– Esate ekonomistas, o ar laikote save profesionaliu investuotoju?

– Šiuo klausimu nuomonė apie save visai nesvarbi – kas yra profesionalus investuotojas, gana aiškiai apibrėžia Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymas. Investuotojas laikomas profesionaliu, jei atitinka bent du iš šių trijų kriterijų: pirma, per paskutinius keturis metų ketvirčius kiekvieną ketvirtį atitinkamoje rinkoje yra vidutiniškai sudaręs po 10 didelių sandorių, antra, finansinių priemonių portfelis, įskaitant pinigines lėšas, viršija 500 tūkstančių eurų, o trečia, profesionaliai dirba arba dirbo finansų sektoriuje ne mažiau kaip vienus metus, eidamas tokias pareigas, kurios reikalauja žinių apie klientui numatomas teikti paslaugas ar numatomus sudaryti sandorius. Du iš trijų šių kriterijų aš atitinku.

Pirmo karto neprisimena

– Papasakokite, kokia buvo jūsų investavimo pradžia: kada ir kodėl pradėjote investuoti, į ką pasirinkote investuoti, kodėl ir ar tai buvo sėkminga investicija?

– Turbūt daugelis ekonomiką ar finansus studijuojančiųjų kuriuo nors momentu su pertekliniu pasitikėjimu nusprendžia išbandyti tą egzotišką veiklą – investavimą. Žinoma, svajodami apie tai, kad galbūt kada nors taps nepriklausomi profesionalūs investuotojai ir iš to gyvens.

Pirmą kartą investavau prieš beveik dvidešimt metų Lietuvos akcijų biržoje, bet, deja, neatsimenu, į kokias akcijas. Ir neatsimenu, ar tai buvo sėkmingos investicijos, greičiausiai nelabai.

– Kokie buvo tolesni pasirinkimai ir kodėl?

– Prieš penkiolika metų, jau studijuodamas doktorantūroje, pradėjau prekiauti valiutomis. Man atrodo, tai yra investicijų sritis, kurioje ne vienas ekonomikos ir finansų studentas yra save išbandęs. Tam buvo ir yra patogių platformų, kur galima eksperimentuoti su mažomis investicijomis ir milžinišku finansiniu svertu. Žinoma, perteklinis finansinis svertas reiškia, kad investicijos dažniausiai bus nesėkmingos. Pirmuosius penkerius metus sistemiškai ir nuosekliai „sudegindavau“ visas investuotas lėšas. Bet išmokau daugiau nei bet kuriame kitame universitete.

– Kokia investicija jums atnešė daugiausia finansinės naudos, o kokia – nuostolių? Kokios pamokos?

– Deja, nevedu išsamios apskaitos, bet, žinoma, didžiausius šedevrus – gerąja ir blogąja prasme – atsimenu. 2012 m. vasarą, kai atrodė, kad Graikija bankrutuos ir išstos iš euro zonos, jos akcijos beveik nieko nekainavo – investuotojai jų vengė dėl galimų nuostolių pasikeitus ir labai nuvertėjus nacionalinei valiutai. Be to, daugelis institucinių investuotojų buvo priversti parduoti net ir perspektyvias akcijas, kai Graikijos kredito reitingas buvo sumažintas beveik iki dugno.

Dažniausiai tokiose situacijose atsiranda ir didžiausios galimybės. Suvokiau, kad graikiškos tragedijos tikimybė yra gana aukšta, bet maniau, kad ji yra mažesnė nei 50 proc., todėl nemažai investavau į Graikijos telekomo akcijas („Hellenic Telecommunications Organization“).

Man patinka tokios aplinkybės, kai reikia įvertinti tik kokio nors makroįvykio tikimybę. Panašiu metu, gal šiek tiek anksčiau, taip pat investavau į Norvegijos įmonę, auginančią lašišas. Nieko per daug neanalizavau, tiesiog maniau, kad lašišų kainos pasaulinėje rinkoje tuomet buvo nukritusios laikinai, o sparčiai auganti pasaulio vidurinė klasė norės vartoti daugiau žuvies, o ne kiaulienos.

