Kodėl žurnale „Investuok“ nuolat kalbama apie pabaigą?
Medžiai iki dangaus neauga. Taip ir verslo ar finansų rinkų ciklai negali visuomet būti palankūs investuotojams. Nors ilgesnį laiką praleidžiame kildami, anksčiau ar vėliau turi įvykti ir kritimas. Ir kuo daugiau laiko praeina nuo paskutinio kritimo, tuo greičiau ateis kitas.
Istoriškai ciklas vidutiniškai trunka maždaug 10–12 metų. Todėl praėjus dešimtmečiui po krizės investuotojai pradeda laukti kitos krizės. Kita vertus, nuo 1920 m. buvo ir augimo laikotarpių, kurie truko daugiau nei 15 metų. Todėl griežtai nusibrėžti laiko ribą ir atsižvelgti tik į ją nėra racionalu.
Reikia žiūrėti plačiau, įvertinti daugiau rodiklių. Nes apie ateinančią krizę dažniausiai praneša ne metai, praėję nuo praeitos krizės, o perdėm optimistiškos žmonių nuotaikos. Būtent nepagrįstas optimizmas, neišsemiamas tikėjimas šviesiu rytojumi ir baimės nebuvimas priverčia žmones pirkti viską be gilesnių apmąstymų. O toks pirkimas veda į kainų burbulus, kurie per krizes sprogsta.
Svarbu suprasti, kad krizės kyla ir ciklai pasibaigia būtent dėl nepagrįstai didelio optimizmo. Jei žmonės taip smarkiai nesivadovautų emocijomis ir nebūtų linkę į kognityvinius nukrypimus, teoriškai realu būtų visą laiką gyventi nuosaikaus augimo cikle. Tačiau kadangi žmonės, gyvenimui gerėjant, pradeda formuoti vis labiau realybės neatitinkančius lūkesčius ir vėliau remdamiesi tais absurdiškais lūkesčiais priima sprendimus, anksčiau ar vėliau įvažiuojame į krizę.
Konkretus to pavyzdys būtų 2006–2007 m., kai visi turėjo lūkestį, kad negaunant pastovių užtikrintų pajamų ir neturint jokių santaupų galima nusipirkti nekilnojamojo turto. O vėliau jį realizuoti kur kas brangiau, su 20 proc. metine grąža blogiausiu atveju. Ir nesvarbu, kokios kokybės tas turtas, kuriame pasaulio pakraštyje pastatytas.
Šiandien aplinka tikrai ne tokia kreiva, kokia buvo prieš dešimt metų. Tačiau perdėto optimizmo ženklų jau matoma.
Iškreipta rinka
Šiandien gyvename istorijoje, kurią kuria centriniai bankai. Masė į ekonomiką paleistų itin pigių pinigų iš vienos pusės padėjo visiems atsigauti. Nors kiekybinis skatinimas buvo, turbūt, vienas neefektyviausių būdų pasiekti bendrą atsigavimą, burtininkai iš centrinių bankų per daug tikėjo (ir dar tiki) buhalterinių operacijų magija.
Todėl, nors augimas ir pasirodė, su tuo augimu atėjo ir neigiamų dalykų. Dėl itin žemų palūkanų ir smarkiai padidėjusio pinigų kiekio finansų rinkose paskolų rinka valstybėms bei įmonėms Vakarų pasaulyje smarkiai išsikreipė. Prisimindami, kaip blogai būna, kai žmonės gali skolintis neatsakingai, centriniai bankai nepailsdami reguliuoja „verslas – vartotojui“ paskolų rinką. Tačiau „verslas – verslui“ ir „verslas – valdžiai“ rinkos yra laisvos elgtis kaip tinkamos.
Be to, realiai kontroliuojami tik bankai ir didesnės kredito institucijos. Smulkiųjų rinkos dalyvių elgesys neįdomus niekam. Todėl šiandien gyvename labai kreivų veidrodžių karalystėje, kur didesnė įmonė gali lengvai skolintis už tiek pat, kiek valstybė. O smulkiosios bei vidutinės įmonės Vakarų pasaulyje paskolas gauna už tokias palūkanas, kurios seniau būdavo prieinamos tik aukščiausius kredito reitingus turintiems juridiniams asmenims.
