„Jei mes indeksavimą siesime su kainų pokyčiais, atsiranda tam tikrų rizikų. Ką Europos centrinis bankas yra ne kartą minėjęs, dabar akcentavo – kad tai pavojingas kelias. Jie nerekomenduoja tokių dalykų daryti, nes tai pailgintų aukštos infliacijos laikotarpį.
Indeksuojant labai sudėtinga nuspėti, kokia tiksliai bus infliacija. Dažniausiai indeksavimas vyksta jau kai yra žinomi rodikliai. Tarkim, jei mes norėtume indeksuoti darbuotojams dėl pakilusių kainų, tai vyktų jau kitais metais. Turėsime dabar prognozes 13–14 proc. infliacijos, tada kitais metais turėtume automatiškai kelti atlyginimus tiek.
Taip palaikome tą didžiulę inerciją, o kitais metais mes jau prognozuojame, kad bus defliacija. ECB taip pat prognozuoja, kad infliacija labai smarkiai kris. Mes iššoktume iš visų šalių su labai dideliu atlyginimų augimu. Tada klausimas būtų, koks ilguoju laikotarpiu mūsų konkurencingumas“, – trečiadienį laidoje „Delfi tema“ sakė jis.
„Luminor“ prognozuoja, kad kainos Lietuvoje šiemet padidės 13,5 proc., o kitais metais 1 proc. sumažės.
„Kainos mažės, nes dėl palyginamosios bazės kitų metų antroje pusėje labai tikėtina, kad turėsime neigiamą metinį kainų augimą. Galbūt visų metų dar ne, nes pirma metų pusė, tikėtina, bus pakankamai spartus, bet kitoje metų pusėje...
Jau dabar matome, kad metalų kainos pradeda kristi, kitų žaliavų. Karas turbūt amžinai nesitęs, duok Dieve. Vėl bus spaudimas, sumažės grūdų kainos. Dabar turime laikiną šuolį. Taip pat ir energijos kainų, nes yra karas su Rusija. Tai reikia akivaizdžiai įvardinti. Todėl dujų kainos kitais metais sumažės, elektros irgi.
Galime turėti tokią situaciją, kai bendras infliacijos lygis jau mažėja, o mes vis dar įsibėgėję su atlyginimais ir 15 proc. keliame. Tada mes keliame, o Portugalija ne. Investuotojas pažiūrės ir pamatys, kad Lietuvoje atlyginimai jau labai dideli, o pridėtinės vertės labai daug nesukurta. Tą balansą geriausia palaikyti“, – sakė Ž. Mauricas.
Kalbėti būtina
Kalbėti apie atlyginimų indeksavimą siūlo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Kaip žinia, balandį, vidutinė metinė infliacija Lietuvoje sudarė 9,1 proc., metinė, t. y. lyginant šių metų balandį su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu – net 16,6 proc. Tuo metu „Sodros“ duomenimis, pernai vidutinės gyventojų, dirbusių visą mėnesį, pajamos augo 11,5 proc.
„Žiūriu į tą pačią statistiką, kurią pateikia Finansų ministerija. Vidutinis darbo užmokestis nuo 2019 iki 2022 metų didėjo nuo 8–9 proc. Jei šiandien turime 16 proc. infliaciją, buitiškai tariant, mūsų atlyginimas kasmet mažėja. Jis nepriauga tiek, kiek auga kainos. Atitinkamu procentu mūsų perkamoji galia mažėja. Jei praėjusiais metais galėjau nusipirkti vieną produktų kiekį, tai šiandien galiu jau mažiau. Mano atlyginimas nespėja suskubti su infliacijos didėjimu.
Dar reikėtų pažiūrėti pagal sektorius. Pavyzdžiui, maitinimo paslaugos brango 12,5 proc., remonto, būsto aptarnavimo darbai net 23 proc. kilo kainos. Kilimas yra ženklus.
Juolab, Darbo kodekse yra numatyta tokia funkcija. Mes prie darbo apmokėjimo sistemų turime vieną iš pagrindinių rodiklių, t. y. atlyginimų indeksavimas. Mano vienas pasiūlymas, kad indeksuojant atlyginimus būtų galima remtis metine infliacija.
