– Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvos žiniasklaidą?
– Deja, neskaitau lietuviškai, todėl tenka pasikliauti tuo, ką man papasakojo. Žurnalistikos studijos, profesinis parengimas man padarė įspūdį. Taip pat – tarp laikraščių, kitų žiniasklaidos priemonių vykstanti konkurencija. Bene didžiausias susirūpinimas, kurį man išsakė čia sutikti žmonės, - verslo įtaka, įvairių interesų įtaka žiniasklaidai. Amerikos žurnalistai, priešingai, stengiasi vengti verslo interesų įtakos jų darbui.
Manau, kad jūsų situacija yra skirtinga, nei kitose mano aplankytose šalyse, - Lenkijoje, Čekijoje. Šiose šalyse didelė problema yra resursų trūkumas. Žurnalistai skundžiasi neturintys pakankamai resursų išsamiems tyrimams atlikti.
Čekijoje net didžiausių leidinių žurnalistams tenka parašyti po vieną rašinį per dieną, todėl jie neturi laiko atlikti gilesnius ir daugiau laiko reikalaujančius tyrimus. Mano sutikti žurnalistai tvirtino, jog kai kurių straipsnių negalima baigti per dieną.
„The New York Times” prieš porą ar trejetą metų atliko tyrimą apie darbuotojų saugumą. Dėmesys buvo sukoncentruotas į vieną kompaniją, apie kurią būta labai neigiamos informacijos – jos gamyklose buvo sužeidžiama daug darbininkų, kai kurie net žūdavo. Prie šios istorijos dirbo penki žmonės, devynis mėnesius skirdami jai visą savo darbo laiką. Amerikos žiniasklaidoje tai yra neįprasta, bet kartais atsitinka, kad vienai temai skiriama nemažai žmonių ir laiko.
– Mūsų žiniasklaida kaltinama bulvarėjimu. Save rimtais laikantys dienraščiai knaisiojasi po politikų baltinius, vieną daug laiko ir investicijų reikalaujantį tyrimą mieliau pakeičia keliais lengvesnio pobūdžio ir auditorijai galbūt įdomesniais rašiniais. Ar tai yra specifinis Lietuvos, ar visų naujų demokratijų bruožas?
– Nemanau, kad tai būdinga kiekvienai jaunai valstybei. Greičiau tai susiję su kultūriniais skirtumais. Kiekvienoje demokratinėje šalyje esama geltonosios spaudos. Lenkija turi „Fakt”, kuris yra smarkiai orientuotas į garsenybes ir skandalus. JAV, pavyzdžiui, tuo domisi „The New York Post”.
Akivaizdu, kad rinkoje visada yra tokios informacijos poreikis. Mes net turime tokį terminą – guilty pleasure (angl. „slapta aistra”). Net išsilavinę žmonės kaip aš skaitome „Post”. Tačiau man labai svarbu, kad greta yra vadinamoji kokybinė žiniasklaida. Svarbu, jog ši žiniasklaidos rūšis būtų plėtojama, kad žmonės, pageidaujantys rimto ir kokybiško produkto, galėtų jį žiūrėti, klausyti ar skaityti.
– Greičiausiai dėl rinkos mažumo Lietuvoje, deja, nėra griežtos ribos tarp kokybinės ir bulvarinės spaudos – pirmuose laikraščių puslapiuose gvildenamos rimtos temos, spausdinami analitiniai rašiniai ir komentarai, o prieduose duoklė atiduodama žmogiškam smalsumui patenkinti.
– Laikraščiai tiesiog taip konkuruoja ir akivaizdu, kad tokia strategija iki tam tikros ribos padeda. Mano manymu, rinkoje visada yra niša tiek kokybinei, tiek bulvarinei žiniasklaidai. Būtų gaila, jei kokybinei spaudai vietos nebeliktų.
– Panašu, kad Lietuvos žiniasklaidai labiau rūpi pelnas, o ne naujienų skleidimas, nuomonės formavimas, galų gale kokybiškos pramogos kūrimas. Ar visuomenė turi labiau reikalauti kokybiško produkto, ar žurnalistai (o gal tik jų vadovai) turi patys keisti savo požiūrį?
– JAV tikima, kad leidėjas parduoda ne laikraštį, o patikimumą. Jei leidiniu tikima, jis bus parduodamas ir populiarus, jei netikima – ne. Esu įsitikinęs, kad rinkoje užimama vieta parodo, kiek žiniasklaidos priemonės savininkai rūpinasi jos patikimumu.
