Reikalauja sumokėti kompensaciją
Prieš įsigaliojant karantinui Lietuvoje, mados ir grožio viešųjų ryšių agentūros „Polhem PR Lietuva“ vadovė Ugnė Petrauskaitė ieškojo komandos pastiprinimo. Moteris pasakoja, kad rado stiprią kandidatę, su kuria kovo 10 d. pasirašė darbo sutartį, jog ši pradės dirbti beveik po mėnesio.
Tuomet kovo 16 d. Lietuvoje buvo įvestas karantinas, dauguma įmonės projektų ir renginių nutrūko, nebeliko veiklos, tad ir darbo vietos. Vadovė jaunai moteriai pranešė nebegalinti jos įdarbinti, mat nebėra pajamų. U. Petrauskaitė taip pat pasiūlė palaukti rudens, kai situacija galimai pagerės ir atsiras darbo.
Mergina esą ramiai išklausė ir, atrodo, suprato situaciją, tačiau po savaitgalio jos pozicija kardinaliai pasikeitė. Paskambinusi agentūros vadovei ši baksnoja Darbo kodeksu – sutartis neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, todėl jai esą priklauso vieno mėnesio atlyginimo kompensacija.
„Bandžiau aiškinti iš žmogiškosios pusės, kad tai – ne darbdavio kaltė. Mūsų veikla dėl karantino tapo apribota, esame priklausomi nuo renginių. Aš, kaip darbdavys, nesielgiu piktybiškai, noriu žmogiško supratimo, kad darbuotojos neišmečiau, siūliau palaukti iki rudens, galbūt situacija pagerės. Tačiau ji vis tiek kategoriškai reikalauja kompensacijos“, – pasakoja U. Petrauskaitė.
Agentūros vadovė priduria, kad jauna moteris iš savo ankstesnio darbo specialiai neišėjo dėl naujo pasiūlymo, nes turėjo terminuotą darbo sutartį.
„Nebuvo taip, kad ji išėjo dėl mano darbo pasiūlymo iš savo darbo vietos, nes turėjo terminuotą darbo sutartį iki kovo pabaigos. Tad ji neprarado darbo vietos, ji tiesiog jos nebeturėjo. O dabar stengiasi pasiimti neuždirbtus pinigus, baksnodama teisiniais aktais“, – tikina pašnekovė.
Nors darbo nebuvo, prisistatė į darbo vietą
Balandžio pradžioje „Polhem“ vadovė merginai pranešė, kad vis dėlto darbo jai tikrai šiuo metu nėra, todėl darbo sutartis neįsigalioja. Mergina paprašė oficialaus rašto. Kaip aiškina vadovė, tuomet iki darbo dienos pabaigos buvo likusi viena valanda, laišką ji persiuntė buhalterei ir laukė atsakymo.
Nepaisant to, kad darbo nėra, o biuras uždarytas, moteris pirmadienį ryte atvyko į „Polhem“ biurą ir parašė vadovei laišką: „Atėjau į darbą įmonėje „Polhem“, adresu X, manęs niekas neįleidžia į biurą. Kas man ką aprodys?“
Vadovė atsakė, kad darbo sutartis neįsigalioja, o mergina pareiškė, kad laukia kompensacijos, mat darbo teisė – jos pusėje.
„Kaip ji gali apsimesti, kad mūsų pokalbio visai nebuvo, kai išvakarėse mes apie tai kalbėjome? Ji taip žaidžia teisinį žaidimą, nes nespėjau nusiųsti oficialaus rašto, kad darbo sutartis neįsigalioja, o tai pasakiau tik telefonu. Iš žmogiškos pusės atrodo mažų mažiausiai keistai“, – pabrėžia pašnekovė.
Bandė ieškoti kompromiso
U. Petrauskaitė su mergina dar bandė tartis ir rasti kompromisą dėl pusės kompensacijos. Tačiau ji esą atsisakė ir reikalauja pilnos kompensacijos, kuri siekia apie tūkstantį eurų.
„Šalyje tokia situacija, kad tiek žmonių neteko darbo, išėjo į prastovas, o šis žmogus nedirbo nė vienos dienos įmonėje, nesukūrė jokios pridėtinės vertės. Tai kaip taip yra, kad šiam asmeniui priklauso viso mėnesio alga? Ar galima aklai baksnoti į darbo teisę, visiškai neatsižvelgiant į tokią situaciją?“ – klausia ji.
„Polhem“ vadovė pabrėžia, kad darbo sutartis neįsigaliojo dėl force majeure, t. y. pasaulinės pandemijos, kuri neigiamai paveikė įmonės veiklą ir apribojo darbo galimybes, todėl esą ši situacija įvyko ne dėl darbdavio kaltės. Jei pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų koronaviruso pandemijos ir darbas vyktų, kaip suplanuota, moteris būtų įdarbinta.
Teisininkas: darbo teisė – darbuotojo pusėje
Situaciją pakomentavo, darbo teisės ekspertas, „iLAW“ vadovaujantysis partneris Tomas Bagdanskis. Anot jo, atsižvelgiant į tai, kad buvo sutarta darbo pradžia ir darbuotoja buvo pasiruošusi dirbti, šiuo atveju neteisi įmonė.
„Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, kas šiuo atveju ir buvo, tai darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Taigi darbuotojos reikalavimas pagrįstas“, – aiškina teisininkas.
Jis atkreipia dėmesį, kad darbo teisėje force majeure iš esmės negalioja.
„Suprantama, kad nėra įmonės kaltės, bet Darbo kodekso formuluotė yra tokia: „tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės“. Darbdaviui tenka rizika, ir abejoju, kad teismais spręstų kitaip, nes tuomet griūtų visa Darbo kodekso sistema, išimtis galėtume pritaikyti visoms normoms“, – komentuoja darbo teisės ekspertas.
T. Bagdanskis, norint išvengti mokėjimo, pataria susitarti. Be to, kalbėdamas apie galimybę atleisti darbuotoją bandomuoju laikotarpiu šį variantą siūlo vertinti itin atsargiai.
„Jei būtų pradėta dirbti ir sutartyje yra išlyga dėl išbandymo, darbdavys galėtų tikrinti darbuotojo tinkamumą darbui. Bet šiuo atveju darbdaviui reikia pagrįsti, kodėl darbuotojas netiko darbui, jei norėtų jį atleisti. Atleidimas be motyvų gali būti apskųstas ir darbdaviui nepateikus įrodymų dėl netinkamumo dirbti, atleidimas būtų pripažintas neteisėtu“, – sako jis.
Neturi galimybės rinktis
Pasak agentūros vadovės, šiuo metu nėra kito kelio kaip tik išmokėti kompensaciją, mat atsisakius tai padaryti, tektų samdyti advokatą ir ginčą spręsti teisiškai.
„Pigiau išmokėti kompensaciją žmogui, kuris nedirbo nė vienos dienos, nes teisė yra jo pusėje“, – sako U. Petrauskaitė.
„Polhem“ vadovė pažymi, kad jauna moteris pasirinko tokį kelią, visai negalvodama apie perspektyvą mažoje darbo rinkoje.
„Ačiū Dievui, kad neįdarbinau žmogaus, galinčio labai pakenkti. Jos veiksmai rodo, kad ji – be skrupulų, viską pasiims iki paskutinio lašo. Kita vertus, kaip reikia nebijoti susigadinti savo reputacijos, juk tai tokia maža rinka“, – pabrėžia ji.
