Po DELFI straipsnių apie kainų skirtumus Lietuvoje ir kitose Europos šalyse su redakcija susisiekė skaitytojas Ramūnas, kuris pasidalijo nuotraukomis, parodančiomis, kiek Vokietijoje, o kiek Lietuvoje kainuoja vyriškos higienos reikmenų prekės.

Kaip teigė vyras, Vokietijoje kainos užfiksuotos šių metų sausio 25 d. Gelsenkirchene, Vakarų Vokietijoje, „DM“ kosmetikos, higienos bei buitinių prekių tinklo parduotuvėje.

Lietuvoje tų pačių prekės ženklų produktų kainas Ramūnas nufotografavo sausio 27 d. Vilniuje esančioje „Rimi“ parduotuvėje Žirmūnuose.

Vokietijoje pieštukinis dezodorantas „Old Spice“ buvo siūlomas už 2,45 eurus, kai „Rimi“ parduotuvėje Lietuvoje – 3,89 euro. Vasario 24 d. internetinėje parduotuvėje ši kaina siekė 3,79 euro.

Ramūnas nufotografavo ir „Rexona“ prekės ženklo tokius pačius pieštukinius dezodorantą: Vokietijoje – 1,55 euro, Barbora.lt – 3,19 euro.

„Nivea Fresh Active“ purškiamas dezodorantas skaitytojo vizito parduotuvėje Vokietijoje metu šis kainavo 1,75 euro. Po dviejų dienų apsilankius „Rimi“ parduotuvėje Vilniuje šios prekės kaina buvo – 3,09 euro.

Prekės ženklo „Dove“ vyriškas purškiamas dezodorantas Vokietijoje buvo siūlomas už 1,45 euro, Lietuvoje „Rimi“ parduotuvėje – 3,79 euro.

Eurostat“ duomenimis, 2015 m. bendras kainų lygis Lietuvoje sudarė 61 proc. Europos Sąjungos šalių vidurkio, maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai šalyje buvo penktadaliu (22 proc.) pigesnės nei ES vidurkis. Tuo metu Vokietijoje prieš porą metų bendras kainų lygis atitiko ES vidurkį (100 proc.), o maistas buvo 3 proc. brangesnis nei vidurkis.

Vis dėlto tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje avalynės kainos 2015 m. sudarė 99 proc. ES vidurkio. Beveik vienodai prieš porą metų Lietuvoje ir Vokietijoje kainavo ir drabužiai: Lietuvoje – 99 proc., Vokietijoje – 100 proc.

„Eurostat“ skelbiamais 2014 m. duomenimis, darbo užmokesčio mediana daugiau nei 10 darbuotojų turinčiose įmonėse Vokietijoje siekė 15,7 eur/val. (prieš mokesčius), Lietuvoje – 3,1 eur/val. (prieš mokesčius).

Prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas portalui DELFI yra teigęs, kad kainų skirtumai Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse susidaro dėl rinkos dydžio, masto ekonomijos.

Be to, įtaką kainoms daro ir šalies mokesčiai, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis (PVM). Pasak prekybininkų atstovo, Lietuvoje mažmeninės prekybos atstovai deda visas pastangas, kad patenkintų daugumos pirkėjų lūkesčius dėl produktų pasirinkimo, kokybės ir kainos.

Kainų konvergencija įvyko greičiau nei atlyginimų

„Danske Bank“ analitikas Baltijos šalims Rokas Grajauskas, kalbėdamas apie kainų ir atlyginimų skirtumus Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse, teigė, kad kainų suvienodėjimas po įstojimo į Europos Sąjungą buvo natūralus procesas.

„Kainų konvergencija buvo sparčiausia, kai įstojome į Europos Sąjungą – nuo 2004 m. iki krizės. Tai buvo laikotarpis, kai viskas smarkiai brango. Brango ypač maisto prekės ir visa tai, ką lengva pervežti: esame bendroje erdvėje, muitų nėra“, – komentavo jis.

Paskutiniu metu, specialisto vertinimu, kainų artėjimas prie Europos Sąjungos vidurkio nebėra toks greitais: „Taip, jos artėja, nes Lietuvoje brangsta darbo jėga ir kitos sąnaudos. Taip automatiškai auga ir kainos“.

Vis dėlto pašnekovas atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžių, paslaugų kainos dar toli nuo Europos Sąjungos vidurkio.

Pavyzdžiui, „Eurostat“ duomenimis, 2015 m. transporto paslaugų kainos Lietuvoje sudarė 57 proc. ES vidurkio, kai Vokietijoje – 115 proc. Restorano ir viešbučių paslaugos Lietuvoje – 64 proc., Vokietijoje – 98 proc.

„Būtent paslaugose didžiąją dalį kainos sudaro darbo užmokestis, o kai kalbame apie maistą, tai jis ir turi kainuoti labai panašiai, nes čia darbo sąnaudos galutinėje kainoje sudaro nedidelę dalį“, – kalbėjo R. Grajauskas.

Rokas Grajauskas

Pasiteiravus, kodėl kainų atžvilgiu konvergencija įstojus į Europos Sąjungą įvyko pakankamai greitai, o atlyginimų susilyginimo su ES vidurkiu dar nematyti, pašnekovas teigė, kad prekes yra labai lengva pervežti, o su žmogiškaisiais ištekliais nėra taip lengva.

„Jei Lietuvoje produktų kaina bus daug mažesnė kitur, tai nieko čia gamintojai nepardavinės, viską veš į užsienį. Tai natūraliai pakėlė ir pas mus kainas“, – šnekėjo pašnekovas.

R. Grajausko teigimu, jei įstojus į Europos Sąjungą gyventojai taip pat lengvai būtų galėję pajudėti į Vakarus, tai atlyginimai būtų labai stipriai išaugę: „Tačiau darbo jėga nėra tokia mobili kaip prekės. Be to, atlyginimus labiausiai lemia ekonomikos našumas ir potencialas – tai, ką mes sukuriame. Jei mes sukuriame, sakykime, paprastus produktus, tai sukuriame daug žemesnės pridėtinės vertės produktus, tai natūralu, kad ir atlyginimai yra žemesni“.

Ekonomisto teigimu, atlyginimus sparčiau augti šalyje paskatintų didesnės pridėtinės vertės produktų kūrimas. Vis dėlto, jo nuomone, persiorientavimas į aukštesnės pridėtinės produkcijos kūrimą vyksta per lėtai, kad greitu metu pavyktų pasivyti Vakarų šalis atlyginimais.

Iš kitos pusės R. Grajauskas pripažino, kad darbo jėgos mobilumas ir dėl jo atsirandantys atlyginimų skirtumai priklauso ir nuo profesijos: „Tose paslaugose, kur žmonėms yra lengva judėti ir yra daug išvažiavusių darbuotojų, atlyginimai Lietuvoje yra užkilę. Pavyzdžiui, pastebima, kad statybų sektoriuje atlyginimai yra neadekvačiai užkilę. Kodėl taip yra? Kaip ir prekės, statybininkai gali labai lengvai išjudėti. Žinau įvairių istorijų, kai statybininkai ateina dirbti ir užsiprašo didelės algos, jei jiems pasako, kodėl tiek norite, Lietuvoje atlyginimai mažesni, jie sako, kad nenorite, nereikia, mes ryt galime išvažiuoti dirbti į Norvegiją ar Šveicariją“.