Jungtinėse Valstijose seniai yra susiklosčiusi tradicija, kad jei verslininkai įsigyja žiniasklaidos priemonę, ji nebus valdoma kaip bet kuri kita verslo įmonė. Jie suvokia, kad reklama turi būti atskirta nuo žurnalistikos.
Jei reklamą užsakantis asmuo reikalauja apie jį rašyti palankiai, beveik garantuotai galima laukti neigiamų rašinių. Taip yra dėl to, kad pas mus žiniasklaida jau yra galutinai susiformavusi, tuo tarpu jaunoms valstybėms tenka šiek tiek palūkėti.
Be to, JAV žurnalistams rūpi jų reputacija, požiūris į šią sritį. Žurnalistai nevengia kritikuoti kolegas, jei yra tikri, kad šie elgiasi negarbingai.
– Ar kokybiška žiniasklaida gali būti pelningas verslas?
– Gali. Tam tikrais atvejais ji netgi reikalauja vis mažiau išlaidų. Pavyzdžiui, interneto laikraštis kainuoja kur kas mažiau nei spausdintas ir reikalauja mažesnių žmogiškųjų išteklių. Tačiau kartu išlieka galimybė kurti kokybišką produktą už prieinamą kainą.
Akivaizdu, kad tiriamoji žurnalistika reikalauja išlaidų ir negalėčiau pasakyti, kad ji smarkiai padidina skaitytojų, žiūrovų ar klausytojų ratą. Tačiau bendrosios vertybės – būti garbingam, nešališkam ir nepriklausomam – nekainuoja nieko. Gali apsieiti be didelių tiriamųjų rašinių, tačiau vis tiek garbingai rašyti apie verslą ar valdžią. Žmonėms tai svarbu.
– Lietuvoje populiariausia, kartu ir prieinamiausia žiniasklaidos priemonė yra televizija, kitaip tariant, pramoga. Tuo tarpu spaudos, kur būna daugiau analitikos ir tyrimų, skaitoma ne tiek daug, kaip prieš keliolika metų. JAV spausdinta žiniasklaida taip pat praranda skaitytojus. Kaip vertinate tokias tendencijas?
– Kai kuriais atvejais tiražai nesumažėjo taip smarkiai, kaip reklamos apimtys. Tačiau televizijai taip pat yra atėjęs nelengvas metas, nes gerokai pasikeitė amerikiečių gyvenimo būdas. Tai ypač pajuto vakaro žinios, nes žmonės ilgai dirba, užsiima savo pomėgiais, daug naujienų sužino iš interneto. Ilgą laiką pagrindinės žinių laidos būdavo transliuojamos 18-19 val. Dabar daugelis žmonių tokiu metu net nebūna namie. Jie leidžia laiką su vaikais, dalyvauja savo bendruomenių gyvenime, eina į futbolo varžybas. Todėl dabar daugiau dėmesio skiriama vėlyvosioms žinioms.
Mūsų televizijos neturėjo gerų interneto svetainių. Viena iš priežasčių yra tai, kad televizijos nenoriai skelbia žinias savo tinklalapiuose – tie, kurie perskaito naujienas internete, nepadidina laidų reitingo, kuris yra svarbus reklamdaviams. Kuo daugiau žinių bus skeliama internete, tuo mažiau žmonių žiūrės naujienų laidas. Televizijos turėtų pakeisti savo požiūrį į tai.
– Ar įžvelgiate ką nors šviesaus, galvodamas apie žiniasklaidos ateitį?
– Tikiuosi, kad „rimtieji” reklamdaviai suvoks, jog kokybinės spaudos skaitytojai yra kur kas labiau išprusę nei interneto.
„The New York Times” jau kurį laiką mažina savo tiražą, nes mums tapo nelengva spausdinti laikraštį atokesniuose regionuose ir pristatyti ten gyvenantiems skaitytojams. Tačiau reklamdaviams mes vis tiek galime pasiūlyti išsilavinusią, „kokybišką” auditoriją, kurios kitur jie nesulauktų.
Ateityje žmonės vis daugiau naujienų gaus iš interneto. Tačiau vilties teikia istorija – kai atsirado ir išpopuliarėjo televizija, visi sakė, kad radijas ilgainiui numirs. Tačiau po 15 metų radijas nepaprastai išpopuliarėjo. Jis atsisakė pramogų, vaidinimų, kurie persikėlė į televiziją, ir pradėjo orientuotis į naujienas, muziką bei pokalbius.
