„Delfi“ su buvusiu LBA vadovu kalbėjosi apie koronaviruso paveiktą ekonomiką, bankų vaidmenį bei 2008–2009 metų krizę palygino su COVID-2019 sukeltais neramumais.
– Galime sakyti, kad šiandien šalyje vėl turime krizinę situaciją. Jums, kaip buvusiam LBA vadovui, vieną krizę jau teko išgyventi 2008–2009 metais. Sakykite, ar galime šiandieninę situaciją lyginti su tuo, kas vyko prieš daugiau nei dešimtmetį?
– Kiekviena krizė yra skirtinga. Faktiškai sunku rasti tokių pačių krizių, o, jei žinotume, kada pasikartos, būtų galima ir išvengti, bet tai yra neišvengiama.
Ši krizė, aišku, visai kitokio pobūdžio. Ne finansinė. Finansinė krizė įvyko 2008–2009 metais, jos epicentras buvo finansinis sektorius ir jį patį reikėjo gelbėti nuo kolapso.
Žinoma, bankams pavojinga ir sudėtinga kiekviena krizė. Praėjusią krizę bankus reikėjo gelbėti, o dabar nėra aišku, ką gelbėti, tiesiog visą ekonomiką būtina gelbėti, kad visiškai nesustotų.
– Kokį vaidmenį bankai bendrai vaidina ištikus krizinėms situacijoms?
– Bankų vaidmuo kartu su Vyriausybe yra pagrindiniai krizės poveikio amortizatoriai.
Bankai turi resursų, jais disponuoja ir svarbu, kad ta kraujo apytaka kuo daugiau cirkuliuotų, o bankai nebūtų ta institucija ir sektorius, kuris uždaro kranelius, o būtų tie, kurie ieško būdų, kaip įlieti resursų į ekonomiką, į sektorius, kurie, akivaizdu, dabar turės didžiulių likvidumo problemų.
Žinoma, čia bus labai sudėtinga atskirti, kur yra likvidumo ir mokumo problemos, nes bankai su nemokiomis institucijomis ir įmonėmis negali turėti reikalų ir negali padėti, bet situacija tokia, kad sunku prognozuoti, kaip vystysis situacija viename ar kitame sektoriuje. Yra labai daug nežinomybės, kokie bus Vyriausybės veiksmai dėl viruso.
Bet bankai dabar turi pigių resursų, laisvai gali skolintis rinkoje ir galėtų padėti, tikiu, padės daugeliui įmonių. Jie turėtų būti krizės pasekmių amortizatoriai.
– Kokius esminius bankų padėties skirtumus Jūs matote šiandien ir kokie jie buvo 2008–2009 metais atėjus krizei?
– Skirtumai – labai dideli.
Pirmas dalykas – tada mes nebuvome euro zonoje, prasidėjus krizei šalies rizikos rodikliai labai stipriai padidėjo ir bankai, kad pritrauktų resursų, turėjo skolintis ne mažesniais kaštais nei pati Vyriausybė.
Dėl to kai kurie bankai mokėjo dviženkles palūkanas, kad pritrauktų indėlius ir galėtų refinansuoti piniginius srautus.
Natūralu, kad tada kilo klausimas, kiek bankų bus uždaryti, nes tai buvo ir pačių bankų krizės klausimas. Be to, gyventojų pasitikėjimas finansine sistema tada visiškai žlugo, todėl bankams buvo sudėtinga pritraukti resursus.
Euro zonoje dabar yra prieiga prie Europos Centrinio Banko (ECB) resursų, o išteklių sausros bankai tikrai nejaučia. Tai vienas didžiausių skirtumų šiandien ir tada.
Kitas dalykas – per praėjusią krizę buvo uždaryti „Ūkio“ bei „Snoro“ bankai, daug įmonių nukentėjo ir prarado resursus, tačiau dabar tokios rizikos, kad kuris nors bankas galėtų turėti dėl to problemų, nematau. Dabar numatyti ir stabilizavimo mechanizmai, todėl tokios rizikos nėra, taigi tiek piliečiai, tiek įmonės dėl to gali nesijaudinti.
