Tokių įvertinimų būta ir Lietuvos televizijų savireklamos kampanijų istorijoje. Už žanro meniškumą didžiausią apdovanojimų kolekciją, ko gero, savo sekcijoje saugo Paulius Virbickas, buvęs ilgametis LNK savireklamos prodiuseris. Iš esmės jis labiausiai „kaltas“ ir dėl to, kad šį žanrą Lietuvoje iškėlė iki meno lygio. Šiandien jau sunkoka būtų prisiminti visus jo sukurtus reklaminius filmukus, bet gal kas atsimena įvairių kino ištraukų skoningą kratinį „Jei tobulas filmas truktų minutę“ ar „Blogus įpročius“, reklamuojančius „Kino pavasario“ filmų rubriką. Šie reklaminiai filmukai buvo stilingi ir turėjo vieną iš geram anonsui beveik būtinų sąlygų – truputėlį humoro, dažnai net ir šiek tiek autoironijos (šiandien tai jau retas proto požymis).
Dabar matome gerokai pakitusius anonsus. Galbūt jie būtų nelabai verti dėmesio – kaip ir reklama, kurią rodant perjungiame kanalą (ir pataikome ant kitos reklamos), einame užkąsti ar užsiimame smulkiais namų ruošos darbais, – tačiau šiek tiek įdėmiau pažvelgus į, regis, nekaltą anonsų rubriką, lieka ne patys nekalčiausi įspūdžiai.
Pirmiausia reikia įprasti, kad į žiūrovus dažnai kreipiasi geležinis balsas, primenantis legendinį Levitano „Prasidėjo karas!“ Per karą tokio balso, matyt, reikėjo. Bet jei šiandien karas ir vyksta, tai tik keliuose. O beveik visos televizijos teigia, kad jis – visur. Grėsmingu balsu kviečiama žiūrėti ir vaikiškas laidas, ir vakaro veiksmo filmus.
Jei tai gąsdina dar ne visus, išgąsdins vaizdai: rodomi tik pavojingi tipai, kraugerės karjeros moterys ar Laros Kroft giminaitės, ekrane liejasi kraujas, griaudi sprogimai. Vaikai taip pat dažniausiai „blogiukai“. Ypač kai lieka vieni namuose. „To Lietuvoje dar nematėme!“ –teigia anonsuojantis balsas. Ir jis teisus. O jei anonsuojamos neva publicistinės laidos – uždenkite vaikams akis, kad nematytų tos virtinės laidotuvių ir avarijų, kaimynų pykčių ir snukiadaužių epizodų, – tik ne holivudinių, o namų vaizdelius mėgstančiųjų filmuoti. Pažiūrėjai anonsą – gali būti ramus – pamatei visus laidos „perliukus“.
Visa problema ta, kad anonsai išdygsta nelauktai ir visos baisybės gali užgriūti nekaltą vidudienį, kai namie palikti ramiai sau pasakas žiūri vaikai. Ir per vieną nekaltą filmuką jie triskart pamatys gedintį susisiekimo ministrą, dar keletą laidotuvių, porą muštynių ir privalomai pagal naująjį scenos etiketą apsinuoginusių (ne)pilnamečių. Ar čia jau negalioja nepilnamečių apsaugos įstatymas?
Kyla dar vienas klausimas, susijęs su Autorių teisių įstatymu. Nemanau, kad televizijos jį pažeidžia, bet kalbu apie etinę pusę: abejoju, ar Tomas Cruise’as, Russelas Crowe ir kitos žvaigždės, „puošiančios“ TV3 anonsų rubriką, sutiko „paskolinti“ savo veidus (nors ir filmų ištraukose) laidoms anonsuoti? Visoms laidoms?
Anonsai įdomiai iškreipia ir laiko pojūtį. Jie kartojami taip dažnai, kad net kyla klausimas, ar šitos laidos dar nerodė? Atrodo, kad jau matei tą ištrauką prieš pusę mėnesio – ji taip įgrista, kad net pačios laidos žiūrėti nesinori. Tad klausimas prodiuseriams: ar saiko neturėjimas ir dažnas kartojimas iš tiesų padeda pritraukti žiūrovus?
Šalia agresyviausių komercinių televizijų anonsų visiškai kitokia estetika išsiskiria LTV2 anonsai. Jie gerokai ramesni, nuosaikesni, bet pirmiausia – informatyvūs, „subalansuoti“ inteligentiškai publikai. Komerciniai kanalai labiau orientuojasi į smogiamąją emocinę reklamą, labiausiai veikiančią paauglius, o LTV, ypač LTV2, – į informaciją. Ši reklama skirta mąstantiems, ne vien tuščiai spoksantiems į televizorių. Kadangi anonsai yra reklamos dalis, juos rodydamos televizijos tiksliausiai išsiduoda, kokią įsivaizduoja savo auditoriją. Ir kokią ją nori suburti artimiausioje ateityje.