– Žurnalistai nevengia kištis į žmonių privatų gyvenimą – tiek viešų, tiek niekam nežinomų asmenų. Tačiau gyventojai vengia kreiptis į teismus, nors praktika rodo, kad išlošti bylą prieš pernelyg smalsius ar neteisingą informaciją skelbiančius žurnalistus įmanoma. Ką patartumėte žmonėms, kurie jaučiasi, kad yra pernelyg lendama į jų privatų gyvenimą ar skelbiama neteisinga informacija?
– Jungtinėse Valstijose labai sunku laimėti bylą dėl kišimosi į privatų gyvenimą. Niujorko valstijoje apskritai negalima kreiptis į teismą dėl to.
Europos Sąjungos (ES) šalyse ši sritis reguliuojama įvairiai. Prancūzijoje privatumas saugomas itin griežtai. Net nuotraukos gatvėje ar toks nekaltas dalykas kaip ką tik gimusio kūdikio atvaizdas gali būti vertinamos kaip privatumo pažeidimas. Jei toks reikalavimas taps ES teisės dalimi, visos narės turės griežčiau saugoti žmonių privatumą.
Anglijoje anksčiau buvo nelengva iškelti bylą dėl privatumo pažeidimo. Dabar dėl ES institucijų sprendimų tai tapo lengviau. Manau, kad tai turėtų būti įspėjimas visoms bloko narėms labiau saugoti privatumą.
JAV jaučiamas didesnis susirūpinimas dėl tokių dalykų kaip asmenybės vagystė, asmens duomenų naudojimas ir priėjimas prie jų per internetą.
– Teigiama, kad Lietuvos žiniasklaidai gali padėti ne valdžios paskirti pareigūnai ar institucijos, o tvirtas vidinis savireguliacijos mechanizmas. Kaip jį galima sustiprinti?
– Galiu remtis JAV pavyzdžiu – savireguliacijos mechanizmas paprastai veikia kiekvienoje žiniasklaidos priemonėje. Sėkmingam jo veikimui reikia tiek žurnalistų pastangų, tiek tam tikros laikraščio ar televizijos politikos. Kai kurios publikacijos pas mus būna skirtos grynai žiniasklaidai, jos kritikai, tai taip pat padeda stiprinti žurnalistų etiką.
Pats efektyviausias būdas spręsti etikos, privatumo pažeidimo ir panašias problemas yra jų kėlimas viešumon ir diskutavimas apie tai.
– JAV laisvą žiniasklaidą turi ne vieną šimtmetį. Ar jums neatrodo, kad žiniasklaidos laisvė kartais būna nepamatuotai didelė ir jai pačiai kenksminga?
– Nemanau, kad būna per daug žiniasklaidos laisvės. Buvo laikai, kai laisvė buvo naudojama taip, kad sukeldavo žalą, tačiau žvelgiant į perspektyvą viskas susibalansuoja. Lietuvai reikia nubėgti ilgesnę distanciją. Alternatyva tam yra griežtesnis reguliavimas. Istorijos pamokos rodo, jog kai reguliuojama per daug griežtai, prižiūrėtojai įgyja per daug galių.
– Anksčiau Lietuvoje galiojo informacijos šaltinio apsauga, tačiau prieš kurį laiką parlamentarai įteisino nuostatą, kad teismas gali įpareigoti žurnalistą atkleisti savo šaltinį. JAV yra buvęs ne vienas atvejis, kai savo šaltinių neatskleidusiems žurnalistams teko sėsti už grotų. Kaip jūs vertinate tokią nuostatą?
– Mano manymu, žurnalistui svarbu apsaugoti savo šaltinius, visų pirma – tuos, kurie dirba valdžios institucijose ar verslo struktūrose ir pašnibžda žiniasklaidai informacijos apie įvairius pažeidimus. Tam tikrais atvejais reikalingos išimtys – jei, pavyzdžiui, kalbama apie planuojamą teroro aktą ar pagrobtą vaiką. Žurnalistai tokiais atvejais turi būti visuomenės dalis.
Tačiau daugeliu atvejų nebuvo būtino reikalo atskleisti šaltinį. Kartais tai buvo galima sužinoti kitais būdais, kartais šaltinis nebuvo itin svarbus, kartais taip tiesiog norėta paspausti žurnalistą. Aš visada esu už įstatymą, leidžiantį žurnalistams išsaugoti savo šaltinių slaptumą.
– Didelė problema yra skaitytojų komentarai – žmonės dažnai ne diskutuoja apie rašinius ir aktualijas, bet pila purvą ant herojų, vieni ant kitų, demonstruoja nežabotą pyktį ar tiesiog užpila beprasmėmis frazėmis. Kai kuriais komentarai net šmeižiami žmonės, todėl tenka įsikišti teisėsaugos pareigūnams. Kaip skaitytojus nukreipti pozityvesne kryptimi – diskusijos, o ne įžeidinėjimų link?