Viena vertus, tai gyvina ekonomiką. Nes pinigai tampa prieinami ne tik didiesiems. Todėl atsakingai juos skolinant mažesnėms institucijoms galima joms padėti augti. O būtent smulkiosios ir vidutinės įmonės yra bet kokios normalios ekonomikos pagrindas.
Geru pagreičiu į svajonių pasaulį
Kita vertus, dešimt metų besitęsiantis augimas, milžiniška konkurencija paskolų rinkoje ir itin didelis laisvų pinigų kiekis vis didesniam, ypač jaunesnių ir krizės nemačiusių, rinkos dalyvių skaičiui, pradeda kelti labai blogas mintis. Pavyzdžiui, kad pigiai ir greitai skolinti galima visiems, nepaisant skolos gavėjo kredito rizikos. Nes juk dabar visi uždirba ir visi grąžina pinigus! O toks mentalitetas jau yra per daug optimistiškas ir rodo ateinantį optimizmu paremtą kolektyvinį kvailumą.
Aišku, kol kas sakyti, kad visi gyvena svajonių pasaulyje, dar anksti. Bet judame į tą pusę su geru pagreičiu. O ir akcijų rinkose pastaruoju metu matyti pokyčiai nieko gero nežada. Nes tokia nenumaldoma ramybė geopolitinių gaisrų ir besibaigiančios monetarinės politikos fone tikrai nebuvo sveika.
Apskritai, nors sąlytis su realybe vis dar jaučiamas, vis daugiau ženklų pradeda rodyti nepagrįsto optimizmo grįžimą. O kadangi, kaip jau ne kartą rašyta žurnale „Investuok“, nepagrįsto optimizmo perteklius yra geriausias krizės indikatorius, tai ir pradėti nerimauti jau galima.
Teoriškai, būtent ciklo pabaigoje galima uždirbti daugiausiai
Kad šiandien gyvename kažkur ne itin toli nuo ciklo pabaigos, rodo pakankamai daug indikatorių. Kad ir kaip būtų, dėl to susivynioti meškeres ir eiti slėptis į bunkerį tikrai verta ne visuomet. Viskas priklauso nuo to, koks esate investuotojas ar spekuliantas.
Jei mėgstate ramybę ir manote, kad per dešimt metų iš rinkos jau ištraukėte viską, pradėti nuosekliai uždarinėti pozicijas galima. Tačiau reikia suvokti, kad tokiu atveju prarasite tikrai nemažai. Nes būtent ciklo pabaigoje galima uždirbti daugiausiai.
Žinoma, ne iš visko. Žiūrint istoriškai, ciklo pabaigoje sparčiausiai auga rizikingi aktyvai. Ypač tie, kurie yra to ciklo istorijos ir burbulo epicentre. Nes perdėtai optimistiškų lūkesčių vedami rinkos dalyviai itin agresyviai perka būtent tuos aktyvus, kurių atžvilgiu jie nusiteikę optimistiškiausiai. Tai reiškia, jog burbulas visuomet skatina pats save.
Žiūrint plačiau, burbulas nebūtinai atsispindi visur. Pavyzdžiui, S&P 500 indeksas nuo 2006 iki 2007 m. augo vos kiek daugiau nei 13 proc. Tuo tarpu finansų institucijos taip smarkiai tikrai nesikuklino. „JP Morgan Chase“ akcijų kaina tuo metu augo daugiau nei 22 proc. „Morgan Stanley“ net 44 proc., o „Goldman Sachs“ – daugiau kaip 55 proc. Tad turintys tik S&P 500 indeksą metai iki neramumų pradžios būtų uždirbę tik vos daugiau nei vidutinė indekso grąža. O investuotojai į bankų sektorių būtų mėgavęsi kur kas didesniu pajamingumu.
Taip pat buvo jaučiami aiškūs skirtumai tarp išsivysčiusių ir besivystančių rinkų. Jei prieš tai minėtas „Goldman“ 55 peoc. augimas per metus atrodo rimtas, pagalvokite apie šiuos skaičius. Nuo 2006 iki 2007 m. „Shanghai“ indeksas augo daugiau nei 125 proc. Tačiau SPDR S&P 500 ETF (SPY) ir bankų sektorius JAV 2007 m. viduryje perėjo į stagnaciją, o tas pats „Shanghai“ indeksas augo toliau ir nuo 2006 m. pradžios iki 2007 m. lapkričio fiksavo 400 proc. augimą.