Trečias dalykas – nuo 2009 metų kaip diena ir naktis turime pasikeitusį bankų rizikos reguliavimą, o bankai dabar yra daug stipresni ir turi daugiau kapitalo buferių, rizika yra valdoma geriau. Jie atsparesni šokams ir dėl to gali geriau vykdyti ekonomikos likvidumo palaikymo funkciją.
– Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas neseniai teigė, kad šalies bankai turėtų gebėti atlaikyti ekonomikos nuosmukį, jeigu jis 2020 m. smuktų kiek daugiau nei 11 proc. Ar tai reiškia, kad šiandien bankai yra pasiruošę geriau nei 2008–2009 metais?
– Be abejo. Bankai yra stipresni, turi geriau valdomą riziką, o portfelis labiau diversifikuotas, nes 2009 m. daugiau buvo finansuotas nekilnojamojo turto sektorius.
Dabar manau, kyla klausimas, ar bankinis sektorius optimaliai atliks ekonomikos stabilizavimo funkciją, ar nepasidarys per daug atsargus ir nepradės mažinti skolinimo ekonomikos bei ūkio srityse, nors tiek Vyriausybė, tiek ECB imasi priemonių, kurios turėtų padidinti galimybes bankams skolintis.
Bankai krizės pasekmes prisimena, todėl problema ta, kad bankai visada turi matyti prognozuojamą situaciją, o tiems sektoriams, kurių prognozės numatyti nebus galima, jų srautai bus visiškai uždaryti, taps sudėtinga suteikti apyvartos lėšų.
Kartais net ir valstybei garantuojant bankai ne visada gali būti linkę prisiimti riziką. Bankas turi matyti paskolintų lėšų grąžos galimybę, o, kai toks didelis neapibrėžtumas, bankai gali būti per daug konservatyvūs, ir netgi skatinamosios priemonės gali nelabai suveikti.
Jie – tokios pačios įmonės. Turi užtikrinti indėlių grąžinimą. Natūralu, kad jie turės nuostolių (ir nemažų) dėl dabartinės ekonominės būklės.
Jie nėra biudžetinės įstaigos, kurios gali negrąžinamai skleisti resursus. Jie turi įvertinti grąžinimo galimybę. Tarkime, kaip viešbučių sektorius. Jie visiškai uždaryti, neaišku kada atsidarys ir koks bus poreikis, tai, kad ir kokia garantija butų suteikta, aš vargiai galiu įsivaizduoti, jog bankai, bent jau dabar, galėtų imtis kreditavimo, kai yra uždaryti, o jų įplaukos – nulinės.
Tokiuose sektoriuose jau turėtų būti negrąžinamų šaltinių, Vyriausybinių dotacijų, nes tokiems sektoriams iš bankų sunku tikėtis pagalbos.
– Kaip manote, kaip ši krizė atsilieps bankų I pusmečio ir visų 2020-ųjų finansiniams rezultatams?
– Be abejo, palies. Žinoma, svarbu, kad bankai išliktų kuo mažiau nuostolingi, bet, manau, jeigu ekonomika kris, kaip prognozuojama, dviženkliu skaičiumi, tai bankams bus labai sudėtinga likti pelningiems.
– O ko gali tikėtis gyventojai? Ar bankai gali kelti palūkanas?
– Manau, kad kokio nors augimo greitai nebus, nes labai smarkiai nedidėja bankų pinigų pritraukimo kaštai, o ECB rinkas užtvindo pinigais, bankai turi tą prieigą.
Kitas dalykas – palūkanų marža kažkiek gal ir gali padidėti, bet nemanau, kad tai būtų esminiai pasikeitimai.
Skolinimo prasme, naujų paskolų išdavimo prasme, sąlygos gali pasikeisti ir bankai gali būti truputėlį atsargesni, ypač kai žmonės masiškai nebegauna pajamų. Visgi bankai vertina žmonių gebėjimą prisitaikyti prie rinkos, o jei jie trumpai ir praranda pajamas, bet matyti, kad žmogus paklausus rinkoje ir geba prisitaikyti, paskolos neturėtų būti visiškai „uždarytos“. Bet, konservatyvumo prasme, sąlygos pasikeisti tikrai gali.