Bet žiūrint į Vakarų Europos šalis, pavyzdžiui, Belgiją, indeksavimas gali būti pririštas ir prie kitų rodiklių. Tarkim, ten įmonėse už lojalumą yra indeksuojamas atlyginimas. Kuo daugiau metų dirbi, tuo daugiau procentų didėja atlyginimas. Tai turėtų būti mūsų bazė, kuri žengia kartu su ekonomikos dėsniais, o visa kita, įvairūs priedai – dėl jų darbdaviai galėtų sutarti papildomai.
Sakome, kad esant tokiai ekonominei būklei, būtina kalbėti apie atlyginimų indeksavimą. Prie kokio rodiklio rišimės yra susitarimo reikalas. Logiška būtų rištis prie infliacijos, bet galima diskutuoti ir dėl kitų Vakarų Europos šalių praktikų“, – laidoje sakė I. Ruginienė.
Ne ta priemonė
Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sakė, kad norėtų diskutuoti ir apie kitas priemones.
„Mes visada solidarizuojamės su profesinėmis sąjungomis, kad reikia didinti darbuotojų gerovę. Tik mes matome vienas priemones, kaip tai padaryti, profesinės sąjungos – kitas. Viskas normalu. Tik aš šiek tiek pasimečiau. Nesupratau – jeigu pagrindinė indeksavimo priežastis yra infliacija, tai tada vienos priemonės. Jei kalbame apie lojalumą, tai ne ekonominis terminas. Čia pereiname į kitą mentalinį lygį.
Pirmiausia, turime susitarti dėl ko reikėtų indeksuoti. Čia norėčiau priminti 2008 metų finansų krizę. Tuo metu buvo fantastiškai gerai pasielgta Vyriausybės. Ji nėjo žmonių pajamų didinimo keliu, kad jie gerai gyventų. Kaip tik buvo nurėžtos kai kurios pensijos ir pan. Tai leido per kelis metus pasiekti fantastišką ekonomikos kilimą.
Ką dabar daryti? Taip, kai kurios šalys dalino „malūnsparnio pinigus“ per COVID-19. Tačiau klausimas labai atviras. Mane šokiravo, kad gerovės valstybėje Airijoje vienam gyventojui yra 50 tūkst. įsiskolinimas. Mes turime apie 5 tūkst. Žmonės įsitempę, yra daug baimės, mes iš darbuotojų matome. Turime sukelti jiems lūkesčius, kad nebus blogai“, – kalbėjo jis.
Savo ruožtu Ž. Mauricas svarstė, kad indeksavimas galėtų būti susietas su BVP augimu.
„Atlyginimai vienaip ar kitaip yra netiesiogiai indeksuojami. Priklausomai nuo to, kaip auga visas ekonomikos pyragas, t. y. kokia kiekvienais metais sukuriama pridėtinė vertė. Atitinkamai dalis to pyrago atitenka darbuotojams, dalis įmonių savininkams, dalis skiriama investicijoms, mokesčiams.
Pyrago dalis, atitenkanti darbuotojams, pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai didėjo ir šiuo metu yra didesnė nei Europos Sąjungos vidurkis. Čia ir turėtų būti ta tikroji indeksacija. Dėl to vyksta derybos su įmonėmis, jų pelnai didėja, gerėja rezultatai, tada gali padidinti atlyginimą.
Geriau indeksavimą turėti su BVP dalimi, o ne su infliacija. Juolab, juk yra skirtingų įmonių. Vienoms ši situacija tikrai labai skausminga. Jos negauna žaliavų arba jos yra pabrangusios. Yra didžiulis spaudimas kaštams.
Jos tada žinotų, kad nuo kitų metų dar turi atlyginimus pakelti. Vienos įmonės gali tai daryti, kitos ne. Atitinkamai atsirastų nedarbo lygio augimas. Toks šalutinis poveikis. Labiau palaikyčiau ECB poziciją, kad tai žaidimas su ugnimi. Taip pat tą balansą su pridėtine verte reikėtų išlaikyti. Tai ir derybų klausimas“, – sakė ekonomistas.