Parduoti reikės itin staigiai
Todėl paskutiniais metais prieš krizę tiesiog laikyti akcijų indeksus krepšelyje nėra racionalu. Platus akcijų indeksas paskutiniais ciklo metais grąžos gali negeneruoti daugiau, nei įprasta. Tačiau jo laikymo rizika yra didesnė, nes ateinantis kritimas nusineš viską.
O pirkti tų aktyvų, kurių perka visi, ypač pačių rizikingiausių, tikrai galima – jei tik rizikos tolerancija leidžia, o reakcija yra pakankamai greita pardavimo orderiams suvesti. Nes rizikingus aktyvus, prasidėjus neramumams, pardavinėti reikia itin staigiai – pradėję kristi jie krenta tikrai greitai, o likvidumo trūkumas kritimo amplitudę padidina dar labiau.
Apskritai tiesiog laikyti plataus profilio akcijų ciklo gale neapsimoka. Reikia arba turėti santykinai nedaug pozicijų ir santykinai daug grynųjų, kad būtų galima prisipirkti po kritimo; arba pirkti labai rizikingus aktyvus, kurie leistų per trumpą laiką sugeneruoti neracionaliai didelę grąžą dėl to, kad tų aktyvų kainos yra burbule.
Ar ilgai liko laukti?
Milijono vertas klausimas yra laikas. Daugelis pradedančių ir mažiau patyrusių investuotojų yra įsitikinę, kad geriausios investicijos būna tos, apie kurias niekas nežino ir kurias investuotojas išanalizuoja iki begalybės. Tačiau toks požiūris yra klaidingas.
Nes iš tikrųjų vienintelis svarbus dalykas yra laikas. Atlikti gerą analizę ir surasti labai perspektyvią įmonę gali visi. Tačiau jei jūs būsite vienintelis, atradęs tam tikrą įmonę, nuo to jos kaina kilti nepradės. Akcijų kaina kyla tik tuomet, kai į jas investuoja daug žmonių. Dėl to jūsų tikslas yra atrasti ne fundamentaliai geriausius aktyvus, o tuos aktyvus, kuriuos visi norės pirkti.
Tas pats galioja ir kai kalbame apie ciklo pabaigą. Pasakyti, kad ciklas artėja link pabaigos, gali visi. Tam daug proto nereikia. Tačiau tiksliai pasakyti, kada ciklas pasibaigs, neįmanoma. O būtent atsakymas į antrą klausimą ir yra vertas daugiausiai pinigų.
Jei žiūrėsime į praeitą krizę, rinkos pačiame pike iki burbulo sprogimo išsilaikė maždaug pusmetį. Tas pats vyko ir dot-com burbulo metu. Abiem atvejais pirmasis smūgis rinkoms kliuvo pavasarį. Tačiau tik rudens viduryje prasidėjo ta tikroji panika.
Maždaug 6–12 mėnesių tarpas tarp pirmojo smūgio ir didžiojo kritimo yra visiškai logiškas. Nes po pirmojo smūgio į realybę pirmieji grįžta profesionalai. Ilgai mėgavęsi augimu, jie prisimena, kad medžiai iki dangaus neauga, ir pradeda elgtis kur kas atsargiau. O smulkieji ir mažiau patyrę pirmąjį smūgį priima kaip galimybę pirkti pigiau. Dėl to kurį laiką po pirminio sukrėtimo rinkos toliau laikosi aukštumose.
Pirmasis sukrėtimas visuomet būna skirtingas. Tačiau kiekvieną kartą jis keičia pasaulėvaizdį. Štai trečiojo tūkstantmečio pradžioje pradėjo lūžinėti tikėjimas, kad bet kuri IT įmonė yra naujasis pasaulio stebuklas. Kelerius metus iki tol vyravo suvokimas, jog bet kas, kas yra IT, yra panacėja. Tačiau 2000 m. ši istorija gavo į kepenis ir pradėjo verstis. Dėl to ilgainiui įvyko kritimas.
