Svarbu pajusti tuos pokyčius – tuomet bus paprasčiau prie jų prisitaikyti. Žurnalistikos, kaip ir literatūros, esmė per amžius išlieka ta pati: svarbiausia, kokią istoriją tu papasakosi skaitytojui. Bet žanrų populiarumas keičiasi. Buvo dainuojamosios poezijos laikas, paskui labai ilgai karaliavo romanai. Po to atėjo laikraščių metas.
O dabar karaliauja televizija. Neseniai sutikau poetą Justiną Marcinkevičių ir susigraužęs jam sakau: „Jūs štai rašote poemas, eilėraščius, o aš jau nuo to nutolau, užsiimu niekingais dalykais“.
Jis pasižiūrėjo į mane ir sako: „Tu durnas“. Būtent taip ir pasakė. „Tu kiekvieną savaitę turi 320 tūkstančių žiūrovų, - tęsė. - Nė vienas iš mūsų tiek skaitytojų neturi. Todėl nesigraužk, o daryk tai, ką darai“. Taigi ir darau: TV ekrane pasakoju apie pasaulį lietuvio akimis, kalbu svarbius dalykus paprastais žodžiais. Tikiu, kad jau pasiekiau savo lubas.
Skirtingai nei dauguma, jūs ne iš žurnalistikos nuėjote į rašytojystę, o atvirkščiai – iš rašytojo tapote žurnalistu.
Taip pasielgiau būtent dėl to, kad pasikeitė informacijos priėmimo būdai. Dabar žmogui svarbiau sužinoti, kas nutiko šią savaitę, nei paskaityti gerą knygą. Ir jei aš negaliu priversti žmonių skaityti knygų, bent jau pasistengsiu, kad jie kažką įdomaus žiūrėtų per televizorių. Bet tai nereiškia, kad aš jaučiuosi žurnalistikos korifėjumi. Tikrai ne.
Ryžotės valgyti žurnalisto duoną, nepaisydamas visų šios profesijos minusų?
Pagrindinis minusas yra tai, kad mūsų su jumis profesija – pati pavojingiausia, ir ne tik tiesiogine prasme. Vienas blogas straipsnis, viena bloga laida, ir tau galas – auditorija tau neatleis. Bet kartu tai ir iššūkis, o iššūkiai yra gyvenimo variklis.
Žurnalisto profesija panaši į generolo. O kas yra generolas? Tai leitenantas, per visus karus išlikęs gyvas. Kadangi nesu korifėjus, negaliu duoti konkretaus patarimo, kaip išlikti gyvam. Galiu patarti tik viena: žurnalistas privalo daug skaityti.
Ir Mopasaną, Čechovą, Tolstojų, ir „International Herald Tribune“, „Time“, „Guardian“, „The Independence“. Nes jei žurnalistas neskaito geros žurnalistikos, nepastebi, kaip ji užkabina nuo pat pirmos pastraipos, kaip tobulai vysto intrigą, kaip įterpia sąmojų, be kurių išsiversti neįmanoma, - tuomet jis yra tuščias kaip muzikas, neklausantis kitų muzikos.
Į Maskvą – gelbėti šeimos
Jūs nuo vaikystės buvote toks imlus aplinkai ir reiklus informacijai?
Taip. Vaikystė buvo politiškai sunki: Širvintos, 1940-ieji, vokiečių okupacija, jokios informacijos. Žibalinę lempą buvo galima naudoti tik vieną valandą per dieną. Vis dėlto jau nuo dvylikos metų supratau, kad noriu būti žurnalistu tarptautininku, ir niekuo kitu. Mokytojais dirbusių tėvų bibliotekoje rasdavau senų „Lietuvos aidų“: jie padėjo suvokti, kad už šito užribio yra ir kitas pasaulis.
Kada parašėte savo pirmąjį straipsnį?
1946-aisiais. Tai buvo kritiška žinutė į Ukmergės rajono laikraštį, kuris vadinosi „Lenino keliu“ ar panašiai. Rašiau apie tai, kad visai nepadedama mokiniams, besiruošiantiems Dainų šventei. Kilo baisus triukšmas, ir po to šis tas pagerėjo. Tada pirmą sykį supratau, kad žiniasklaida turi didelę jėgą.
Vis dėlto studijoms pasirinkote M.Gorkio literatūros institutą Maskvoje. Nusprendėte tapti rašytoju?
Tai buvo šiek tiek priverstinis pasirinkimas. Mano tėvas buvo šaulių būrio vadas, mama – jaunalietuvių būrio vadė. Matėme, kokias šeimas tuomet tremdavo į Sibirą, ir supratome, kad mus būtinai išveš. Kurį laiką mėtėme pėdas: kraustėmės tai į Ukmergę, tai į Panevėžį, tai į Kauną. Bet kiek galima? Tada pastebėjome, kad jei kas nors iš šeimos narių studijuoja Maskvoje, ta šeima neliečiama.