– Viena vertus, komentarai yra puikus dalykas – galima girdėti daug balsų, išlaikoma žodžio laisvė. Tačiau tokioje sumaištyje neišgirstami svarbūs pavieniai balsai. Yra keletas būdų su tuo kovoti: BBC skaito viską iš eilės ir šalina netinkamus komentarus, kiti portalai atkreipia dėmesį tik į nurodytus skunduose.
Viename JAV tinklalapyje skaitytojai gali vertinti komentarus, taigi įdomiausi ir aktualiausi atsiduria viršuje. Manau, kad tai yra efektyviausias būdas, nes tie komentarai, kuriuose minima neteisinga informacija ar pilna niekų, atsidurs apačioje. Žinoma, svarbu, kad skaitytojai būtų sąžiningi, bet panašu, kad ši sistema daug kur sėkmingai veikia.
Galima pasiūlyti skaitytojams komentarus rašyti su savo vardu ir jų nuomonę iškelti į viršų, pasirašyti tam tikrą susitarimą, kad nebus rašomos nesąmonės.
– Kas, Jūsų manymu, turėtų atsakyti už komentarų turinį – juos rašantys skaitytojai ar tinklalapiai?
– Pateiksiu pavyzdį. JAV yra neteisėta nekilnojamojo turto reklamoje vartoti tokias frazes kaip „idealu viengungiui”, nes tai diskriminuoja šeimas, „idealu šeimai”, nes tai diskriminuoja viengungius, „netoli bažnyčios”, nes tai diskriminuoja musulmonus ar žydus. Mūsų tinklalapyje kiekvieną dieną pasirodo daugiau nei 100 tūkst. nekilnojamojo turto skelbimų. Kai kuriuos iš jų įdeda skaitytojai, kurie gali parašyti „idealu viengungiui”. Manau, kad neteisinga įpareigoti mus perskaityti visus skelbimus ir netinkamus pašalinti.
Tas pats gali būti taikoma ir tinklalapiams, kuriuose kiekvieną dieną pasirodo šimtai komentarų. Tokia jau yra interneto prigimtis. Jei tinklalapių valdytojai privalėtų peržiūrėti kiekvieną komentarą, prarastume interneto įvairovę, o galiausiai – ir pačius komentarus.
– Koks jūsų požiūris į blogus? Tai yra saviraiškos laisvės garantas, bet kartu – ir būdas skleisti neteisingą, šmeižikišką informaciją.
– Amerikoje mes turime labai gerų blogų. Blogeriai neužsiima žurnalistika, bent jau tradicine. Būtų negerai, jei blogai taptų dominuojančiu informacijos šaltiniu. Tačiau jie, pavyzdžiui, padeda laikraščiams paaiškinti kai kuriuos rašinius ir aktualijas. Blogų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad sunku nuspręsti, kuris yra geras, o kuris – ne.
Blogeriams, paskelbusiems šmeižikišką ir neteisingą informaciją, buvo iškelta keletas bylų. Bet greta tų problemų, su kuriomis susiduriama šmeižto bylose, atsirado ir ta, kad dažnai sunku nustatyti, kas yra blogo autorius ir kur jis gyvena. JAV teismas negali uždrausti ką nors publikuoti, taigi negalima paprašyti tiesiog pašalinti informaciją. Vienintelė išeitis – teistis dėl pinigų. O jei paaiškėja, kad blogeris yra su mama gyvenantis ir jokių pajamų neturintis 13-metis?
D. McCraw yra baigęs žurnalistikos studijas Ilinojaus universitete ir komunikacijos – Kornelio universitete, taip pat – Olbenio teisės mokyklą. Karjerą jis pradėjo kaip numerio redaktorius įvairiuose periodiniuose leidiniuose, vėliau dirbo laisvai samdomu žurnalistu ir apžvalgininku, dėstė koledže.
Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios D. McCraw susikoncentravo ties teise ir specializavosi ne tik žiniasklaidos, bet ir komercinės, saugumo, darbo teisės srityse. Jo biografijoje – kelių nemažų leidinių ir žiniasklaidos kompanijų pavadinimai, pavyzdžiui, „The Times”, „The Boston Globe”.
D. McCraw, „The New York Times Company” dirbantis nuo 2002 metų, be kita ko, padeda žurnalistams savo rašiniuose išvengti frazių ir interpretacijų, kurios galėtų grėsti teismais.
Jam taip pat yra tekę eiti įvairias vadovaujančias pareigas komunikacijos ir žiniasklaidos teisės institucijose.
