Atneš neigiamų pasekmių
Šią savaitę antradienį valdžia balsuodama pritarė, kad darbdaviams, paskelbusiems prastovas ir jos metu išlaikantiems darbo vietas, iš biudžeto bus mokama 70 proc. arba 90 proc. darbuotojo atlyginimo subsidija.
Buvo skelbiama, kad pačiam darbdaviui prisidedant 30 proc., valstybės išmoka negalės sudaryti daugiau nei 1,5 minimalios mėnesinės algos (MMA), o jei darbdavys pasirinks antrąjį variantą ir pats prisidės 10 proc., valstybės išmokama suma negalės siekti daugiau nei MMA.
Ekonomistas Ž. Mauricas savo soc. tinkle „Facebook“ pastebėjo, kad toks valdžios mechanizmas turi trūkumų, o bendrai patvirtintą modelį pavadino žaidimu su ugnimi.
Pirmiausia, kaip teigė, toks mechanizmas gali padidinti šešėlinę ekonomiką, nes toks valdžios subsidijos ribojimas iki MMA arba iki 1,5 MMA yra signalas tiek verslui, tiek gyventojams, kad valstybei neapsimoka rodyti pilną darbo užmokestį ir lįsti iš šešėlio.
„Ir sąžiningas verslas, mokėjęs visą atlyginimą oficialiai, ir nesąžiningas, mokėjęs tik minimumą, o visą kitą – vokelyje, faktiškai gaus tokią pačią subsidiją. Maksimali subsidija turėjo būti 2 vidutiniai darbo užmokesčiai, kaip yra daugelio kitų išmokų atveju“, – rašė jis.
Taip pat jis skaičiavo, kad valdžios subsidijos ribojimas ženkliai sumažins prastovoje esančių darbuotojų pajamas, atitinkamai iki 472 Eur arba 871 Eur per mėnesį, o tai bus didelis smūgis ir Lietuvoje šiuo metu dar tik besiformuojančiai viduriniajai klasei. Taip pat pridūrė, kad tikėtina, jog dauguma darbdavių vis dėlto rinksis 90 ir 10 proc. kompensavimo variantą, o tai reiškia, kad daugumos darbuotojų, esančių prastovose, pajamos mažės daugiausiai, kiek gali, iki 472 Eur.
„Namų ūkių pajamų smukimas gali turėti neigiamą šalutinį poveikį visai ekonomikai dėl sumenkusio namų ūkių vartojimo. Tad gali užsisukti užburtas diržų veržimosi ratas“, – teigė ekonomistas.
Galiausiai, jo nuomone, subsidijos sumos ribojimai gali padidinti nedarbo lygį, nes daliai gyventojų nedarbo išmokos labiau apsimokės kreiptis į Užimtumo tarnybą (UT), nei gauti kompensaciją už prastovas.
„Pavyzdžiui, vidutinį darbo užmokestį (860 Eur) uždirbantis darbuotojas pirmus tris mėnesius gautų 664 Eur nedarbo išmoką, paskesnius tris – 559 Eur, kas yra daugiau nei kompensacija už prastovą pirmojo varianto atveju (472 Eur).
Jei atlyginimas yra du vidutiniai darbo užmokesčiai (1720 Eur), tuomet nedarbo išmokos visus šešis mėnesius siektų 783,5 Eur.
Išaugus nedarbui, išaugtų našta socialinei apsaugos sistemai, padidėtų namų ūkių neapibrėžtumas bei galimai išaugtų Lietuvos skolinimosi kaštai“, – soc. tinkle įspėjo Ž. Mauricas.
Kubilius: reikia kompensuoti nuo faktinio atlyginimo, padengti nuomą
Ką galvoja apie tokį verslo paramos mechanizmą pasisakė ir politikas Andrius Kubilius. Jis, lygindamas su kitų šalių pavyzdžiais, taip pat įvardijo, kokias, jo manymu, klaidas taikydama tokį modelį daro Lietuvos valdžia.
Tarp jo įvardintų – atlyginimų kompensacijų siejimas su MMA, o ne su darbuotojo realiai gautu atlyginimu. Kaip patikslino, jo teigimu subsidijos prastovoms turėjo būti kompensuojamos nuo faktinio atlyginimo, o nerišamos prie minimalios algos lubų.
„Maksimali kompensacija yra mažesnė nei nedarbo pašalpa, kas neatlaiko jokios kritikos. Tai reiškia, kad žmonėms labiau apsimokės ne prastovos kompensacija, o imti nedarbo pašalpą“, – svarstė jis.
Taip pat politikas aiškino, kad valdžia nenumato galimybės, kaip Vokietijoje, kompensuoti karantino laikotarpiu dalinai sumažintą atlyginimą arba sumažintas darbo valandas, o šiuo atveju darbdavys, kurio darbuotojai gaus kompensacijas, dar turės įsipareigoti ir nemažiau kaip 50 proc. darbuotojų po karantino išlaikyti neatleidęs bent 3 mėnesius.
„Neįvykdęs tokios sąlygos, darbdavys bus baudžiamas – metus laiko nebegalės prašyti europinės paramos naujų vietų kūrimui.
Neteko atrasti, kad kur nors Europos Sąjungoje būtų keliamos tokios keistos sąlygos, valstybei kompensuojant verslo patiriamas atlyginimų išlaidas“,– tikino jis.
Kitos Vakarų valstybės karantino metu, anot politiko, kompensuoja ne tik atlyginimus, tačiau ir tokias išlaidas, kaip verslo patalpų nuomos mokestis bei kreditų įmokos, tačiau deja, Lietuva tokių priemonių nesiėmė.
„Lietuvoje verslas geriausiu atveju gali gauti tokių įmokų „atostogas“, atidedant prievolę sumokėti jas keliems mėnesiams, bet iš to paties savo verslo biudžeto, kuriame atsirado bent 2 mėnesių „karantininis“ pajamų deficitas.
Deficito laikinam padengimui valdžia žada lengvatines paskolas, tačiau paskolas, kad ir lengvatines, vis tiek grąžinti reikia. Verslas taps vis labiau praskolintas, o praskolintam verslui niekas neskubės duoti paskolų, net ir nelengvatinių“, – soc. tinkle komentavo jis, o „Delfi“ užsiminė matantis ir dar vieną, tiesa, jau politinę problemą.
„Neturime ekonomikos ministro. Juk pats svarbiausias rūpestis sudėlioti tuos paramos instrumentus taip, kad jie būtų efektyvūs ir panašūs į kitų šalių, ir yra Ekonomikos ministerijos“, – pastebėjo A. Kubilius.
