdžio“.
Ką ir kalbėti apie naują reikalavimą nenuslėpti „žinotinų“ duomenų. Kurį nors radijo komentatorių arba laidų vedėją čia būtų galima ir „pričiupti“, kodėl jis „kažko“ nepasako, arba ką jis sako neva ne taip? Žurnalistikoje komentaras yra ypatingas žanras, kuriam negali pritaikyti moksliniam referatui skiriamų reikalavimų.
Nieko baisaus, jei „netinkama“ nuomonė būtų tik išbraukiama iš interneto komentarų prie straipsnių. Bet jei už kritišką pastebėjimą radijo laidoje gali tekti aiškintis, kodėl kritikuoji vieną ar kitą asmenį, jau nebesvarbios bus pirminės pataisos rengėjų intencijos: teismas imsis interpretacijos pagal paraiškėjo skundą. Vien dėl tikros ar tariamos intencijos kovoti prieš interneto chuliganus nukentėtų kita, brandesnė visuomenės dalis.
Palyginčiau šį atvejį su Archyvų įstatymo pataisa, kurią visuomenė tiesiog „pramiegojo“, ir iš jos dešimtmečiams buvo atimta priėjimo prie tam tikrų archyvų galimybė. Dabar neturime „miegoti“, kai „gerais norais“ įstatymų leidėjai atveria kelią į prarają.
Liberalai tradiciškai gina žodžio laisvę. Tačiau tarp pataisos rengėjų yra ir liberalcentristas, ir libsąjūdietis. Kaip tai vertinate?
Tai tikrai neliudija liberalizmo idėjų išmanymo. Tokiais atvejais susitelkę skirtingoms politinėms jėgoms atstovaujantys žmonės mažiausiai vadovaujasi politinėmis nuostatomis. Ideologijomis mažiausiai vadovaujamasi, kai norima informacijos srityje ką nors apriboti ar, būnant valdžioje, naudotis patogiomis situacijomis.
Esminis klausimas dabar – ar atsiras Seimo frakcijose kitų požiūrių ir ar jų bus daugiau.
„Darbietė“ Dangutė Mikutienė ne taip seniai reikalavo riboti kritiką, nes ji esą kenkia žmonių sveikatai – didėja kraujospūdis, blogėja miegas, padaugėja avarijų keliuose. Socdemas Bronius Bradauskas ir dar kelios dešimtys parlamentarų šįmet norėjo ištirti, pasitelkę VSD, kaip „Leo LT“ projekto kritikai drįso reikšti savo nuomonę. Nejau toks Seimas nepritars L. Mogenienės pataisoms?
Ateinant į politiką, reikia turėti subrandintą humoro jausmą: taip lengviau ištverti bet kurią kritiką. Ir tapti figūromis. Pavyzdžiui, Vytautui Landsbergiui ir Česlovui Juršėnui humoro netrūksta. O demagoginiais pareiškimais apie visuomenės sveikatą dangstosi žmonės, bijantys kritikos.
Nepatinkančius tekstus, transliacijas galima išjungti mygtuko paspaudimu ar nepirkti laikraščio, neskaityti; galiausiai – išeiti iš politikos. Kur kas didesnio susirūpinimo vertas žurnalistų statusas Lietuvos visuomenėje, žurnalisto santykiai su darbdaviu. Tai klausimas, kuriam įstatymų leidėjai neskirdavo dėmesio. Galbūt – bijodami. Tai sritis, tikrai reikia pataisų. Kodėl Seimo valdybai tai nerūpi?
O kalbamu atveju, mėginant pateisinti kitokio pobūdžio baimes prieš rinkimus, visuomenei būtų padaryta žala. Kam grįžti prie savicenzūros? Turbūt, kad išvažiuotume ir tie, kurie dar esame...
Norėčiau suabejoti, jog dabar siūlomos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos yra nulemtos platesnio masto politikų susitarimo. Manau, tai siūlymas žmonių, įsižeidusių dėl nekultūringos periodikos, dėl neteisingos kritikos.
Tačiau kad ir neteisinga kritika, kurios ne taip jau daug, yra vis dėlto laisva kritika. Spaudos laisvė, laisvė reikšti nuomonę yra svarbiau nei kurio nors vieno redaktoriaus-chuliganėlio piktnaudžiavimai.
Senose Vakarų demokratijose politikai, ko gera, viešojoje erdvėje būna kritikuojami keleriopai aštriau, nei tai įprasta Lietuvoje. Nuomonių susikirtimuose būna daugiau aštrios ironijos, sarkazmo, šaipymosi, nei mūsų viešojoje erdvėje. Lietuvoje ir taip viskas „vyniojama į vatą“ – tad kodėl būtent mes užsimojome ieškoti apynasrio nuomonių raiškai?
Priminsiu – kur Lietuvoje yra geras satyrinis leidinys, su komiksais, kitomis iliustracijomis? Liūdnoje visuomenėje jo nėra. Esama bulvarinės periodikos, kuri tuščiai daug putoja – bet ji ir laikoma „geltona“. Ji skirta tam tikrai nereikliai auditorijai, ir į ją nebūtina kreipti daug dėmesio.
Politikai susiduria su tikra problema, kai jiems atrodo, jog tam tikra informacija juos žeidžia ir būna paskleista plačiai. Tačiau, kad ir kaip sunku būtų tai pripažinti, reikėtų ištverti masėms prieinamos pigios produkcijos populiarumo laiką. Ir suvokti, kad alternatyvių sąlygų kūrimas kitokiai informacijai padės kurti kokybišką, solidų, atsakingą ir objektyvų produktą. Šiam procesui plėtoti tikrai nepadėtų draudimai.
Ką dabar daryti su ta L. Mogenienės pataisa?
Iš to, kaip suformuluota, nebuvo aišku, jog pataisos rengėjų intencijos buvo apriboti chuliganizmą virtualioje erdvėje. Jei teisininkai sugebėtų taip suformuluoti, tai būtų galima diskutuoti ir pasakyti, ar esame „už“, ar „prieš“.
Pateiktą pataisą būtina taisyti arba atmesti. Manau, esama vilties, jog šios pataisos teikėjai bus priversti įsiklausyti į kitos Seimo narių dalies pastabas ir siūlymus, tikiuosi – didesnės dalies. Raginčiau Seimą, kuris dar neišsivaikščiojo, nepriimti tokių pataisų – jos ne daug ką bendra turi su Seimo valdybos suformuluota užduotimi. Tikslas buvo vienoks, bet rezultatas bus visai kitas.
Gal politikai bijo augančios naujienų portalų įtakos?
Manau, kad kai kurie – taip. Beje, nepastebėjau ir spausdintų dienraščių skiltyse kritikos dėl nuomonės ribojimo, atsispindinčio Seimo narių darbo grupės pataisose. Besiplėtojanti interneto erdvė suteikia puikias sklaidos galimybes nuomonėms, leidžia apsiginti net ir tais atvejais, kai bulvarinis laikraštis paskleidžia neteisingą žinią. Internetas yra galimybė išsilavinusiai visuomenės daliai išreikšti savo požiūrį, atsikirsti, pranešti tai, ką kita priemonė nutyli.