Abi akcijos per kelerius metus pabrango daugiau nei 5 kartus. Bet didžiausia grąža turbūt buvo investuojant į naftos ateities sandorius 2016 m. Tų metų pradžioje nafta kainavo kiek daugiau nei 30 JAV dolerių už barelį, tuomet kelis kartus rašiau straipsnius apie tai, jog kaina žemiau skalūnų naftą išgaunančių įmonių vidutinių kaštų ilgai laikytis negali, o per porą metų kaina nusistovės tarp 60 ir 70 dolerių už barelį. Ši prognozė buvo tiksli, džiaugiuosi, kad ne tik apie tai rašiau, bet ir investavau. Kaip ten sakoma: put your money where your mouth is arba practice what you preach. Žinoma, ne visi sprendimai buvo sėkmingi – esu investavęs ir į dvi įmones, kurios vėliau bankrutavo.

– Iš ko dabar sudarytas jūsų investicijų portfelis ir kodėl pasirinkote būtent šias investicines priemones?

– Dabar į atskirų įmonių akcijas investuoju retai. Neturiu laiko analizuoti atskirų įmonių finansinių ataskaitų, jų finansinių rodiklių, prognozuoti pajamų srautų. Be to, neturiu ambicijų tai daryti geriau nei tūkstančiai geriau su situacija susipažinusių analitikų.

Šiuo metu mano portfelis yra gana kuklus – manau, daugelyje pasaulio šalių daugelis vertybinių popierių yra pervertinti, todėl patrauklių galimybių rasti daug sunkiau. Žinoma, tai reiškia, kad yra daugiau galimybių užimti trumpą poziciją (angl. short selling). Manau, kad rublis, Švedijos bei Norvegijos kronos yra nepakankamai įvertintos. Čia privalau pabrėžti, kad mano nuomonė yra subjektyvi ir tikrai nėra rekomendacija nei pirkti, nei parduoti.

Investuoti auditorijoje neišmoksi

– Apie investicijų valdymą dėstote studentams. Ar valdyti investicijas galima išmokti? Ar teorija smarkiai skiriasi nuo praktikos?

– Esu dėstęs investicijų valdymo kursą praeityje, dabar, deja, tam neturiu laiko. Žinoma, tarp teorijos ir praktikos yra didelis atotrūkis – viena yra suprasti finansinių aktyvų vertinimo, pinigų ir rizikos valdymo metodus, o visai kita yra šias žinias pritaikyti praktiškai. Realiame gyvenime atsiranda tikri pinigai, tikra rizika, rinkos neracionalumas ir daugybė emocijų.

Auditorijoje sunku išmokti investuojant nepasiduoti panikai ar godumui, atsispirti bandos jausmui, pažaboti perteklinį pasitikėjimą, prislopinti visus kognityvinius šališkumus, užgožiančius racionalų mąstymą. Investicijų valdymas yra tokia sritis, kur, be pagrindinių ekonomikos, finansų bei matematikos žinių, reikia išmanyti ir psichologiją. Beje, analizuoti savo psichologines silpnybes ir ydas daug sunkiau, nei jas pastebėti kituose.

– Akivaizdu, kad mėgaujatės savo profesija, finansų pasaulyje nardote kaip žuvis vandenyje. Domitės finansų rinkomis, investicijų valdymu, makroekonomika, išvestinėmis finansinėmis priemonėmis. Kuo šis pasaulis jus žavi ir kuri sritis jums pati įdomiausia?

– Vienas mano kolega – vyriausiasis ekonomistas „Swedbank“ Norvegijoje – yra pasakęs, kad šios profesijos atstovai gali sėkmingai dirbti tik jei darbas jiems yra ir malonus hobis. Manau, toks teiginys galioja daugeliui profesijų. Vis dėlto mano darbe itin svarbu labai domėtis ir atidžiai sekti ne tik viso pasaulio ekonomines tendencijas, bet suprasti ir socialinius bei politinius procesus, vertinti geopolitines rizikas, galvoti apie technologinius pokyčius ir viso to ryšius bei reikšmę ateities tendencijoms finansų rinkose. Tai reiškia, kad skaityti, analizuoti ir stebėti pasaulį reikia ne tik darbo metu, bet ir savaitgaliais ar per atostogas. O tai įmanoma tik jei ši veikla yra įdomi ir maloni.

