Vilnietė Lina šią gudrybę pastebėjo jau prieš porą metų: „Kruopos, pienas, sviestas. Iš esmės, visa tai, kas yra sveriama ir sufasuota“,- apie pasikeitusį svorį kalba Lina.
Jos teigimu, anksčiau už tą pačią kainą gaudavo didesnį kiekį, o šiandien kiekis yra mažesnis, o kaina, neretai didesnė: „Anksčiau pieno pakuotės būdavo po 1 litrą, kruopų po 1 kilogramą, o sviesto po 100 gramų. Šiandien, atitinkamai, 800-900 litrų, 900 gramų ar 80-90 gramų, o kaina išlikusi ta pati arba didesnė.“
Šiandien, kaip sako, standartinių kiekių beveik nebepastebi – daugelis perkamiausių produktų yra sumažintais kiekiais ir pirkdama produktus visuomet atkreipia dėmesį į kilogramo ar litro kainą ir tuomet skaičiuoja, kuri prekė pigesnė.
„Jaučiuosi apgaudinėjama, nes pinigus moku tuos pačius, tačiau kiekį gaunu mažesnį. Paskaičiavus, per metus susidaro nemaža suma“, - piktinosi Lina.
Kainos turi būti reglamentuojamos įstatymų
Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė teigia, kad turi būti aiškiai nurodyta kilogramo kaina, kad vartotojas galėtų palyginti kainas: „Prekybininkai įstatymiškai privalo aiškiai ir įskaitomai nurodyti produkto kainą, kiekį, sudėtį. Tačiau dabar kilogramo kaina yra nurodoma vos matomomis raidėmis. Pensininkas atėjęs į parduotuvę dažnai neįskaito, dėl to negali palyginti produktų kainų.“
A. Armanavičienė mano, kad vartotojų teisės yra mažai ginamos įstatymų ir valdininkai dažniau palaiko verslininkus, nei vartotojus.
„Ūkio ministerija turėtų žiūrėti tiek verslininkų, tiek vartotojų interesų. Tačiau dabar vartotojų interesus gina tik tam tikros organizacijos, bet ne valdžios atstovai“,- teigia A. Armanavičienė.
Jos manymu, Lietuvos rinka nėra tokia didelė, kad prekybininkai galėtų kainas kelti savo nuožiūra: „Žmogui maistas yra pirmo būtinumo, išgyvenimo prekė, o dabar prekybininkams yra palikta laisvė kainas kelti kaip nori ir kada nori. Ir kuomet turime monopoliją, kai rinką valdo vos keli pagrindiniai prekybos centrai, valstybė turėtų sureguliuoti kainas, kad visose parduotuvėse jos būtų vienodos.“
Nors kainas nustato prekybininkai, kalbėdama apie produkto kainos ir kiekio santyki, A. Armanavičienė mano, kad yra susitarimas tarp prekybininko ir gamintojo, tačiau tvirtina, kad tokių gudrybių nebūtų priėmus reikiamus įstatymus: „Verslininkai spaudžiami kelti darbuotojams atlyginimus, todėl atitinkamai kelia ir kainas. Nuo to nukenčia vartotojas. Prekybininkai kainas gali keisti ir gudrauti kaip tik nori, dėl to, kad nėra tinkamų įstatymų, užtikrinančių vartotojų teises.“
Prekybininkai: kainą ir produkto kiekis visiškai nesusiję
Tiek vartotojų teisių gynėjai, tiek patys vartotojai piktinasi kainos ir kiekio santykiu. Tačiau prekybininkai teigia, kad šie du aspektai yra visiškai nesusiję. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas sako, kad tūris ar svoris yra mažinamas atkreipiant dėmesį į vartotojų įpročius: „Namų ūkiai išmeta labai didelius kiekius maisto, ypatingai greitai gendančių produktų. Dėl to, stebėdami kintančius vartotojų įpročius tam tikri gamintojai nusprendė sumažinti produktų tūrį ar svorį.“
Kaina, kaip sako L. Vilimas su tuo visiškai nesusijusi ir priklauso nuo daugelio veiksnių: „Kyla atlyginimai, kyla gamybos kaštai, dėl to kyla ir kaina. Ji visiškai nesusijusi su produkto tūrio ar svorio sumažinimu.“
Jis pabrėžia, kad pirkėjas, kaip sandorio dalyvis, taip pat privalo stebėti ką ir už kokią kainą perka.
„Visa informacija apie tūrį, svorį ir kainą yra nurodyta ant pakuotės ir parduotuvės etiketės. Tad pirkėjas, kaip sąmoningas vartotojas, turi pats žiūrėti kokį kiekį ir už kiek perka. Jeigu pasiūlymas jam netinka, jis visuomet turi pilną teisę produkto nepirkti ir rinktis kitą gamintoją“,- teigia L. Vilimas.
L. Vilimo teigimu, žymiai didesnis kriminalas būtų, jeigu ant pakuotės parašytas tūris neatitiktų realaus maisto produkto tūrio: „Jeigu ant pakuotės parašytas 1 litras, o pakuotėje kiekis yra mažesnis, tuomet vartotojas turi pilną teisę kreiptis į atitinkamas institucijas, nes yra pažeidžiamos jo teisės. Tačiau šiuo atveju jokių vartotojų teisių pažeidimų nėra.“
Galime sulaukti neigiamų pokyčių
Neseniai savo „Facebook“ paskyroje banko „Luminor“ vyriausias ekonomistas Žygimantas Mauricas pasidalino varškės sūrelio nuotraukomis, kuriose akivaizdžiai matomas kiekio ir kainos pokytis.
„Džiugu, kad ne visos Lietuvos įmonės pasiduoda kainų kėlimo beprotybei. Štai kai kurios iš jų rodo socialinį atsakingumą ir, vietoje ženklaus kainos padidinimo, paslapčia sumažina produkto svorį ar tūrį“, - ironizavo Ž. Mauricas.
Jo teigimu, tokia gudrybė sudaro iliuziją, kad kainos nekyla, tačiau iš tiesų gaunamas mažesnio kiekio ar prastesnės kokybės produktas.
Ž. Mauricas sako, kad mažėja ir daugelio kitų maisto produktų kiekiai: pieno, dešros, taip pat prastėja ir jų kokybė. Tačiau pabrėžia, kad nereikėtų ieškoti kaltų tarp prekybininkų ar tarp gamintojų, nes pasiūla prisitaiko prie paklausos: „Tai priklauso ir nuo visuomenės požiūrio. Pavyzdžiui Šveicarijoje tokie dalykai susilauktų žymiai didesnio pasipiktinimo ir atgarsio, nes jie dėmesį labiau kreipia į kokybę, o ne į kainą. Daugumai lietuvių svarbiausia kaina. Jie pirks tai, kas pigiau, todėl ir gamintojai dažnai sumažina gamybos kaštus, rinkdamiesi pigesnes žaliavas.“
Jis teigia, kad panašiai yra ir kitose srityse, pavyzdžiui drabužiai pas mus vežami prastesnės kokybės ar senesnių kolekcijų.
Nepaisant to, ekonomistas teigia, kad sumažinus produkto kiekį, atitinkamai turėtų kisti ir jo kaina – mažėti. Šį reiškinį, kuomet kiekis mažėja, o kaina ne, jis vadina „užslėpta infliacija“, kuri būdinga prieškriziniam laikotarpiui: „Tam tikrų prekių kiekiai jau seniai yra sumažėję, tačiau atitinkamai būdavo mažesnė ir kaina. Tai kas vyksta dabar, galimai mus veda prie tam tikrų neigiamų pokyčių. Jeigu lyginsimės su praėjusia ekonomine krize, tai mes esame 2005-uose metuose. Dar yra laiko to išvengti, tačiau jeigu viskas ir toliau judės atitinkama linkme, galime sulaukti naujos krizės bangos.“