Tėvas studijoms netiko: ir solidaus amžiaus buvo sulaukęs, ir išgerdavo. Iš motinos studentė irgi neišėjo: ji turėjo rūpintis trimis vaikais. Beliko važiuoti man. Dabar, kai mūsų šeimoje yra trys daktarai, du ambasadoriai – vienas Prancūzijoje, kitas Jungtinėse tautose, kai mano dukra dirba Lietuvos ambasadoje Madride, man vis knieti jų paklausti: ar būtumėte tiek pasiekę, jei būtumėte gimę Krasnojarske? Arba Irkutske?..
Jūs jaučiatės pasiaukojęs už visą giminę?
Tai nebuvo auka, dėl kurios labai kentėčiau. Bet buvo sunku. Išvažiuojant tėvas įdavė savo smetoninį paltą: tai buvo viskas, ką jis galėjo duoti. Stojamuosius išlaikiau prastai, nes... nemokėjau rusų kalbos. Rusiškai žinojau vieną žodį: „tak“. Bet nieko, po trijų mėnesių jau deklamavau Puškiną ir Jeseniną. Iš bado ir šalčio sirgau lengva tuberkuliozės forma, bet tai irgi menkniekis. Viskas praeina.
Studijos jus taip pakylėjo, kad badas atrodė smulkmena?
Kad per ilgai neskraidyčiau padebesiais, studijuodamas porą kartų bandžiau įsirausti į tikrąjį gyvenimą. Per vienas atostogas įsidarbinau Mašinų ir traktorių stotyje Šakių rajone – kruvinais delnais prikabinėjau traktoriams plūgus. Tai, ką ten pamačiau, aprašyti būtų neįmanoma – tektų meluoti. Per kitas atostogas nuvažiavau į Šilalę padirbėti sanitaru kaimo greitojoje pagalboje.
Tą, ką ten pamačiau ir užuodžiau, aprašyti irgi būtų neįmanoma. Visa tai mane taip paveikė, kad baigęs institutą įsiprašiau dirbti jūreiviu silkių gaudymo laive. Reisas truko šešis mėnesius, sirgau skorbutu, aplink skendo laivai. Pamaniau, kad mane gali sukapoti į smulkius gabaliukus, sudėti į pintinę, prispausti akmeniu – tik taip dar kartą išplaukčiau gaudyti silkių.
Pradėjau dirbti „Tiesoje“, žemės ūkio skyriuje. Važinėjau po kaimus, ir vėl man pasidarė aišku, kad mane gali sukapoti į smulkius gabaliukus, sudėti į pintinę, prispausti akmeniu, ir tik taip aš likčiau dirbti to meto laikraštyje.
Sėkmės paslaptis – derybų menas
Grįžote į laivyną?
Grįžau, ir 11 metų išdirbau laivuose. Ten neturėjau konfliktų pats su savimi. Sunkumai, drąsa, baimė – viskas konkretu. Be abejo, suprimityvinta, bet ten nors nebuvo melo. Iš antros klasės jūreivio pakilau į pirmosios, paskui į bocmanus. Iš kubiečių praktikantų išmokau ispanų kalbos.
Kai vadovybė pamatė, kad moku ispaniškai, ištraukė mane iš laivo kaip vertybę ir pasodino nedidelėje Havanos laivų atstovybėje dirbti vertėju. Neseniai buvau vedęs, tad netrukus atvažiavo žmona, Havanoje gimė dukra.
Kada gi tapote žurnalistu?
Buvau tik grįžęs į Vilnių ir pradėjęs rašyti genialius apsakymus ir apysakas, kai prireikė darbuotojų Maskvoje įsikūrusiai spaudos agentūrai „Novosti“.
Sniečkus paprašė surasti vakarietišką lietuvį, kuris mokėtų nors vieną užsienio kalbą, būtų gyvenęs užsienyje, turėtų simpatišką žmoną, jeigu ją muša – kad ji nerėktų, ir kad nebūtų girtuoklis.
Sniečkus pasiūlė mane. Maskvoje prasėdėjau metus, po to mane pasiuntė korespondentu į Kanadą.
Po ketverių ten praleistų metų pasidarė nuobodu: šalis puiki, turtinga, betgi žmogus ne vien dėl pilvo gyveni. Paprašiau mane pakeisti, motyvuodamas tuo, kad Kanadoje per metus nutinka mažiau įvykių, nei Kalifornijos valstijoje per savaitę. Vadovybei tas pareiškimas labai patiko, naujokams jį rodydavo kaip pavyzdį.
Kur atsidūrėte po to?
Portugalijoje – po 1974-ųjų revoliucijos ten buvo nutarta atidaryti APN biurą. Prisiminė mane: „Tu moki portugalų kalbą? A, tu moki ispanų, o tai beveik tas pats, važiuok“. Tas pats, kaip lenkų ir rusų, ir tokia pati tarpusavio simpatija. Bet nuvažiavau, įsteigiau tą biurą. Dar po ketverių metų pasiprašiau namo, bet vėl paskambino: „Važiuosi į Ispaniją“.
Kaip jūs sugebėjote visiems tikti?
