Pirmiausia, pradėjus kristi kainoms, žmonės vartoja mažiau. Žinoma, parduotuvėje būtiniausių produktų gal pirksite daugiau, krepšyje atsiras gėrybių, kurias anksčiau praeidavote. Tačiau naujo televizoriaus nepirksite, nes galvosite, kad po mėnesio jis gali kainuoti dar mažiau, todėl lauksite, kad galėtumėte daugiau sutaupyti.
Taip televizorių parduotuvė gaus mažiau pajamų. Dėl to jiems teks atidėti naujos parduotuvės atidarymą, tad įmonė nesukurs naujų darbo vietų, užsakymus praras statybininkai, remonto darbus atliekantys žmonės.
Televizorių gamintojai taip pat parduos mažiau. Parduotuvė patirs nuostolių, nes, siekdami parduoti, dar labiau sumažins kainas, o televizorius juk įsigytas brangiau. Galų gale parduotuvės savininkai nuspręs sumažinti atlyginimus darbuotojams.
Štai taip ima stoti investicijos, darbo vietų kūrimas ir vartojimas. Tiesa, kitaip nei per infliaciją, santaupos nenukenčia, nes auga pinigų perkamoji galia. Tačiau turto vertė traukiasi. Turintiems skolų tampa brangiau jas padengti.
Defliacija itin pavojinga turintiems, pavyzdžiui, būsto paskolą. Mokėti bankui įmokas tampa brangiau, nes vieno euro vertė kyla. O štai už paskolą įsigytas turtas nuvertėja. Tad net jei žmogus nuspręstų parduoti butą, gali būti, kad už jį gautų mažiau nei pasiskolino.
Ir štai tokiose situacijose atsiduria kone visos ūkio šakos. Taip ekonomika ima lėtėti.
Kainų mažėjimas nėra įprasta situacija, bet kartais pasitaiko. Dažniausiai per ekonomikos nuosmukį arba po jo. O tai dar labiau apsunkina valstybių situaciją, nes dažniausiai krizės padariniai nebūna iki galo panaikinti.
Siekdami įveikti defliaciją, centriniai bankai didina pinigų kiekį rinkoje, nes tai skatina prekių bei paslaugų paklausą ir jų kainų augimą. Tad, išgirdus apie kainų mažėjimą, kuriam įtaką padarė ne produktų perteklius, geras derlius ar kiti veiksniai, pagalvokite, kad galų gale mažėjimo grandinėlė gali pasiekti ir jūsų atlyginimą.