– Savo kasdieniame banko ekonomisto darbe nuolat stebite politinius ir ekonominius procesus, vertinate jų poveikį finansų rinkoms, prognozuojate tendencijas, galimus pokyčius. Ar lygiai taip pat galite nuspėti ir savo investicijų kryptį, laiku atsitraukti ar papildomai sėkmingai investuoti?

– Tai, kur ir kada aš investuoju, yra tiesioginė pasekmė to, ką aš analizuoju ir prognozuoju savo kasdieniame darbe. Mano analizių ir prognozių kokybės atspindys yra mano investicijų rezultatai. Beje, dėl šios priežasties aš retai investuoju į konkrečias įmones – aš jų veiklos ir finansinių ataskaitų neanalizuoju nei darbe, nei laisvalaikiu.

– Ar jums sekasi investuoti? Jei taip, kokia sėkmės formulė?

– Vieni metai sėkmingi, kiti mažiau sėkmingi. Buvo vieni metai, kai mano kapitalo pajamos buvo didesnės nei darbo pajamos. Manau, nereikėtų turėti iliuzijos, kad yra kažkokia viena sėkmės formulė, kurios laikantis galima praturtėti. Nereikėtų manyti, kad, pavyzdžiui, Warrenas Buffettas turi tik vieną paprastą formulę – buy and hold. Už jo sėkmės yra šimtai kitų veiksnių.

Aš stengiuosi per daug nesureikšminti nei nuostolių, nei pelno ir slopinti emocijas, kurios gali užtemdyti faktus, argumentus ir skaičiavimus. Kiekvieną sprendimą priimdamas bandau įvertinti teigiamo ir neigiamo scenarijaus tikimybę bei tikėtiną grąžą alternatyvių scenarijų atveju.

– Ar mėgstate rizikuoti? Ar investuodamas pasikliaujate intuicija?

– Kiekvienas investicinis sprendimas susijęs su rizika. Net perkant saugiausios valstybės saugiausių vertybinių popierių rizika nėra lygi nuliui. Perteklinės rizikos nemėgstu – nespekuliuoju, nespėlioju ir nefantazuoju.

Rusai turi posakį „jaučiu užpakaliu“, anglai sako, kad „žarnos jaučia“. Kartais būna kažkokia sunkiai apibūdinama nuojauta, tačiau tikrai nesinorėtų priiminėti finansinių sprendimų remiantis šiais organais. Kartais investuoju į žemos tikimybės didelės grąžos alternatyvas. Pavyzdžiui, prieš „Brexit“ referendumą būtų buvęs geras sprendimas parduoti svarus – britams balsavus prieš išstojimą iš ES, poveikio svarui būtų buvę nedaug, britams balsavus „už“, svaras labai nuvertėjo. Gaila, kad tuo metu apie tai nepagalvojau ir neinvestavau. Tiesa, po fakto dažnai atrodo, kad „buvo akivaizdu“, tai vadinama hindsight bias.

Apie pinigus ir laimę

– Kodėl investuojate?

– Kitados maniau, kad norėčiau gyventi iš kapitalo, o ne iš darbo pajamų. Dabar suprantu, kad nedirbdamas ir neanalizuodamas mane supančio pasaulio iš kapitalo pajamų gyventi negalėčiau – investicijos nebūtų sėkmingos.

– Kas jums yra geriausia investicija?

– Investicija į išsilavinimą, sveikatą, vaikus, šeimos santykius.

– O kam leidžiate pinigus?

– Gyvenu gana asketiškai, daiktai man nesukelia beveik jokių emocijų. Daugiausiai pinigų išleidžiu kelionėms, vaikų ugdymui.

– Vienoje konferencijoje jūsų klausė, ar piniguose laimė. Tuomet pateikėte trumpą atsakymą, o dabar į šį amžiną klausimą norėtųsi ilgesnio atsakymo.

– Atsakymas į šį klausimą yra subjektyvus. Tam tikrais atvejais laimė įmanoma ir su labai mažai finansinių išteklių, tam tikrais atvejais – daug dažniau – laimė yra labai tolima ir turint milžiniškus finansinius išteklius. Akivaizdu, kad pinigų trūkumas gali užkirsti kelią įgyti tinkamą išsilavinimą, prasmingai leisti laisvalaikį, sveikai maitintis ar gauti kokybiškas gydymo paslaugas. Bet pinigų perteklius gali susukti galvą, paskatinti veltis į perteklines rizikas, užmiršti tai, kas iš tiesų gyvenime svarbu. Laimėjusieji loterijas retai tampa turtingi, dar rečiau – laimingi. Dažniausiai greitai grįžta į pradinį ar dar prastesnį tašką.

