Nuo greitosios pagalbos automobilio vairo – į picerijų verslą: mažame miestelyje tokie buvo pirmieji

Varėniškių verslininkų Dmitrijaus Krupovičiaus ir Giedriaus Keršio gyvenimas dar prieš trejus metus atrodė visai kitaip. Vyrai dienas leisdavo prie greitosios pagalbos automobilio vairo, tačiau, kaip teigė, viskas pasikeitė draugams užsibrėžus tikslą – užsidirbti daugiau pinigų. Šiandien vyrai jau turi dvi picerijas bei banketinę salę ir, kaip užsimena, nauji verslo iššūkiai jų tikrai nebaugina.

Prieš kurį laiką DELFI lankėsi Varėnoje, kur kalbino miestelio verslininkus.

Su D. Krupovičiumi ir G. Keršiu susitikome vienoje jų picerijų „Fortūna“, įsikūrusių pačioje Varėnoje, o kol jaukiai taisėmės terasoje, vyrai juokavo, kad dviejų draugų ir jau anksčiau buvusių kolegų verslas prasidėjo išsikėlus tikslą gauti didesnes pajamas.

„Mes su kolega drauge dirbome greitojoje pagalboje, buvome vairuotojais. Galbūt būtume ir toliau dirbę, bet kylantis minimalus atlyginimas pasivijo mums mokamą užmokestį“, – iškart nevyniodamas žodžių į vatą sakė G. Keršys.

Pasak jo, jis turėjo minčių išvykti dirbti ir į užsienį, tačiau planui neišdegus, reikėjo imtis kitų priemonių ir kad situacija pasitaisytų, kažką keisti.

Iš pradžių vyrams į galvą atėjo mintis atidarytą nedidelę savo alaus daryklą, tačiau šios idėjos jie netrukus atsisakė.

„Po kiek laiko draugas pasiūlė įsigyti pilstomo alaus parduotuvėlę Senojoje Varėnoje, o paskui pradėjome galvoti ir apie karštus užkandžius, greito maisto patiekalus, kurie galėtų tikti prie alaus.

Mums į galvą buvo įstrigusi viena Vilniuje matyta picerija, ir pastebėjome, kad Varėnoje nėra tokio dalyko, kad kepamos picos būtų pristatomos į namus“, – pasakojo D. Krupovičius ir pridūrė, kad tuo metu miestelis iš viso neturėjo nė vienos picerijos.

Paklausti, kaip jiems sekėsi atidarymas, ir iš kur verslininkai išmoko kepti picas, jie pasakojo, kad prie to prisidėjo daugybė žmonių.

„Turėjome vieną darbuotoją, kuri pati sudarė meniu, taip pat buvo atvykęs specialistas ir iš Vilniaus, kuris pagelbėjo“, – sakė verslininkai.

Tik atidarę pirmąją piceriją vyrai sakė šią žinią, pirmiausia, paskleidę tarp savo draugų, tačiau viskas pasisuko gana netikėta linkme.

„Atsidarėme, kaip sakoma, pabandymui. Paskambinome draugams, kvietėme juos atvykti paragauti picų, o tas draugas pasakydavo dar keliems draugams, tai pirmomis dienomis pas mus ten labai daug žmonių buvo“, – prisiminę juokėsi vyrai.

Planavę, kad per dieną parduos apie 20 picų, netrukus jie jų jau nebeskaičiavo.

Greitojoje pagalboje uždirbę po minimumą vyrai investicijas verslui skolinosi iš savo draugų, mat jokie bankai paskolų jiems nesuteikė.

Apie pinigus labai nenorėję atvirauti verslininkai sakė, kad čia būtų galima kalbėti apie pusšimtį tūkstančių eurų.

„Atrodo, kad indai, šakutės, lėkštės čia – smulkmena, bet kai ateina sąskaitos, viskas susideda“, – kalbėjo jie.

Šiandien vyrai Varėnoje turi 24 darbuotojus ir dvi picerijas, kurių antrąją įkūrė vos po pirmųjų verslo metų, bei banketinę salę.

„Bet rasti darbuotojų Varėnoje gana sudėtinga“, – prasitarė jie.

Paklausti, ar galvoja apie plėtrą jie sakė, kad pabandyti kurti verslą sostinėje būtų įdomu, tačiau ten bus daug konkurentų, o tam reikia ir finansų.

Vyrai sakė patys šiandien picas dar valgantys ir jos jiems dar nenusibodusios.

Šeimyninė pica čia kainuoja 7-8 Eur, o mažesnė – 5-6 Eur.