Galiu išduoti vieną paslaptį. 1963-aisiais Kuboje knygų antikvariate įsigijau Dale’o Carnegie „How to make friends and influence people“. Iš jos daug ko išmokau. Sėkmingą bendravimą lemia daugelis smulkmenų: domėkis žmogumi, su kuriuo kalbi, būk nuoširdus, kalbėk apie tai, kas įdomu pašnekovui, o ne tau. Žinok žmogaus vardą – tai kur kas svarbiau nei pavardė.
Po to perskaičiau dar penkiolika panašių knygų, o dabar drauge su žmona vedu derybų meno kursą Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute. Tai labai galingas ginklas. Visada mokėjau laviruoti, bet pardavinėti dvasios ir sąžinės man niekada neteko. Buvau neblogas profesionalas. Toronto ir Madrido universitetuose skaitydavau paskaitas apie Sovietų sąjungą: ne prieš ją, o apie ją.
Ispanijoje įtaisiau Sovietų sąjungos ambasadoriaus straipsnius į didžiausią ispanų dienraštį „El Pais“ – Maskvai tai labai patiko. Žodžiu, mokėjau plaukioti per kaskadas ir krioklius, pats neapsibraižydamas. Pagaliau į Lietuvą grįžau tik tada, kai jau buvo prasidėjusi perestroika.
Išgyvena profesinį apogėjų
Geriausi laikraščio „Gimtasis kraštas“ laikai siejami su jūsų vardu.
Man tai malonu. Grįžus iš Ispanijos, Česlovas Juršėnas man pasakė: „Yra toks laikraštukas, „Gimtasis kraštas“ vadinasi, eik redaktoriauti, tau iki pensijos užteks“. Redaktoriaus kėdę perėmiau iš rašytojo Vacio Reimerio. Tris mėnesius nieko nedariau, tik žiūrėjau: darbuotojai buvo patenkinti, sakė, puikus redaktorius, niekur nesikiša.
O paskui staiga išleidau numerį apie Kūčias. Ėjo 1986-ieji, Kūčios buvo draudžiamos, ciucikai bėgiodavo ir pro langus žvalgydavosi, ar žmonės namuose jų nešvenčia. Centriniame komitete buvo skubiai surengtas pasitarimas, susirinko 200 redaktorių.
Mane bandė nuskalpuoti, bet atsistojo Justas Paleckis ir pasakė: „Negi jūs nematote, kad prieš jus stovi Michailas Kolcovas?“ M.Kolcovas buvo laikraščio „Izvestija“ redaktorius, pats kaip korespondentas vykęs į Ispanijos pilietinį karą, o vėliau Stalino sušaudytas. Aš pašokau: „Net žinodamas, kuo viskas baigėsi Michailui Kolcovui, priimu šią pastabą“. Ir tas pasitarimas nieko nenusprendė nei dėl mano, nei dėl „Gimtojo krašto“ likimo. O paskui laikraščio tiražas pasiekė legendinį 320 tūkstančių egzempliorių.
Bet jūs pasitraukėte?
Ten dirbau šešerius metus, o tada tiesiog pasibaigė įkvėpimas. Be to, ėmiau dėstyti universitete ir labai tuo užsidegiau, nes mačiau, kad lietuviams to reikia. Išėjau, ir po pusmečio „Gimtasis kraštas“ numirė.
O jūs tapote ryškiu televizijos veidu.
Televizinių laidų iš viso buvo trys. Nuo 1973-iųjų ėjo „Neramūs meridianai“, Sąjūdžio metu – „Atgimimo banga“, o pastaruosius dešimt metų – „Popietės su...“ manimi.
Turiu automobilį, bet kur kas labiau mėgstu vaikščioti pėsčiomis. Noriu, kad žmonės, kuriuos sutinku pakelyje, būtų patenkinti susitikę su manimi, o ne piktai šnypštų už nugaros. Dabar jie tikrai atrodo patenkinti, todėl manau, kad dabar yra mano aukščiausias laikas, mano apogėjus.
Papasakosiu dar vieną epizodą, glostantį man širdį. Lapkričio 11-ąją Vilniaus Mažasis teatras šventė savo 15 metų jubiliejų. Gavau pakvietimą. Buvo rodoma S.Beketo pjesė „Belaukiant Godo“.
Pabaigoje aktoriai išsirikiuoja, nešamos gėlės, jie lankstosi. Ir staiga vienas iš jų šaukia: „Žiūrėkite, Godo atėjo!“ Kitas atsiliepia: „Ne, tai ne Godo, tai Čekuolis!“ Tada aktorius nulipa nuo scenos ir neša man gėlių, o aš stoviu suakmenėjęs.
Publika atsistojusi ploja. Tai turbūt pirmas atvejis teatro istorijoje, kai ne žiūrovas aktoriui, o aktorius žiūrovui įteikė gėlių. Ir žinote ką? Jokie honorarai, jokie postai to negali atstoti. Tai yra mūsų, žurnalistų, didžiausias honoraras.