JAV atlikti tyrimai parodė, kad laimė yra maksimizuojama, kai metinės pajamos pasiekia apie 75 tūkst. dolerių. Įvertinus kainų skirtumus, Lietuvoje tai būtų apie 45 tūkst. eurų per metus.

– Pokalbio pabaigai – keli Nerijaus Mačiulio investavimo patarimai?

– Reikėtų labai atsargiai naudoti finansinį svertą. Investuoti skolintus pinigus (tiesiogine ir netiesiogine prasme, pavyzdžiui, perkant išvestines finansines priemones) yra rizikingiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Priimdami finansinį sprendimą mintyse paanalizuokite ne tik teigiamus, bet ir neigiamus ateities scenarijus. Kaip jausitės, jei jūsų analizė klaidinga, o finansinio aktyvo kryptis pasuks netikėta linkme? Ar pripažinsite klaidą, ar kentėsite? Ar esate pasiruošę prarasti visus investuotus pinigus? Į šiuos klausimus sunku atsakyti ex ante, bet pagalvoti apie neigiamus ateities scenarijus yra daug svarbiau, nei svajoti apie teigiamus. Ypač dėl to, kad jie yra dažnesni, nei tikimės.

Analizuokite ir, kiek įmanoma, valdykite emocijas. Be emocijų investuoja tik algoritmų ir dirbtinio intelekto valdomi investiciniai fondai. Žmogui daug sunkiau suvaldyti ir izoliuoti savo godumą, baimes ar perteklinį pasitikėjimą. Bet stengtis reikia.

Ir dar vienas patarimas. Priimdami investavimo sprendimus nesivadovaukite vien autoritetais ir analitikų konsensusu. Net legendiniai investuotojai ar dideli investiciniai fondai nėra neklystantys, neretai jie turi priimti neracionalius sprendimus, pavyzdžiui, reaguodami į žmonių, kurių pinigus valdo, spaudimą. Choru kartojamos identiškos analitikų prognozės gali būti tik bandos jausmas, nenoras išsišokti ir suklysti.

Pavyzdžiui, prieš dvejus metus eurui gana greitai praradus ketvirtadalį vertės dolerio atžvilgiu ir jo kursui nukritus iki 1,05 euro už dolerį pasigirdo ne viena didžiųjų pasaulio investicinių bankų prognozė – netrukus bus pasiektas paritetas, o euras toliau kris iki 85 ar 80 centų už dolerį. Būtent po tokių pesimistinių prognozių pliūpsnio buvo pasiektas euro dugnas, pariteto nematėme, o nuo to laiko euras pabrango apie 20 proc.

Įvairias nuomones ir argumentus išgirsti svarbu, tačiau visas jas reikia priimti bent su žiupsneliu skepticizmo – ateities nežino niekas.

Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:

Aktualijų ir rinkų rubrikoje: Investuotojo atmintinė po atostogų ir situacijos analizė – kas vyksta? Žaliavos. Nafta – visi lyg ir pamiršo naftą, o ji mėnuo iš mėnesio brangsta – kokios galimybės?

Rubrikoje Vertybinių popierių birža: Peržiūrime pavyzdinius garsių Lietuvos investicijų valdytojų portfelius – kaip jiems sekėsi pastarąjį ketvirtį ir kokius pakeitimus jie atliko portfeliuose. Ko galima pasimokyti iš „Facebook“ akcijų istorijos?

INTERVIU: Interviu su privačiu investuotoju Žilvinu Speteliūnu. 2017-ais Žilvinas uždirbo 60 proc., šiemet jau 40 proc. grąžą – žurnale jis dėsto savo investavimo principus, įdomiausias poziciją ir asmeninių finansų tvarkymo logiką.

NT rubrikoje: Išsamiai nagrinėjame pliusus ir minusus – Pietų Europos kurortai: investuoti ar ne? Kituose rubrikos straipsniuose apie situaciją Lietuvoje – apetitas kreditams auga – kas toliau ir ar brangstant paskoloms – butai pigs?

Ir dar: įžvalgos, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.

Daugiau informacijos: www.investuok.eu