Tas pats nutiko ir prieš dešimtmetį. Ilgai pasaulis gyveno iliuzija, kad turtą galima generuoti iš niekur. 2008 m. pradžioje prasidėję neramumai „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ tapo tuo sukrėtimu, kuris pažadino dalį profesionalų. Tačiau kadangi kvailai per didelio optimizmo vedami žmonės nenorėjo tikėti, jog šventė baigėsi, rinkos iš tikrųjų pradėjo čiuožti tik su „Lehman Brothers“ ir AIG bankrotais.
Šiandien pirmuoju smūgiu teoriškai galime laikyti vasario mėnesį įvykusį sukrėtimą, kuris parodė, kiek realiai yra nuvertinta ateinanti infliacija ir kaip smarkiai rinkos neįskaičiuoja palūkanų normų didėjimo įtakos dešimt metų vyravusiai santvarkai. Žinoma, gal tai buvo tiesiog nieko nelemianti korekcija, tačiau jei ne, šį rudenį, jei istorija kartosis, galime tikėtis fejerverkų.
Kaip investuoti?
Investuoti šiandien galima arba labai drąsiai, arba labai atsargiai. Vidurinis būdas, kai investuojama diversifikuotai su pagrįsta rizika, nebėra tinkamas.
Vidutiniai aktyvai iki ciklo pabaigos gali generuoti tik vidutinę grąžą, tačiau su jais susijusi rizika yra smarkiai padidėjusi. Todėl verta arba pirkti tuos aktyvus, kurie šiandien yra karščiausi ir visų mylimiausi, arba sėdėti ant pinigų krūvos ir laukti.
Pasirinkimas turėtų priklausyti nuo investuotojo patirties, rizikos lygio, gebėjimų ir žinių. Patyrę investuotojai ir spekuliantai tikrai naudojasi padėtimi, prekiauja įvairiomis egzotiškomis obligacijomis, investuoja į alternatyvias finansines priemones ir generuoja grąžą per išvestines priemones.
O vidutiniai ir smulkieji laikosi visiems įprastų akcijų arba sėdi ant grynųjų pinigų maišų. Pirmieji bus ištaškyti, nes jų strategija neturi jokio pranašumo. Antrieji, nors ir neuždirbs iš dabartinio augimo, bent jau turės už ką apsipirkti kitame cikle.
Nors uždirbti visų pasaulio pinigų neįmanoma, uždarbio galimybių atsisakyti taip pat nevalia. Todėl bent dalis racionalaus investuotojo krepšelio turėtų būti nukreipta į didžiausią augimą demonstruojančius, populiariausius aktyvus. Pavyzdžiui, IT arba gynybos sektorius, besivystančių rinkų mažesnes, prie pigių pinigų galimybę prieiti gavusias įmones. Įprasti plataus profilio akcijų indeksai šiandien neturėtų būti įdomūs.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Aktualijų ir rinkų rubrikoje: Investuotojo atmintinė po atostogų ir situacijos analizė – kas vyksta? Žaliavos. Nafta – visi lyg ir pamiršo naftą, o ji mėnuo iš mėnesio brangsta – kokios galimybės?
Rubrikoje Vertybinių popierių birža: Peržiūrime pavyzdinius garsių Lietuvos investicijų valdytojų portfelius – kaip jiems sekėsi pastarąjį ketvirtį ir kokius pakeitimus jie atliko portfeliuose. Ko galima pasimokyti iš „Facebook“ akcijų istorijos?
INTERVIU: Interviu su privačiu investuotoju Žilvinu Speteliūnu. 2017-ais Žilvinas uždirbo 60 proc., šiemet jau 40 proc. grąžą – žurnale jis dėsto savo investavimo principus, įdomiausias poziciją ir asmeninių finansų tvarkymo logiką.
NT rubrikoje: Išsamiai nagrinėjame pliusus ir minusus – Pietų Europos kurortai: investuoti ar ne? Kituose rubrikos straipsniuose apie situaciją Lietuvoje – apetitas kreditams auga – kas toliau ir ar brangstant paskoloms – butai pigs?
Ir dar: įžvalgos, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu
