Atlyginimų atotrūkis didėjo
„Sodros“ ketvirtojo praėjusių metų ketvirčio duomenimis, vidutiniškai atlyginimai „į rankas“ padidėjo apie 110 eurų. Skaičiuojama, kad vidutinės darbo pajamos atskaičius mokesčius siekė apie 935 eurus.
„INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė laidoje „Piniginiai reikalai“ komentavo, kad atlyginimų didėjimas buvo iš anksto užprogramuotas, nes dar prieš pandemija, nuo 2020 metų sausio buvo padidinta minimali mėnesio alga (MMA) ir tai padarė įtaką visai atlyginimų grandinei.
„ Be to, pernai labai reikšmingai buvo pakeltas darbo užmokestis dirbantiesiems viešajame sektoriuje ir tai galima sieti tiek su pareiginės algos padidinimu, tiek su atlyginimų kėlimu sveikatos ir švietimo sektorių darbuotojams“, – teigė ekonomistė.
Statistikos departamento duomenimis, bruto darbo užmokesčio atotrūkis Vidurio ir vakarų Lietuvos regione tarp abiejų regionų ketvirtąjį ketvirtį buvo 268,8 euro – 5 eurais daugiau, nei 2020-ųjų liepos–rugsėjo mėnesiais. Ekonomistė atkreipia dėmesį, kad pažiūrėjus į atskiras savivaldybes matyti dar didesnis atlyginimų atotrūkis. Tiesa, kitas ekonomistas tikina, kad atotrūkį reikėtų skaičiuoti ne eurais, bet procentais.
„Didžiausią atlyginimą mato Vilniaus miesto gyventojai. Tuo tarpu patys žemiausi atlyginimai yra Zarasų rajone. Tarp šių dviejų savivaldybių yra net 380 eurų atotrūkis. Kas liūdina, kad šis atotrūkis yra rekordinis. Jau vien per metus jis padidėjo dešimtadaliu. Tą galima sieti su pakankamai objektyviomis priežastimis – telkimasis į miestus. Urbanizacija Lietuvoje vaidina reikšmingą vaidmenį. Mūsų pagrindiniai ekonominiai židiniai kaip Vilnius, Kaunas ir Klaipėda pulsuoja daug tankesniais ritmais. Atitinkamai darbo rinkos ten yra gerokai aktyvesnės. Atlyginimų augimo potencialas šiuose didžiuosiuose miestuose visiškai nepalyginamas su mažųjų savivaldybių ekonominiu pulsu.
Jei jau kalbėtume apie tuos regionus, kurie atlyginimų lenktynėse pralaimi, ten yra įsisukusi labai nepalanki vadinamoji lėtėjimo spiralė. Visų pirma, ten mažėja gyventojų skaičius, mažėja dirbančiųjų ir atitinkamai mažėja rinka, kur galėtų verslai realizuoti savo prekes ir paslaugas ir tas mažėjimas atitinkamai riboja jų galimybes kelti darbo užmokestį. Matome, kad tose savivaldybėse, kur atlyginimų augimas buvo lėčiausias, darbuotojų skaičius taipogi traukėsi kone sparčiausiai. Logiška, kad tai tikrai programuoja ir tolesnį atotrūkio nuo didžiųjų Lietuvos miestų didėjimą“ , – komentavo I. Genytė-Pikčienė.
Po publikacijos „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pasidalino įžvalga, kad atlyginimų atotrūkis tarp Vilniaus ir Zarasų iš tiesų sumažėjo, jei būtų lyginama procentais.
„Štai atlyginimų skirtumas tarp Maskvos (1082 Eur) ir Pskovo (318 Eur) siekia vos 764 Eur, o skirtumas tarp Ūsimos/Helsinkio (3879 Eur) ir Pietų Savo (3094 Eur) regionų – net 785 Eur. Sutikite, kad skamba keistai, nes yra akivaizdu, kad tokiais atvejais skirtumus reikia skaičiuoti ne eurais, o procentais. Skirtumas tarp Maskvos ir Pskovo yra 3,4 karto (240 proc.), o skirtumas tarp Ūsimos ir Pietų Savo – vos 25 proc., tad rūpintis reikėtų ne Suomijai, o Rusijai. Atitinkamai, skaičiuojant procentais, atotrūkis tarp Vilniaus ir Zarasų sumažėjo“, – socialiniame tinkle rašė ekonomistas.
Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, ekonomistas Rytis Krušinskas pridūrė, kad pandemija tikrai neprisidės prie atotrūkio mažėjimo.
„Paprasčiausiai tie argumentai, kurie susiję su ekonominės galios ir traukos centrais Lietuvoje, jie ir toliau, panašu, išliks gajūs. Kodėl? Todėl, kad tuose pačiuose didžiuosiuose miestuose yra traukos centrai susiję su laisvalaikiu, su kultūra, kas norom nenorom, bet verčia atvežti pinigus į šituos miestus.
Kita labai svarbi dedamoji – darbo vietos ir geriau apmokamos darbo vietos. Pasakyti, kad būtų galima tikėtis drastiškų pokyčių, kad persikels kažkiek tas svorio centras iš didžiųjų miestų į mažesnius miestus, galbūt kada nors ilgalaikėje perspektyvoje, bet tikrai ne trumpalaikėje.
Kalbant apie artimiausia popandeminį laikotarpį, jei galėtume jį įvardyti kaip šie ir kiti metai, nematyčiau geresnių prošvaisčių tam, kad kalbėtume apie atotrūkio mažėjimą tarp didžiųjų miestų ir likusios Lietuvos ar tarp didžiųjų miestų ir kitų miestų. Net tos pačios pandemijos atveju, mes tikriausiai turėtume galvoti apie ilgalaikes perspektyvas ir ilgalaikius veiksmus, kurie galėtų kaip tik mažinti tą atotrūkį, nes šiai dienai jei mes paimsime tas pačias namų ūkių pajamas, skirtumas tarp didžiųjų miestų ir mažiausios ribos, kitų miestelių, susidaro net iki 40 proc. Kas yra iš tiesų ženklu ir kelia nerimą. Kelia nerimą tai, kad Lietuva turi didelį bėgimą link miestų. Ar tai yra gerai ar blogai – atskiros diskusijos klausimas“, – teigė profesorius.
Prognozuoja, kad pandemija viduriniosios klasės nepadidins
Prieš pandemiją Lietuvoje buvo nemažai diskutuojama, kad formuojasi ir auga vidurinioji klasė. Profesriaus R. Krušinsko teigimu, pandemija ir didėjančios kainos gali lemtai tai, kad vidurinioji klasė nebeaugs.
„Jei žiūrėtume į EBPO apibrėžimą, tai viduriniąja klase yra traktuojama ta žmonių grupė, kurių namų ūkiai uždirba vidutines pajamas. Lietuvoje šios pajamos yra labai diskutuotinas rodiklis, bet ką turime iš Statistikos departamento, 2019 m. pabaigoje vieno namų ūkio vidutinės pajamos – 1150 eurų.
EBPO teigia, kad vidutinei pajamų klasei turėtume priskirti tuos namų ūkius, kurie gauna nuo 75 proc. medianos iki 200 proc. Tai dukart mediana. Tai Lietuvoje, žiūrint į tokį priskyrimą ir susiejant medianą su vidutinėmis pajamomis, kuriomis disponuoja namų ūkis, mes kalbėtume apie sumas nuo 900 iki 2300 eurų per mėnesį vienam namų ūkiui. Metinės pajamos maždaug būtų nuo 11 tūkst. iki 28 tūkst. eurų, su tam tikra skaičiavimo paklaida.
Šiai dienai, kalbant apie viduriniąją klasę ir pandemiją mes turėtume suprasti, kad dėl pandemijos tikėtinas tam tikrų paslaugų ir produktų kainų šuolis. Jeigu dar giliau įlįstume į viduriniosios pajamų klasės situaciją, mums reikėtų pasižiūrėti į tai, kam yra skiriamos išlaidos, toje pačioje viduriniųjų pajamų klasėje. Pamatysime, kad viduriniųjų pajamų klasėje maisto išlaidos sudaro nemažą dalį, o toliau kas išskiria vidurinių pajamų klasę tai išlaidos skiriamos kelionėms, laisvalaikiui, edukacijai arba švietimui. Šioje situacijoje sakyti, kad drąsiai jaustis, kad kainos mažės negalime. Ir tai leidžia teigti, kad artimiausiu metu tikėtinas kainų šioks toks augimas ir tuo pačiu perkamosios galios, viduriniųjų pajamų klasėje mažėjimas.
Ar tai bus ilgalaikis efektas? Labai norisi tikėti, kad ne. Kad tai bus trumpalaikis šiems, galbūt kitiems metams ir sugrįšime į įprastas vėžes, tačiau popandeminiai procesai ekonomikoje tikrai nepadidins tos viduriniosios klasės“, – laidoje „Piniginiai reikalai“ paaiškino ekonomistas.
Profesorius R. Krušinskas taip pat pridūrė, kad apskritai pasaulyje matoma tendencija, jog vidurinioji klasė mažėja.
„Jei sakytume, kad apie 90-uosius metus tai buvo apie 65 proc. tai dabar artėja link 60 proc. ribos ir, deja, bet tokia tendencija. Kitas labai svarbu argumentas, kuris sutapo su pandemija, skaitmenizacija. Dabar, anot EBPO, kas šeštas viduriniųjų pajamų klasei priskiriamas namų ūkis susiduria su grėsme darbo vietai dėl automatizacijos, skaitmenizacijos. Todėl viduriniosios klasės iššūkiai tampa ir aktualesni toliau.
O ką reikia daryti? Kur link eiti? Atsakymo vienareikšmiško nėra, bet pabandyčiau pažiūrėti į tai per kompleksinį dalyką, kurį mes Lietuvoje kalbame jau ne vienerius metus. Turime investuoti į išsilavinusį žmogų, mokintumėme jį keistis besikeičiančioje aplinkoje. Tada mes galime kalbėti apie stipresnius pamatus viduriniajai klasei ir ilgalaikį tvarų šios klasės augimą, įsitvirtinimą“, – patarė profesorius.
Ekonomistė I. Genytė-Pikčienė tvirtino esanti optimistiškesnė. Anot jos, nors kainos ir augs, reikia nepamiršti, kad atlyginimai taip pat nestovės vietoje.
„Jau vien MMA užduoda kamertoną ir kitoms atlyginimus keliančioms įmonėms, ir taipogi ji didinama ir šiemet. Net apie 6 proc., tai reikšmingas spustelėjimas. Todėl panašu, kad atlyginimai šiemet tikrai augs sparčiau nei infliacija grasina. Stipriai mūsų perkamosios galios nepaveiks, perkamoji galia šiemet neturėtų mažėti.
Kitas dalykas, EBPO viduriniosios klasės apibrėžimai nėra labai taiklūs, nes, kaip matome, Lietuvai tie rėžiai nelabai tinka. Apatinis rėžis ypač, nes už tokias pajamas kurios sudaro 75 proc. Lietuvos medianos tikrai neįmanoma namų ūkiui nei pakeliauti, nei atsidėti santaupoms lėšų, nei atitinkamai kvalifikuotam kokybiškam švietimui. Todėl, matyt, reikėtų kalbėti šiek tiek abstrakčiau, kad vidurinioji klasė ta, kuri gali sau leisti tuos dalykus papildomai prie pirmojo būtinumo prekių ir paslaugų vartojimo.
Turint omenyje, kad Lietuvą pandemija veikia labai ribotai, tam tikrų sektorių apimtyje, tam tikrų regionų apimtyje. Labiausiai paveiktos net ir pajamų prasme būtent Druskininkų, Palangos, Neringos savivaldybės, ten atlyginimų augimas buvo lėtesnis gerokai ir tai natūralu, tie turizmo taškai gauna stipriausią smūgį dėl šiuo metu susiklosčiusios situacijos. Tačiau likusi ekonomika išlaiko pakankamai puikų pulsą, turint omenyje aplinkybes, kokie iššūkiai šiuo metu yra stebimi, didžioji dalis ekonomikos išties yra atspari ir tikėkimės, kad pasibaigus karantinui tas gyvybingumas neišblės“, – komentavo ekonomistė.
